Spaudoje paskelbus viešą inteligentijos kreipimąsi į Vilniaus universiteto vadovus dėl Filologijos fakultete vykstančios pertvarkos, universiteto rektorius A. Žukauskas paskelbė interviu, kuriame jautė pareigą nuraminti visuomenę. Tačiau šis interviu sukėlė daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų.
Pasirodo, kad universitete steigti institutus buvo sumanyta Senato. Kas lėmė tokį Senato sprendimą, galima tik spėlioti. Vykdant pertvarką Vilniaus universiteto Filologijos fakultete šiemet įkurtas Literatūros ir kultūros tyrimų institutas. Tačiau Lietuvoje jau nuo seno veikia du valstybės mokslo institutai, nagrinėjantys panašią tematiką: Lietuvos kultūros tyrimų bei Lietuvių literatūros ir tautosakos. Kaip klostysis šių trijų institutų tarpusavio santykiai?
Rektoriaus nuomone, „lituanistikos terminas yra per platus, kad jį naudotume vieno padalinio pavadinime“. Jo teigimu, „visas VU savo esme yra lituanistinis ir tai atsispindi ne tik Filologijos fakulteto, bet ir visų jo padalinių mokslo ir studijų veikloje“. Lituanistikos terminu žymima dvasinė lietuvių kultūra. Lituanistika Filologijos fakultete – tai lietuvių kalba, literatūra ir tautosaka; Istorijos fakultete – Lietuvos istorija ir lietuvių etnografija (dabar – etnologija arba antropologija); Filosofijos fakultete – Lietuvos filosofija. Tai turbūt ir viskas, ką universitete galėtume pavadinti lituanistika. Visas universitetas galėtų būti lituanistinis nebent ta prasme, kad yra Lietuvoje. Taip išplėsti termino sampratą yra netikslinga. Nebent norima, kad jo būtų atsisakyta dėl perdėm plačios, netermininės reikšmės.
Lituanistikos magistro studijos, rektoriaus teigimu, universitete neorganizuojamos dėl per menko susidomėjusiųjų skaičiaus. Kaip tik todėl fakultete „buvo įkurtos naujos, šiuolaikiškos studijų programos“. Tuo netiesiogiai pasakoma, kad lituanistikos studijos esančios nešiuolaikiškos. Taip kartu su radikaliaisiais liberalais bandoma vienu ypu nurašyti visa tai, kas yra tautiška ir patriotiška. Lituanistika negali būti nei moderni, nei pasenusi. Kaip tautos dvasinė kultūra ji yra neatsiejama nuo pačios tautos. Vienais laikotarpiais ji gali klestėti, kitais – priešingai, sumenkti. Pasenęs, nešiuolaikiškas tegali būti požiūris į tautos kultūrą, jos perteikimas arba interpretacija. Tad pakeiskime tą požiūrį, atnaujinkime, sustiprinkime lituanistikos mokslą ir studijas Vilniaus universitete, padarykime jas strategine universiteto veiklos kryptimi!
„Be to, – džiaugiasi rektorius, – lietuvių kalbą ir literatūrą tyrinėja net iš užsienio atvykę mokslininkai“. Tai, kad lietuvių kalba ir kultūra domisi užsieniečiai, yra savaime suprantama: tai daryti juos skatina įvairiausi kultūros, politikos ir verslo motyvai ar paprasčiausias smalsumas. Tačiau jomis bus domimasi tuo labiau, kuo stipresnės ir savitesnės jos bus. Todėl nereikėtų šio domėjimosi dirbtinai skatinti – verčiau puoselėti ir stiprinti savo kalbą ir kultūrą. Nes jos priklauso nuo to, kiek ir kaip jas vartoja, tiria, kuria patys lietuviai. Štai pirmoje XIX a. pusėje lietuvių kalba ir tautosaka labai domėjosi, ją rinko ir tyrė lyginamosios kalbotyros kūrėjai (Bopas, Potas, Raskas, Šleicheris ir kiti), tačiau pati lietuvių kalba ir jos pagrindu kuriama kultūra tuo metu skurdo ir nyko. Vienas iš susidomėjimo jomis motyvų kaip tik ir buvo tai, kad buvo manoma, jog ši tauta, jos kalba ir kultūra greitai išnyks… Ir tik prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė atsigauti ir lietuvių kalba, suklestėjo lietuvių kultūra. Panašiai ir šiandienos užsieniečių atliekami tipologiniai bei lyginamieji lietuvių kalbos tyrimai turbūt yra svarbesni bendrajai kalbotyrai, nei lituanistikai. Juo labiau, kad dažniausiai jie vykdomi užsienio kalbomis. Lietuvių kalba tokiuose tyrimuose tėra įdomi, kai kuriais atvejais – vertinga tiriamoji medžiaga. Ir tik patiems lietuviams ėmus daugiau ją tirti (atsižvelgiant ir į tipologinių bei lyginamųjų tyrimų rezultatus), lietuvių kalbotyra galėtų vėl atsigauti ir sustiprėti, kaip kad buvo 7–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais.
Kai rektorius žada „padidinti administravimo paslaugų prieinamumą akademinei bendruomenei, sumažinti akademiniam personalui tenkančią administracinę naštą“, tai reiškia, kad fakultete randasi dar viena mokslinio darbo ir studijų administravimo grandis. Užuot pasitikėjus mokslininkais ir dėstytojais (nes kas gi geriau už juos šiuos dalykus išmano?), iš jų atimama teisė spręsti mokslo bei studijų klausimus. Tokiu būdu vykdomi struktūriniai pokyčiai ne „suteiks daugiau laisvės“, o padarys juos dar labiau priklausomus nuo kelių lygių valdininkų, pavers priklausomais, dar mažiau teisių turinčiais pedagoginio ir mokslinio darbo ištekliais.
Filologijos fakulteto vadovybė turi įsiklausyti į jau daugiau kaip 1000 inteligentijos parašų surinkusį kreipimąsi dėl lituanistikos būklės fakultete ir išplėsti lituanistikos bakalauro studijų apimtį, vėl įsteigti lituanistines magistrantūros studijas, įkurti struktūrinį padalinį, kuris rūpintųsi lituanistikos puoselėjimu bei lituanistų rengimu ir jo pavadinime išsaugoti nuorodą į lietuvių kalbą ir literatūrą. Nes lituanistikos mokslas ir studijos Vilniaus universitete turi nacionalinę svarbą.
Autorius yra Vilniaus dailės akademijos docentas, humanitarinių moklsų daktaras
“Šmėkla sklando virš Europos – mankurtų šmėkla” (K.Marksas. Mankurtų partijos manifestas).
Šmėkla sklando virš Vilniaus universiteto – vadybos šmėkla.
Paskutinis sakinys abejotinas. Lituanistika ir ypač lietuvių kalbos studijos turi visai žmonijai, o ne tik nacionalinę svarbą. Tęsiasi lietuvių tautotyros žlugdymas, pradėtas sovietiniais laikais, kai buvo išvytos Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, nužudytas Jonas Kazlauskas… Niekas adekvačiai nepakeitė ir Zigmo Zinkevičiaus, Vytauto Mažiulio, Jurgio Lebedžio, Olego Poliakovo, Donato Saukos ir kitų tyrėjų pradėtų darbų. Vietoj jų žiojėja duobė, kurios užpildyti ir dabar neketinama, nes net magistratūros nebelieka. Apgailėtina.
?
Užtatai turime Vaicekauskienę su Subačiumi, o kitose srityse irgi netrūksta, kam tauta ir kalba trukdo…
Ir į tai tikriausiai atkreipėte dėmesį
Mokslininkai ir kultūrininkai sukilo prieš Seimo brukamą Vytį Lukiškių aikštėje
Ten reiktų rašyti “mokslininkai” ir “kultūrininkai” – arba tiesiai-šviesiai: mankurtai.
O lituanistikos termino išplėtimas iki “lituanistika yra bet kas” labai jau primena analogišką šeimos sąvokos išplėtimą, taip pat liberastų postringavimus, kokie jie, nekęsdami Lietuvos, yra patriotai ir t.t. ir pan. Kitaip tariant, veikiama trimis etapais: a) “išplauti” sąvoką, kad netektų savo reikšmės, b) panaikinti kaip neturinčią reikšmės, tad nereikalingą ir c) panaikinti patį reiškinį, kadangi bevardis ir beprasmis.
Na, o perdėta orientacija į užsienį ir užsieniečius – paprasčiausias provincialumas. A. Žukausko pavyzdys rodo, kad šita provincialumo “liga” galima sirgti nepriklausomai nei nuo gyvenamos vietos, nei nuo išsimokslinimo, nei nuo užimamų pareigų.
Tą sąrašą sudaro iš esmės vieni leftistai ir liberalai.
Kaip netikėta!
,,Lituanistika yra neatsiejama nuo pačios tautos” (pavadinimas meluoja !)
Artūras Judžentis:
,,inteligentijos, interviu, tematiką, terminu, kultūra, netermininės (?), neorganizuojamos, studijos, radikaliaisiais liberalais, patriotiška, moderni, interpretacija, strategine, motyvai, tipologiniai, rezultatus, administravimo, struktūriniai, pedagoginio, literatūrą, nacionalinę…”
‘universiteto rektorius A. Žukauskas paskelbė interviu, kuriame jautė pareigą nuraminti visuomenę’
Seniai pažįstamas apibūdinimas, dar nuo brandžiojo socializmo laikų.
Turime suprasti, kad rektorius pritaria Lietuvių kalbos katedros naikinimui.
Ne tik pritaria, o pats tai ir inicijavo. Jei neliktų jo, neliktų ir visos problemos.
Jūs patvirtinote reikalo esmę – Lietuvių kalbos katedrą sunaikinti, tai toks dabartinio rektoriaus tikslas.
Kokia dar tauta? Tai taip atsilikėliška! Kaip ir nehibdridizuota kalba. Kalbėti savo kalba – tai fašizmas. Kalbėti turime laisvai, be jokių pastangų ir žinių, net nesuvokdami, kas yra ta kalba, ir kad ji turi kažkokias taisykles, kažkokius dėsnius. Pasirenkame kalbų mišinį ir juo kalbame. Arba iš kelių mišinių padarome mišrainę – tai bus dar provokatyviau. Nuskambėsime per visą pasaulį savo novatoriškumu! Jei kas nors nesupranta to mūsų performanso, „tai jau jo problema”
?
LABAI taikliai apibūdinta liberastinė pasaulėžiūra.
Viena iš mūsų veikimo galimybių – nepraleisti progų, aktyviai dalyvauti populiarių portalų komentaruose, kad po artimomis temomis būtent tokiuose vis rasti progą pareklamuoti tai, ką žinome apie etninio vaikų ugdymo galimybes, pvz. apie ikimokyklinį etninį ugdymą, pateikti adresus.
Pvz., Vilniuje:
baltusalele.lt, Sarmatika, VšĮ arba
baltusalele.lt/kontaktai
el.p. vsi.sarmatika@gmail.com,
tel. 86 57 59549,
(deja, kol kas tik Antakalnyje ir Užupyje).
Žmonės NEŽINO apie tokią galimybę! Juk „Alke” per mažai lankytojų, kad ši žinia būtų plačiau paskleista, o centrinius portalus kažin, ar tokios žinios praleidžiamos. Bent jau man juose neteko matyti jų reklamos. Lygiai, kaip tie neskelbė apie parašų rinkimą dėl paso projekto, plačiajai publikai nebuvo išaiškintas skirtumas.
Kol kas Lietuvos SOSTINĖJE tik 2 privatūs darželiai, nors turėtų būti kiekviename jos rajone. Ir kiekviename Lietuvos rajone po tokį, ir ne po vieną turėtų būti! Ar tuo bent kiek rūpinasi KM, ŠMM, politikai, Seimas?
Kai nuo vaikystės augs bent šiek tiek su šaknimis supažindinti, pažadinti, užaugus jiems bus ne taip sunku suvokti, kodėl nereikia tautos iškilmingų minėjimų vyti į žemines, ką reiškia pavardžių suQWyXinimas, ką reiškia melagingi teiginiai, jog „tik mes” tokie „atsilikę” (mat, kalbą prižiūrime, reguliuojame), kad bet koks aplamas kalbėjimas civilizuotame pasaulyje „yra norma”…
„Atviras pokalbis” apie ETNINĖS KULTŪROS PUOSELĖJIMĄ –
N. Balčiūnienė, etnomuzikologai iš TMA, ir, atrodo, Kasčiūnas?
Ne, atsiprašau, politologas Vytautas Sinica
Kažin, ar Lietuvių kalbos institutas pats žino, kad Judžentis yra jų darbuotojas? Instituto tinklalapyje jo aptikti nesiseka. Gal čia koks nors kitas Judžentis?
Kaip tai nesiseka? Naudokitės visagaliu Guglu:
http://old.lki.lt/LKI_LT/index.php?option=com_content&view=article&id=180&Itemid=1&lang=lt
Beje dr. A. Judžentis buvo ir šio instituto direktoriumi. Tokius žmones reikia pažinti ir susitikus gatvėje – nukelti kepurę.
Jo, jo, tik pažiūrėkite į tinklalapio pavadinimą: old.lki.lt, išverčiu – beviltiška seniena. Naujajame tinklalapyje nebėra tokių „darbuotojų“.
Taigi taigi, kad čia sena kaip pasaulis Kalbos instituto tinklalapio kopija. O štai dabartiniame institute nerasite ne tik Judženčio, bet ir gramatikos skyriaus, naivus žmogau nukelta kepure.
Cha, standartinė liiberastinė simptomatika: jei nepatiko tekstas (taigi prieš internacionalizmą išdrįso užsimoti!) – puolam autorių!
Autorius autorium, o apsišaukėlis – apsišaukėlių.
Kaip ir sakiau: kai argumentų nėra – lojam ant autoriaus. Kam aiškintis, ar čia autorius tą info apie save pateikė, ar tinklapio redakcija klaidą padarė (kurią, beje, jau ištaisė)? Vemiam ant autoriaus – nes gi ideologiškai neteisingas, nepolitkorektiškas! Leudies priešas, vienžo!
Standartinė liiberastinė simptomatika. QED
Na kam mums ta lituanistika, kam mums tas kapstymasis „senuose skuduruose” – išnešam ir išmetam prie konteinerio. Te susirenka, kam reikia…
O ir susirenka – kai pasižiūri, tai net pati stebiesi. Žinojai, kad pasaulis studijuoja tai, kas susiję su mūsų senove, su kalba ir istorija, su tautosaka. Tačiau kad tiek… Ir arabai, ir japonai, sibiriečiai, įv. kt. Azijos šalys kapstosi pasaulio archyvuose, studijuoja dokumentus, su mumis susijusius, prašo tai tą, tai aną paaiškinti… Paklausi, kur tai radai – o tai tai vienos, tai kitos Europos šalies vienuolyno ar kt. archyve rado, perskaitė…
Kai pagalvoji, kiek mes, mūsų vyriausybės kalbai ir kitam palikimui skiria dėmesio, tai gal tikrai „pragmatiškiau” kitiems palikti, nes su dabartine KM, ne ką geresne ŠMM ir vyriausybe, tai kuo greičiau viso to nusikratysime, pereisime prie komercinės kirkilinės abėcėlės, tuo geriau…
„Kirkilinė abėcėlė“ – nesupratau, čia norėjote Kirkilą išaukštinti ar Kudirką pažeminti? Manau, nepavyko nei tai, nei tai.
Kirkilica
Geras pavadinimas.
Bendromis jėgomis su Žemyna (“šiaipp” stiliaus liberastikų pykčiui) labai taiklų terminą sukūrėte. 
Vis dėlto, teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad kirkilicos “stūmimo” popierių pasirašiusiųjų sąraše pirmoje vietoje yra ne Kirkilas, o Anūkas. Kaip sako, “visų šalių komunistai ir homunistai – vienykitės!”.
Man kyla negera nuojauta, kad ir lituanistikos griovimą VU tyliai palaiko Anūkas. Nes ir jis, ir jaunasis Kembridžo lordas tyli it vandens į burnas prisisėmę. Nežinau net ką galvoti.
Labai tikėtina – gi jis “progresyvistas”.
Jūsų neapgauna nuojauta, gerb. :), gal tik baisu pripažinti tikrovę tokią, kokia yra, nes sugriūna visi idealizavimai, kai išnyksta ta riba, už kurios nebelieka niekuo pasitikėti, bet JIEMS tai linksma iš Jūsų pasimetimo.
Jūsų neapgauna nuojauta, gerb. :), gal tik baisu pripažinti tikrovę tokią, kokia yra, nes sugriūna visi idealizavimai, kai išnyksta ta riba, už kurios nebelieka niekuo pasitikėti, bet JIEMS tai linksma iš Jūsų pasimetimo.
Jei taip, tai tikrai nusivylimas. O gal kas žinot, ką Senelis apie tai galvoja?
Senelis savo nudirbo ir anūkui perdavė klastų lazdelę.
Jei žmonės pradeda šiauštis, tai truputį palaukti, idėją padedant trumpam į šaldytuvą, aprimus ištraukti ir atšildytą stumti pirmyn.
Senelio tikrasias klastas šiandien suvokia labai nedaug žmonių, jie gniuždomi, o rėksniai yra ligoti nekentėjai, kuriems nelemta suprasti veiksmų gilumos.