E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: „atsiliepimo“ propagandos technika; psichologinių operacijų rūšys (XVI)

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Žinote, po naujų pastarojo meto įvykių, sukėlusių didžiules emocines audras mūsų visuomenėje, turiu Jums vieną patarimą: nusileiskime ant žemės. Norime mes to ar ne, bet Lietuvai aiškiai „paskelbtas“ rimtas informacinis karas. Jeigu eikvosite save, audringai reaguodami į kiekvieną atskirą jo operaciją, užuot įvertinę visą bendrą vaizdą (angl.: whole view) – bus tikrai ne kas.

Todėl kitąkart, kai eiliniai mūsų politikai pasakys kokį nors eilinį Jus žeidžiantį ir gluminantį dalyką, pasistenkite suprasti: galbūt tai net ne jų nuomonė. Galbūt tą nuomonę jiems kas nors specialiai pakišo. Galbūt, lygiai taip, kaip nurodoma manipuliacijų „taikinio“ emocijomis ir argumentais mokomojoje medžiagoje (šią sritį jau esame aptarę anksčiau), kas nors jiems tyčia įpiršo kokios šokiruojančios, graudžios istorijos nuotrupą… Kad, pasinaudojant jų užimama tribūna, jie, dėl nedovanotino aklumo, dar labiau įaudrintų savo ir taip skandalų išsekintus žmones.

Pavyzdys: kaip rašė dar V.Suvorovas (Vladimir Rezun), siekiant vienokia ar kitokia forma užvaldyti kokią nors valstybę, patariama didinti spragą tarp jos visuomenės ir valdžios. Reiškia, jei kas nors tokių siekių turi, sieks paveikti visuomenės nuotaikas ir kartu dės pastangas manipuliuoti valstybės valdžia (ir jiems bus visiškai nesvarbu, kas tuo metu toje valdžioje yra). O manipuliuoti politikos atstovais ir valstybės žmonėmis yra daug lengviau, nei Jums atrodo…

Bus ieškoma vadinamų „jautrių taškų“. Bus kuriami nauji įrankiai ir priemonės. Be to, mane kamuoja nuojauta, kad galimai tokių manipuliatorių, norinčių neva „patarti ir padėti“ mūsų politikams, esama (tačiau ar turime pakankamai patyrusių informacinio karo, ypač psichologinių operacijų specialistų, tiems politikams paprotinti – abejoju).

Pirmas žingsnis tokioje padėtyje: stenkitės reaguoti į tai, kas vyksta, techniškai ir racionaliai. Jeigu Jūsų automatinė skalbyklė prastai gręžia skalbinius, juk nestovite šalia jos, plūsdamiesi, raudodami ar raudamiesi plaukus nuo galvos? Paskaitote instrukciją. Atliekate joje nurodytus veiksmus. Ir jei tai nepadeda, tada kviečiatės pagalbon labiau už Jus patyrusį meistrą.

Informacinis karas, nors jo pavadinimas ir sudėtingai skamba, irgi yra techninis procesas. Sykį NATO išreiškė pagarbą mūsų partizanams, – logiškai bus pastangos diskredituoti būtent šiuos mūsų istorijos ir kultūros herojus. Ar tam naudos spaudą, ar kokį nors naivesnį (?) politiką, ar šiaip skleis kokius nors šmeižikiškus gandus Lietuvoje ir už jos ribų, tai jau, kaip sakoma, propagandos technikų reikalas.

Antras žingsnis: treniruokitės. Susiraskite ankstesnius „Propagandos žodyno“ straipsnius ir dar kartą peržiūrėkite instrukcijas: kaip elgtis provokacijų, manipuliacijų, kontrapropagandos veiksmų vykdymo ir panašiais atvejais. Veikite!

Trečias žingsnis: kuo mažiau apatijos. Ir kuo daugiau ramaus, racionalaus požiūrio! Tausokite jėgas, jų dar prireiks. Ketvirtas žingsnis: visada stenkitės įvertinti visą to, kas vyksta, bendrą vaizdą.

O dabar, gerbiamieji…

31. „Atsiliepimo“ propagandos technika

Ši, atsiliepimo arba dar kitaip vadinama „liudijimo“ (angl.: testimonial) propagandos technika pasitaiko palyginti dažnai. Vienas iš būdingiausių jos požymių – kad, siekiant įtikinti taikiniu pasirinktą auditoriją, pasitelkiamas koks nors, tikras ar menamas, autoritetas. Ji kartais naudojama ir komercinės reklamos srityje. Pats paprasčiausias pavyzdys: dietinius produktus televizijos reklamose dažniausiai pristato kokia nors liekna aktorė, o ne šauni išraiškingų ir apvalių formų moteriškaitė.

Kitas pavyzdys: jei kurį laiką stebėsite patys save, turbūt aptiksite, kaip dažnai mes visi naudojame tokius sakinius, kaip:  „tas ir tas laikraštis rašė… mano gydytojas sakė… Mūsų Prezidentė sakė… toks ir toks ministras pasakė…“ Kai kurie iš šių atsiliepimų gali iš tiesų išreikšti kokią nors tikslią, teisingą, pamatuotą mintį ar požiūrį. Tačiau kai kuriais atvejais jais tiesiog išmoningai dangstomi kokie nors tiesos iškraipymai, melas, specialiai auditorijai supainioti skirtos sąvokos ar pagaliau kokios nors visiškai nenaudingos ir netgi žalingos nuostatos. Nieko blogo, kai, naudojant šią konstrukciją ar pasiremiant kokiu nors autoritetu, kartu yra nurodomas atitinkamas kvalifikuotas ir rimtas šaltinis. Ši technika puikiausiai gali būti naudojama sąžiningiems, pamatuotiems ir atsakingiems argumentams pagrįsti. Bėda yra tai, kad lygiai taip pat dažnai ši technika naudojama siekiant nesąžiningų ir klaidinančių tikslų. Šiai propagandos technikai būdingiausia tai, kad, piktnaudžiaujant pačia atsiliepimo (ar, jei norite: liudijimo) forma,  cituojami asmenys, kurie nėra kompetentingi ar pakankamai kvalifikuoti priimti kokius nors sprendimus dėl kokio nors aktualaus klausimo.

Pasitelksiu pavyzdį: prieš keletą metų Lietuvos jaunimas subruzdo, kai garsiąją frazę, kad esą per Sausio 13-ąją „savi šaudę į savus“ ėmė skleisti… jų tarpe gana populiari persona, mūsų bulvarinės spaudos praminta „ekscentriškąja seksperte“. Vargu ar iš jos buvo galima tikėtis ypatingai gilių Lietuvos istorijos žinių, tačiau visgi poveikis jaunimo grupei buvo gana akivaizdus. Tokių, kas ja, ačiūdie, nepatikėjo, jaunimo tarpe buvo dauguma. Bet visgi buvo ir tokių, kurie ėmė ir … suabejojo. Kiek minimas asmuo turėjo aukštos kvalifikacijos reikšti nuomonę apie Sausio 13-osios įvykius – spręskite patys.

Visa šios propagandos technikos gudrybė yra tai, kad įprastiniai melagingi liudijimai yra gana akivaizdūs. Daugelis esame susidūrę su tokiais savo gyvenime, todėl juos atpažįstame palyginti lengvai. Tuo tarpu kai atsiliepimą, liudijimą apie ką nors išsako asmuo, kuriuo mes žavimės, kuris mums yra vienoks ar kitoks autoritetas, mūsų galimos kritinės nuostatos žymiai sumažėja. Tokia jau ta žmonių psichologija.

Kaip elgtis, susidūrus su šia propagandos technika? Jūsų dėmesiui – JAV Propagandos analizės instituto specialistų patarimas. Reikėtų užduoti sau štai tokius klausimus:

1. Kuo remiamasi, kieno žodžiai ar nuomonė cituojama atsiliepime (liudijime)?
2. Dėl ko mes turėtume vertinti šio asmens (organizacijos, žiniasklaidos ir panašiai) atsiliepimą kaip neva turinčio neginčijamas, eksperto lygmens žinias ar kokią nors neva visiškai neabejotiną informaciją apie objektą (subjektą, temą)?
3. Kokios materialinės ar kitokios naudos jam (jai, jiems, joms) asmeniškai gali teikti koks nors atsiliepimas apie objektą (subjektą, temą), išskyrus patį atsiliepimo išsakymo faktą?

Sėkmės treniruojantis, gerbiamieji!

32. Psichologinių operacijų rūšys

Pirmiausia norėčiau Jums priminti, kad:

1. Psichologinės operacijos yra skirtos daryti įtaką priešiškos propagandos taikiniu pasirinktos auditorijos (angl.: target audience) emocijoms, motyvams, siekiams, tikslams, jų argumentavimui (motyvams).
2. Ypač mėgstama jas naudoti tais atvejais, kai „taikinys“ siekia įgyvendinti kokius nors nacionalinio (valstybinio, tautinio) lygmens uždavinius ir tikslus.
3. Pagrindinė psichologinių operacijų funkcija: daryti įtaką užsienio vyriausybių, organizacijų, grupių ir individų elgesiui.
4. Svarbiausi psichologinių operacijų tikslai: a) sukelti arba sustiprinti parankius propagandos vykdytojų tikslams užsienio auditorijos požiūrius ir elgesio modelius; b) paskatinti „taikinį“ pasiduoti be kovos.

Šiais laikais psichologinės operacijos yra laikomos viena iš pagrindinių kokios nors valstybės politinės, karinės, ekonominės ir ideologinės veiklos, skirtos tos valstybės tikslams užtikrinti, būtinų sudedamųjų dalių. Iš esmės jos pagrįstos patikimos, tikslios, teisingos informacijos sklaida vidinėje šalies erdvėje ir užsienio auditorijai, remiant ir vystant valstybės politiką ir jos valstybinio lygmens tikslus.

Remiantis tuo, kad kokios nors valstybės vykdomos pischologinės operacijos priklauso nuo jos tikslų ir siekių, jų pobūdis gali būti labai įvairus. Naudojamos taikos, nenumatytų krizių, karo atvejais iš esmės jos nėra laikytinos grubios jėgos prieš kitą valstybe forma. Bet tik tuo atveju, jei jas vykdanti valstybė nėra agresyvi.

Tuo atveju, jei psichologines operacijas inicijuojanti ir vykdanti valstybė yra agresyvi, psichologinės operacijos dažniausiai vykdomos pasitelkiant tokius psichologinius veiksnius pasirinkto „taikinio“ atžvilgiu, kaip:

1.Logika.
2.Baimė.
3. Žemieji žmonių instinktai.
4. Su žemaisiais žmonių instinktais susiję troškimai ir kitokie psichiniai veiksniai, galintys daryti įtaką „taikinio“ emocijoms, požiūriams ir elgesiui.

Tais atvejais, kai psichologinių operacijų iniciatorė ir vykdytoja yra taiki valstybė, jos dažniausiai orientuotos ir turi tikslą įtikinti priešiškas, neutralias ar draugiškas užsienio valstybes imtis veiksmų, palankių psichologinių operacijų iniciatorei ir/ ar jos sąjungininkams. Palyginimui galima pasitelkti Putino Rusijos ir JAV skirtumus šiuo atžvilgiu: jeigu pirmoji gana aiškiai naudoja tokius veiksnius, kaip baimė ar kuo didesnis psichologinis spaudimas numatytiems „taikiniams“, tai JAV savo sąjungininkus stengiasi tiesiog logiškai įtikinti. Manau, kad net ir „troliams“ būtų sunkoka įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad JAV, siekdama įtikinti savo NATO sąjungininkus padidinti investicijas į gynybą, grasintų „pelenais paleisti jūsų sostines“. Užtat tokį grasinimą jau prieš gerą dešimtmetį yra viešai išsakę, ir ne kartą, kai kurie Putino Rusijos politikai. Panašią istorinę psichologinių operacijų vykdymo situaciją, susiklosčiusią tarp I ir II Pasaulinių karų, yra apibūdinę JAV tyrinėtojai J.Vitonas (John Whitton) ir A.Larsonas (Arthur Larson): „Propaganda neįtikėtinai tiksliai išreiškė atitinkamų valstybių užsienio politikos specifiką. Agresyvios valstybės aktyviai naudojo agresyvią propagandą, revoliucinės valstybės – griaunamąją propagandą. Taikios valstybės iš viso nenaudojo jokios propagandos arba dalyvaudavo psichologiniame (nulemtame psichologinių operacijų – E.V.) konflikte tik tada, kai būdavo priverstos jame dalyvauti… Tačiau, kadangi visos pusės ruošėsi didžiuliam savo ginklų išbandymui, jos irgi pradėjo kovą.”

Įprastai psichologinės operacijos, siekiant remti ir palaikyti kokios nors valstybės nacionalinio (tautinio, valstybinio) saugumo tikslus, yra vykdomos šiais lygiais:

1. Taktiniu.
2. Operatyviniu.
3. Strateginiu.

Strateginės psichologinės operacijos inicijuojamos ir vykdomos siekiant ilgalaikių ir didžiulės apimties tikslų. Jau pačia savo prigimtimi jos yra tarptautinės, plačios skalės, sudarytos iš daugelio sudedamųjų dalių, orientuotos ir nukreiptos į didžiulę auditoriją ir / ar vadinamus pagrindinius komunikatorius (pavyzdžiui, kokios nors svarbios srities lyderius).

Operatyvinės psichologinės operacijos (kitaip dar vadinamos „teatro lygmens“, angl.: theater level) yra inicijuojamos ir vykdomos mažesniu mastu. Jeigu įsivaizduosime psichologinės operacijos vykdymo teritoriją ir erdvę (pavyzdžiui, informacinę ar socialinę) kaip savotišką žaidimų aikštelę ar teatro sceną (būtent taip ir yra vadinama angliškai: theater), kurioje vienas po kito vyksta pirmas, antras, trečias spektaklio veiksmas… O psichologinės operacijos vykdytojus kaip savotiškus „teatro režisierius“, kurių žinioje yra viena o gal net kelios aktorių trupės, tuomet vaizdas bus maždaug toks: teatro režisieriai (angl.: theater commanders) „įdarbina“ psichologines operacijas numatytų „taikinių“ kryptimi ir, panaudodami daugybę skirtingų aktorių, scenografijos, specialiųjų efektų, išmoningus draminius tekstus ir panašiai, suvaidina „taikiniui“ visą spektaklį.  Buvote kada nors teatre? Jei buvote ne kartą, tada puikiai žinote, kad po vieno spektaklio žiūrovai išeina pakylėti, geros nuotaikos, o iš kito išsliūkina niūrūs ir nusiminę. Panašiai ir su operatyvinėmis psichologinėmis operacijomis: priklauso, kokiame teatre vaidinama (pavyzdžiui, mažučiame kameriniame teatre, po atviru dangumi, didžiuliame Valstybiniame Dramos teatre ar dar kur nors), kas bus režisierius, kiek talentingi pasitaikys jo turimi aktoriai, iš kiek veiksmų bus sudarytas visas spektaklis ir panašiai.

Operatyvinių psichologinių operacijų tikslai yra įvairūs, nuo visuomenės paramos mūsų kariuomenės pratyboms (jei kas pamenate pernai spaudoje eskaluotą „gyventojų pasipiktinimą“ dėl neva tankais išvažinėtų kopūstų…) ir iki tikro mūšio lauko parengimo kautynėms.

Taktinių psichologinių operacijų atveju atliekami veiksmai yra labiau apriboti ir trunka palyginti trumpą laiką. Jų atveju paprastai siekiama tiesioginių, palyginti trumpalaikių ir artimiausių tikslų, taip pat – apsaugoti jau pasirinktų tikslų siekimo procesą. Pavyzdžiui, jei ilgagalaikės strateginės psichologinės operacijos tikslas bus daryti ilgalaikę įtaką „taikinio“ politikai, tam naudojant korupciją ir lobizmą, tuomet psichologinės operacijos vykdytojams neišvengiamai teks paveikti „taikinio“ teisėtvarkos sistemą, žiniasklaidą ir „taikinio“ visuomenės nuomones. Tokiu atveju taktinių operacijų tikslas bus apsaugoti tam skirtas pastangas (visais lygiais) ir padėti tas pastangas realizuoti.

„Taikinio“ aplinkoje taktinės operacijos dažniausiai naudojamos siekiant sumažinti priešininko ir/ar oponento pajėgų efektyvumą ir paskatinti jų moralinį degradavimą. Čia norėčiau paminėti, kad mes, civiliai asmenys, sąvoką „moralė“ suvokiame truputį kitaip, nei, mano asmenine nuomone, ją suvokia karinių pajėgų atstovai. Jeigu mums moralaus elgesio pavyzdys būtų, tarkime, „nemeluoti, nevogti ir neimti kyšių“, tai karinių pajėgų atstovų (tikrų, o ne šiaip kokių, atleiskite, šiaudadūšių karjeristų) vertybiniai reikalavimai būtų labiau išplėtoti: „nemeluoti, nevogti, neimti kyšių, laikytis garbės kodekso ir nedezertyruoti“. Todėl jei, pavyzdžiui, psichologinė operacija vykdoma prieš civilius asmenis (visuomenę), tikslui pasiekti vykdytojams užtektų įskiepyti korupcinius ir panašius įpročius. O jeigu psichologinė operacija vykdoma prieš kokias nors karines pajėgas ar paramilitarines organizacijas (pavyzdžiui, šaulius), psichologinės operacijos vykdytojai suinteresuoti tokiu moralės degradavimu, kuris mažintų civilių gyventojų paramą savo valstybės karinėms pajėgoms ir taip pat skatintų norą pasiduoti mūšio lauke ir/ar iš viso be kovos.

Taigi, apibendrinant: psichologinės operacijos yra didžiulė, sudėtinga daugialypė ir daugiaformė sistema iš daugybės tarpusavyje susietų ir sąveikaujančių dalių. Strateginės ilgalaikės psichologinės operacijos yra sudarytos iš operatyvinių ir taktinių operacijų. Operatyvinės operacijos yra sudarytos iš didžiulio skaičiaus taktinių. Visos trys rūšys drauge sudaro daugialypį, kintantį priklausomai nuo „taikinio“ elgesio pokyčių reiškinį, ir viena kitą palaiko, apsaugo bei papildo.

Įsivaizduojate, iki kokių emocijų, elgesio, tikslų, siekių ir jų argumentavimo pokyčių gali būti pastūmėtas dažniausiai nieko nenujaučiantis naivus „taikinys“, jei jo atžvilgiu taikomos iškart visos 3 psichologinių operacijų rūšys? Ilgalaikės, didžiulės apimties strateginės, daugiaformės sekinančios operatyvinės, o kur įkyrios nuolatinės taktinės (pavyzdžiui,  dezinformacijų skleidimas)? Sakyčiau, tokia situacija prilygsta iššūkiui kautis iš karto su meška ir su gauja hienų, kol Jus atakuoja keli milijonai širšių…

Kita vertus, operatyvinės ir taktinės operacijos gali būti vykdomos ir kaip palaikomosios karinių operacijų „pagalbininkės“,  visiškai taikiais tikslais. T.y., priklausomai nuo to, ar jas vykdanti valstybė yra agresyvi, ar taiki, daugeliu atvejų priklausys ir šių operacijų pobūdis. Antai tiek operatyvinės, tiek ir taktinės psichologinės operacijos gali būti pasitelktos stiprinant karinių pajėgų, esančių kokiose nors misijose užsienio šalyse, karinę veiklą (pavyzdžiui, kultūrinę ir panašiai) taikos metu. „Teatro lygmens“ psichologinių operacijų rėmuose įgyvendinamos informacijos sklaidos programos padeda nušviesti visuomenei teigiamus karinių pajėgų buvimo užsienio šalyse aspektus.

Pamąstymui ir pasitreniravimui, gerbiamieji: Jūsų nuomone, kas nutiktų „taikiniu“ pasirinktoje valstybėje tuo atveju, kai korupcija, jau įdiegta „taikinio“ ekonomikoje, politikoje, moksle, industrijoje, galop pasiektų „taikinio“ karines pajėgas? Tuo pačiu metu „taikinio“ visuomenei būtų peršama mintis, kad atseit gintis net neverta? Jei kai kuriems „taikinio“ politikams būtų diegiama idėja, kad neva reikia „suskubti pasirinkti „teisingą“ pusę“ ir kad esą kolaboravimas nėra smerktinas dalykas? Ir tuo pačiu metu „taikiniui“ būtų peršami stereotipai, kad šauliai tėra keistuoliai, be reikalo lakstantys po miškus. Kad kariai be reikalo skundžiasi, nes gauna pastovias algas ir dar jiems, matai, blogai? Ir iš viso, patyliukais šnabždėtų propagandistai (o mes, naivūs, jais tikėtume!):  tie jūsų kariai tėra keisti, traumuoti, visaip kaip neįprasti, nesukalbami, visi iki vieno pavojingi, degradavę ir/ar kada nors vis tiek greičiausiai degraduosiantys iki degtinės ir buitinio smurto* lygio, žodžiu, labai neaiškūs žmonės, nuo tokių geriau atokiau, nes velniaižin kas ten ir kaip ten su jais… (ir taip toliau, ir panašiai).

„Taikinio“ kariai visa tai matytų,  jaustų ir žinotų, kad tuo metu, kai jie rizikuoja gyvybe ir neturi net, pavyzdžiui,  padorių šalmų, kažkas kuo ramiausiai pelnosi, galimai neteisėtai grobstydamas karinį biudžetą.  Tikiu, kad kariams būtų irgi skaudu, dėl supratingumo stokos… Jų profesijos iššūkius retas kuris galėtume įsivaizduoti. Atsižvelgiant į tai, kad tie kariai bėdos atveju gins Jus ir mane nuo visokių pašlemėkų, norinčių mus apiplėšti ir/ar nugalabyti… Viešpatie su viešpačiukais, aš, gerbiamieji, tokiems gynėjams ne tik kad gėles jų žirgams po kojų glėbiais mesčiau iš balkono, kaip kad smetoninės damos darydavo!..** Esant reikalui, su tais, kuriems vertybės „nemeluoti, nekyšininkauti, laikytis garbės kodekso“ ir taip toliau – dalinčiausi paskutiniu kąsniu, geriamu vandeniu, priglausčiau po savo stogu ir dar ištisai dėkočiau, kad rizikuoja ir dėl manęs. Tuo tarpu minėti stereotipai, mano nuomone, tėra patogūs tik propagandistams (gal dar tiems, kurie norėtų pataupyti socialinės paramos buvusiems kariams ir jų šeimoms sąskaita).

Kaip manote, kaip reaguotų „taikinio“ visuomenė, jei, į tokios psichologinės operacijos vykdymą išmoningai įtraukus konfrontacijas, „taikinio“situacija taptų dar keblesnė: mažos gyventojų algos, didelė socialinė nelygybė, o čia dar gynybą reikia stiprinti?… Jaunoms šeimoms, reikalaujančioms geresnės šeimos politikos, gydytojams, mokytojams (toliau įsirašykite patys) koks nors valdininkiūkštis veidmainingai dūsautų: „mes tai mielai… bet kad biudžetą gynybai reikia didinti…“ Gi kariams sakytų: „būtų jums tie nauji šalmai, būtų.. Bet kad, suprantate, pensininkai (mokytojai, gydytojai, mamos, toliau įsirašykite patys) šurmuliuoja, lėšų prašo…“ O tas paprastas Lietuvos žmogus, gyvenantis nuo algos lig algos, matytų, kad eilinį kartą kažkas „prasigyveno“, iššvaistęs milijonus. Negana to – dar ir tas gynybos biudžetas, nepaisant NATO raginimų, kaip užkerėtas, niekaip nedidėtų?! Jūsų nuomone, būtų sunkiau ar lengviau nuteikti tokią „taikinio“ visuomenę prieš savus gynėjus ir išprovokuoti pasiduoti be kovos?

O mes dar stebimės, ko Lietuvos žmonės tokie išsekę, suirzę ir apatiški… Tačiau nereikia nusiminti. Jokiu būdu. Esame valstybė, kuri nėra nei prastesnė, nei žioplesnė, nei blogesnė už kitas. Tiesiog, mano nuomone, esame ilgalaikės strateginės psichologinės operacijos „taikinys“. Padrąsinimui atskleisiu: po II Pasaulinio karo savo psichologinių operacijų mokslą kuo skubiau vystę amerikiečiai tai darė dėl panašių priežasčių.

Bet apie tai gal kitą kartą.

Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Bus daugiau

Pastaba: praeitame straipsnyje netyčia parašiau „N.Medvedevas“, turėjau omenyje: „D.Medvedevas“; „kontraversiškais“ – turėjo būti „kontroversiškais“. Ateityje pamėginsiu būti atidesnė ir tokių korektūros klaidų nebedaryti. Dėkoju už supratimą!   

Paaiškinimai:

* Kitaip dar vadinamo „smurtu artimoje aplinkoje“. Jei gilindamiesi į šiuos klausimus įdėsite bent pusiau tiek pastangų, kiek aš – tikrai aptiksite svarių mokslinių argumentų (užsienio moksliniuose šaltiniuose), tiek teorinių, tiek ir praktinių, leidžiančių kelti pagrįstą hipotezę, kad, pavyzdžiui, PTSS sindromas ir smurto artimoje aplinkoje sindromas yra du visiškai skirtingi ir tarpusavyje labai mažai sietini, o gal ir visiškai nesietini reiškiniai. Mano asmenine nuomone, būtent šioje vietoje kai kuriais atvejais mūsų psichologijos mokslo atstovai daro didelę klaidą, interpretuodami šiuos du skirtingus reiškinius kaip vieną ir tą patį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors minėti inovatyvūs moksliniai tyrimai ir jais pagrįstas gilesnis, tikslesnis suvokimas pasieks ir Lietuvos mokslinę bei visuomeninę erdvę.
**Taip susiklostė, kad esu Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ulono anūkė.             

Parengta pagal:

Berlo K. David. The Process of Communication, 1960.

FM [Field Manual] Nr. 3-05.301, 2007.

Holt T. Robert, van de Velde W. Robert. Tactics of Deception in Psychological Operations.

Whitton J., Larson A. Propaganda, 1963.

www.military.com

www.propagandacritic.com