Su MG Baltic siejamų dr. Manto Adomėno ir Gintaro Steponavičiaus žygis prieš lietuvių kalbą

Fanatiška kova prieš valstybinę lietuvių kalbą eilinį kartą suvienijo buvusius ir esamus konservatorių ir liberalų atstovus Seime. „MG Baltic” politinės korupcijos byloje figūruojantys Seimo nariai dr. Mantas Adomėnas ir Gintaras Steponavičius kartu su frakcijų kolegomis Edmundu Pupiniu ir Arūnu Gelūnu Seime įregistravo pasiūlymus nutarimui Dėl valstybinės kalbos politikos 2018-2022 metų gairių. Siūlymais siekiama sumenkinti lietuvių kalbos statusą ir liberalizuoti užsienių kalbų vartojimą viešojoje erdvėje.

Dr. Manto Adomėno ir jo bendražygių nuomone, būtina atsisakyti gairėse išdėstomų prielaidų, kad didėja lietuvių kalbos ir kitų kalbų konkurencija viešojo gyvenimo srityse. Anot parlamentarų, be kiekybinių rodiklių kalbėti apie „išaugusią“ konkurenciją lietuvių kalbai yra netikslu ir impresionistiška; juo labiau nederama nurodyti tai kaip neigiamą veiksnį kalbos būklei. Nepaisant kritikos gairių autoriams, savo teiginiams pagrįsti parlamentarai kiekybinių rodiklių taip pat nepateikia.

Minėtos Seimo narių grupelės nuomone, būtina atsisakyti ir kryptingos mokslo politikos stiprinančios lietuvių kalbą, skatinančios jos tyrimus ir plėtrą. Siekį sudaryti palankesnę aplinką lietuvių kalbos tyrimams, pedagogų ir mokslininkų ugdymui, parlamentarai įvardija, kaip mokslo politikos nesupratimą ir nekorektiškumą.

Buvusio konservatoriaus dr. Manto Adomėno ir jo bendražygių teikiamose pataisose apstu ir populistinių liberalų programą atspindinčių pasiūlymų, tokių kaip, kad „lingvistinis švietimas privalo būti patrauklus”, nepateikiant paaiškinimo, kaip to pasiekti ir kaip įsivaizduojamas visai visuomenei priimtinas patrauklumas. Parlamentarai taip pat be papildomos argumentacijos konstatuoja, kad dabartinė kalbos politika yra „labiau linkusi drausti ir bausti, o ne skatinti gerąsias kalbos vartojimo praktikas”, nors Valstybinės kalbos inspekcija išsiskiria itin mažu skiriamų nuobaudų skaičiumi. Galiausiai, valstybinės kalbos vartojimo ir statuso sureguliavimą aukštosiose mokyklose, Seimo nariai vadina universitetų autonomijos pažeidimu, o paskatas rašyti mokslinius darbus lietuvių kalba tam, kad būtų užtikrinta didesnė mokslinių darbų sklaida visuomenėje ir lietuviškos mokslo kalbos raida, vadina „nekonstruktyvia bei nekūrybiška išeitimi“.

Valstybinės kalbos gairėse įrašytą Mokslo ir studijų įstatyme deklaruojamo lituanistikos prioriteto įgyvendinimą priimant reikiamus teisės aktus, dr. Adomėno ir G. Steponavičiaus grupelė vertina kaip bandymą „suvalstybinti“ lituanistikos tyrimus. Ką konkrečiai parlamentarai turi omenyje, kaip ir daugelyje kitų vietų, lieka neaišku.

Grupė Seimo narių nepraleidžia ir siekio reglamentuoti valstybinės kalbos mokymą Lietuvoje veikiančiuose nevalstybinėse švietimo įstaigose. Tikslą visus Lietuvos moksleivius mokyti valstybinės kalbos, Seimo nariai vadina „perdėtu noru kontroliuoti“ ir „grėsme nevalstybinėms švietimo įstaigoms“.

Tarp grupės Seimo narių siūlomų pataisų yra ir daugiau smulkesnio pobūdžio pakeitimų, kuriais siekiama sumenkinti konstitucinį lietuvių kalbos statusą ir liberalizuoti užsienių kalbų vartojimą viešojoje erdvėje. Įregistruotame dokumente galima rasti ir atsisakymą reguliuoti užrašus viešojoje erdvėje ar ne lietuvių kalba užrašytus gatvių pavadinimus. Minėti Seimo nariai, o ypač šiuo metu teisiamųjų suole sėdintis buvęs švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius, ne pirmą kartą pasižymi prieš valstybinę kalbą nutaikytomis iniciatyvomis.

Tame pačiame politinės korupcijos skandale figūruojantis buvęs konservatorius, „Naujojo Židinio-Aidų” neformalaus intelektualinio ratelio aktyvus narys ir interesų atstovas dr. Mantas Adomėnas, ne vieną kadenciją Seime gynęs minėtos organizacijos valstybinį finansavimą, ne pirmą kartą išsiskiria itin aktyvia kova prieš valstybinės lietuvių kalbos statuso įtvirtinimą ir padėties kitų kalbų atžvilgiu stiprinimą. Praėjusiais metais M. Adomėnas Seimo Švietimo ir mokslo komitete aršiausiai priešinosi Audrio Antanaičio paskyrimui Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku. Nepaisydamas jokių etikos reikalavimų, jis tada A. Antanaitį viešai skelbė esant marginalių, nacionalistinių, į XIX amžių Lietuvą grąžinti siekiančių idėjų atstovu, socialiniuose tinkluose viešino slapto balsavimo komitete rezultatus su pavardėmis, politiniais tikslais manipuliavo išrinktų kalbos komisijos narių nuomone.