Pakvietęs dalyvauti Kovo 11-osios eitynėse, Vilniaus Forumas sulaukė klausimo, ką reiškia šūkis „Už Kovo 11-osios valstybę!“ Klausimo potekstė aiški arba nesunkiai numanoma: kam reikalauti to, ką ir taip turime? Argi gyvename ne Kovo 11-ąją atkurtoje valstybėje? Vieni šito klausia nuoširdžiai sutrikę ir stebėdamiesi. Kiti – piktdžiugiškai ir klastingai, norėdami sukompromituoti pačią eitynių idėją.
Atsakyti į šį klausimą lengva: Kovo 11-osios Respublika radosi iš Sąjūdžio vizijos. Norint suprasti, kokioje valstybėje iš tiesų gyvename, tereikia palyginti šią viziją su šiandienos tikrove. Tad abejojantiems, ar verta dalyvauti eitynėse, arba norintiems geriau suprasti, ko per jas reikalausime, nuoširdžiai patarčiau prisiminti, kokios valstybės siekta, o jaunesniems ir neatmenančiams tų audringų dienų – nepagailėti trupučio laiko ir susipažinti su Sąjūdžio siekius ir tikslus atspindinčia politine programa.
Kovo 11-osios Respublikos pirminė vizija visiems prieinama internete.
Programa, surašyta dar jaučiant KGB alsavimą už nugaros ir žinant, kad imperija dar stipri ir bet kurią akimirką gali kirsti. Absoliučiai nepasenusi, nes dėl po 1991 m. rudenį prasidėjusios antisąjūdinės kontrrevoliucijos Kovo 11-osios idealai ir tikslai buvo išduoti ir liko neįgyvendinti. Šioje programoje įvardytos ir siektos pašalinti „tarybų Lietuvos“ piktžaizdės ne tik neišgydytos, bet „laisvoje Lietuvoje“ padidėjo ir suvešėjo tiek, kad programos kūrėjai šito nebūtų įstengę įsivaizduoti net baisiausiame sapne. Kas būtų galėjęs patikėti, kad formaliai atkūrusi savo valstybingumą Lietuva nyks sparčiau, nei sovietinio okupanto valdymo tarpsniu.
Kovo 11-osios idealai gali būti įgyvendinti, o jais grindžiama tą dieną paskelbta Lietuvos Respublika bus išgelbėta ir iš tiesų sukurta tik tuo atveju, jeigu rasis kritinė masė piliečių, suvokiančių, kas iš tikrųjų yra tauta ir valstybė. Tokių politiškai sąmoningų žmonių, koks yra, pavyzdžiui, šio straipsnio autorius.
Po Italijos rinkimų toliau apsimetinėti, kad nieko nevyksta, ir kliautis sovietmetmetį primenančiais ideologiniais-propagandiniais paistalais apie „radikalų šūkis „Už Kovo 11-osios valstybę!“ ir „populistų“ iškilimą Europos Sąjungoje užuot skubiai mąsčius ir tarusis, ką daryti, prilygsta savižudybei. Šie rinkimai yra negrįžtamas (geo)politįnis lūžio taškas, pranašaujantis tikrą politinį žemės drebėjimą ir/ar audrą. Tai primins cunamį, kuris būna nejuntamas, kol neužgriūna ir nesmogia. Šis cunamis neišvengiamas, todėl reikia ruoštis jį pasitikti. Dabar. Nedelsiant, kol dar yra šiek tiek laiko. Jeigu nenorime, kad pasikartotų 1940-ieji, kai buvome užklupti nepasirengę.
Todėl artėjančios eitynės negali būti ir nebus tiesiog linksmas ir neįpareigojantis pasivaikščiojimas. Jos turi tapti ir taps rimto susimąstymo, telkimosi ir ruošimosi prireikus ginti Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką pradžia.
Lietuvos Valstybė iš Sąjūdžio respublikos,
Kovo 11-ą – atvėrus naują Europos bei viso pasaulio
istorijos laikotarpį… per Sąjūdžio atvirai griežtą valią,
– ir gerb. Vytauto Radžvilo garbė! Stiprybės.
Kovo 11-osios šūkis tegali būti vienas : “Lietuva – lietuviams”.
Kai Tauta susigrąžins lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos užgrobtą LRT,
viskas eisis kaip iš pypkės : )
Lietuva – laimingos Tautos tvirtovė.
Už Lietuvą!
Lietuvos gynėjų ginklas – konstitucija p_i_r_m_i_n_i_o_ pavidalo (be pakeitimų), priimta 1992.10.25.
Tekstas va čia
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47BB952431DA
Taip, tačiau kai ginklas sužalotas (ar apsiginsi juo…)
žr.ten.pat:
9. Įstatymas X-572 2006-04-25
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos Seimas)
Suvestinė (2006-05-26-2013-11-15)
Netaikymą (sustabdymą) teismo nutarimu nusakantis dokumentas (2)
2. Nutarimas KT2-N1/2014 2014-01-24
Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
(Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas)
Suvestinė (nuo 2014-01-24)
Netaikoma (sustabdoma) teismo nutarimu
2. Įstatymas X-572 2006-04-25
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos Seimas)
Būtų gerai, kad šiandien turėtume kovo 11-osios Lietuvą. Klaida buvo padaryta, kad nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas. Į valdžią sugrįžo gudrūs, patyrę komunistai ir komjaunuoliai, o kai dauguma per Sąjūdį patekusių patriotų “virto” liberalais/konservatoriais. Tikrų patriotų nei Seime, nei Vyriausybėj neliko. Todėl nėra kam rūpintis nei tauta, nei valstybe, visi tapo tiesiog europiečiais arba pasaulio piliečiais. Paskutiniai tautiški lietuviai ateina į Kovo 11-osios patriotines eitynes, tačiau ir jų mažėja. Jei nepabusime, tai išnyksime.
Jie – ne tik gudrūs! Jų rankose buvo visa šalies ūkio informacija, visi raktai ir visi ryšiai ir galimybė visu tuo SAU naudingai pasinaudoti. Gamyklų, ligoninių, aukšt. m-klų direktoriai-komunistai ir part. sekretoriai – jų draugai.
Tik su Vakarais neturėjo tiesioginių prekybinių kontaktų. Bet su Maskva, su užsienio prekybos ministerija, su senųjų komunistų liberaliais ir gobšiais sūneliais, užėmusiais naudingus postus turėjo puikiausius. Jais ir naudojosi. Beliko tik viską už centus susiprichvatizuoti ir Lietuvos sąskaita su Maskvos „liberaliais” komjaunuoliais bei komunistais atsirokuoti.
O kur dar staiga, šiaip jau taikioje Lietuvoje, lyg iš po žemių išdygęs ginkluotas banditizmas? Ar ne Berijos metodais ORGANIZUOTAS ir VALDOMAS, ne tik bauginęs, reketavęs ir žudęs atsirandančius verslininkus, bet ir kontroliavęs prichvatizaciją, net atrinkdavęs, kam leis įeiti į varžytinių salę, o kam – ne? Nežinau, kam kaip, bet man teko bent porą kartų važiuoti miesto transportu, kurio pusę salono užėmė grupė aiškiai iš kalėjimo paleistų kalinių. Įtariu, jog iš Kaliningrado. Ar nėra tiesesnio kelio grąžinti juos į Rusiją? Gal jie buvo „komandiruoti” čia „nusėsti”? Tų žmonių išvaizda ir laikysena tada pritrenkė.
Yra būdas, kaip išsivalyti nuo to tarybinio “palikimo” apie kurį rašo Žemyna. Ir ne tik nuo jo. Bet aplamai nuo visų blogai dirbančių valdžioje.
Tereikia įgyvendinti konstitucinę nuostatą, kad Lietuva yra demokratinė respublika. Dabar ji tokia nėra, nes pagrindinis demokratijos principas – mažuma paklūsta daugumai. Valdžia yra tautos mažuma, o piliečiai – dauguma.
Valdžios mažuma reikalinga, kaip dispečeris degalinėje, kaip darbų vykdytojas statybų aikštelėje. Bet visi šitie valdžios pareigūnai turi būti kontroliuojami daugumos (piliečių). Kaip?
Elementariai, neišeinant iš namų, per visagalį internetą… Pvz. miesto meras (valdžios svetainėje) surinkęs virš 50 procentų (savo veiklos) neigiamų įvertinimų, privalo savo pareigas perduoti nedelsiant…
Ir nereikia baimintis anarchijos. Ar dabartinį Kauno merą kauniečiai išbalsuotų? Ar trukdytų jam dirbti?
Nekontroliuojama valdžios mažuma, kokia ji bebūtų (su tarybiniu palikimu ar be jo) yra pasmerkta degradacijai (iš principo). Vien todėl, kad ji mažuma. Nes mažuma, atskiri žmonės – pažeidžiami. Jie nuperkami, šantažuojami ar kitaip jais manipuliuoja kriminaliniai klanai. O kur dar žmogaus ėgo – sąmonė…
Tuo tarpu daugumos (visų piliečių) – nenupirksi, jų neišgąsdinsi…
Dar vienas argumentas. Dabartinis piliečių abejingumas tiesiog beviltiškas…
Bet pajutus savo vertę, savo dalyvavimą… Abejingumas ištirptų… Atsiskleistų kūrybinė tautos jėga.