V. Radžvilas. Už Kovo 11-osios valstybę – Sąjūdžio Respubliką

Pakvietęs dalyvauti Kovo 11-osios eitynėse, Vilniaus Forumas sulaukė klausimo, ką reiškia šūkis „Už Kovo 11-osios valstybę!“ Klausimo potekstė aiški arba nesunkiai numanoma: kam reikalauti to, ką ir taip turime? Argi gyvename ne Kovo 11-ąją atkurtoje valstybėje? Vieni šito klausia nuoširdžiai sutrikę ir stebėdamiesi. Kiti – piktdžiugiškai ir klastingai, norėdami sukompromituoti pačią eitynių idėją.

Atsakyti į šį klausimą lengva: Kovo 11-osios Respublika radosi iš Sąjūdžio vizijos. Norint suprasti, kokioje valstybėje iš tiesų gyvename, tereikia palyginti šią viziją su šiandienos tikrove. Tad abejojantiems, ar verta dalyvauti eitynėse, arba norintiems geriau suprasti, ko per jas reikalausime, nuoširdžiai patarčiau prisiminti, kokios valstybės siekta, o jaunesniems ir neatmenančiams tų audringų dienų – nepagailėti trupučio laiko ir susipažinti su Sąjūdžio siekius ir tikslus atspindinčia politine programa.

Kovo 11-osios Respublikos pirminė vizija visiems prieinama internete.

Programa, surašyta dar jaučiant KGB alsavimą už nugaros ir žinant, kad imperija dar stipri ir bet kurią akimirką gali kirsti. Absoliučiai nepasenusi, nes dėl po 1991 m. rudenį prasidėjusios antisąjūdinės kontrrevoliucijos Kovo 11-osios idealai ir tikslai buvo išduoti ir liko neįgyvendinti. Šioje programoje įvardytos ir siektos pašalinti „tarybų Lietuvos“ piktžaizdės ne tik neišgydytos, bet „laisvoje Lietuvoje“ padidėjo ir suvešėjo tiek, kad programos kūrėjai šito nebūtų įstengę įsivaizduoti net baisiausiame sapne. Kas būtų galėjęs patikėti, kad formaliai atkūrusi savo valstybingumą Lietuva nyks sparčiau, nei sovietinio okupanto valdymo tarpsniu.

Kovo 11-osios idealai gali būti įgyvendinti, o jais grindžiama tą dieną paskelbta Lietuvos Respublika bus išgelbėta ir iš tiesų sukurta tik tuo atveju, jeigu rasis kritinė masė piliečių, suvokiančių, kas iš tikrųjų yra tauta ir valstybė. Tokių politiškai sąmoningų žmonių, koks yra, pavyzdžiui, šio straipsnio autorius.

Po Italijos rinkimų toliau apsimetinėti, kad nieko nevyksta, ir kliautis sovietmetmetį primenančiais ideologiniais-propagandiniais paistalais apie „radikalų šūkis „Už Kovo 11-osios valstybę!“ ir „populistų“ iškilimą Europos Sąjungoje užuot skubiai mąsčius ir tarusis, ką daryti, prilygsta savižudybei. Šie rinkimai yra negrįžtamas (geo)politįnis lūžio taškas, pranašaujantis tikrą politinį žemės drebėjimą ir/ar audrą. Tai primins cunamį, kuris būna nejuntamas, kol neužgriūna ir nesmogia. Šis cunamis neišvengiamas, todėl reikia ruoštis jį pasitikti. Dabar. Nedelsiant, kol dar yra šiek tiek laiko. Jeigu nenorime, kad pasikartotų 1940-ieji, kai buvome užklupti nepasirengę.

Todėl artėjančios eitynės negali būti ir nebus tiesiog linksmas ir neįpareigojantis pasivaikščiojimas. Jos turi tapti ir taps rimto susimąstymo, telkimosi ir ruošimosi prireikus ginti Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką pradžia.