A. Antanaitis paskirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku (video)

Lapkričio 21 d., antradienį, Seimas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vadovu paskyrė į VLKK Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) deleguotą LŽS vicepirmininką, portalo Alkas.lt redaktorių Audrį Antanaitį.

Už A. Antanaičio skyrimą į šias pareigas slaptame balsavime pasisakė 58 Seimo nariai, prieš – 25 ir susilaikė – 4.

Seimo nutarimu iš pareigų buvo atleista nuo 2012 m. VLKK pirmininkės pareigas ėjusi Daiva Vaišnienė. Už tai numatantį nutarimą „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko atleidimo“ (projektas Nr. XIIIP-1302) balsavo 59, prieš buvo 14, susilaikė 19 Seimo narų.

Seimas balsavimu taip pat patvirtino naujos sudėties VLKK. Iš viso VLKK sudaro 17 narių. Patvirtinta tokia VLKK sudėtis: Albina Auksoriūtė, Lina Murinienė, Bonifacas Stundžia, Daiva Vaišnienė, Rasuolė Vladarskienė, Daiva Aliūkaitė, A. Antanaitis, Vilija Dailidienė, Daiva Daugirdienė, Laimantas Jonušys, Jūratė Katinaitė, Rūta Kazlauskaitė, Andrius Utka, Vidas Valskys, Jolanta Vaskelienė, Vilma Zubaitienė, Danutė Kalinauskaitė. VLKK nariai skiriami penkeriams metams.

VLKK sudarymui desperatiškai priešinosi – Armonaitė, Adomėnas, Landsbergis ir Majauskas

Naujosios sudėties VLKK patvirtinimui bei A. Antanaičio kandidatūrai į VLKK pirmininkus desperatiškais būdais toliau priešinosi liberaliojo TS-LKD sparno politikai Mantas Adomėnas ir Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė Aušrinė Armonaitė.

Jaunoji liberalė A. Armonaitė iš Seimo tribūnos arogantiškai pažėrė nerišlių, padrikų   kaltinimų VLKK veiklai kratinį, bandydama iš viso paneigti VLKK reikalingumą Lietuvai. Priminusi Kardinolo Rišelje žodžius: „Kas valdo kalbą – valdo ir valstybę“ ir tai, kad VLKK „įsteigė Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetas“, toliau postringavo štai taip: „Na, visada ten dalyvavo politikai, dabar čia irgi tam tikra forma dalyvauja politikai… Todėl, kad Švietimo komitetas sprendžia kas turi būti nariai, kas turi būti pirmininkas. Tai politikai daro įtaką VLKK veiklai ir pati komisija nevengia dalyvauti politiniuose klausimuose…“

Pasak šios politikės, Lietuvai jokia kalbos komisija nereikalinga iš viso. Savo „įžvalgas“ apie tai ji sustiprino citatomis iš neseniai jos perskaitytos knygos – Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryto veikalo „Lietuvių kalbos ideologija“:

– Ar iš tiesų mes vis dar gyvename savo bendrinės kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar beviltiškai šitos kalbos nemokame? Ar iš tiesų mums reikia specialios komisijos, kuri seka jau sunormintą ir susiformavusią kalbą? /…/ Ar mums tikrai reikalinga kalbos policijos funkcija? Nesu tuo tikra.“

Toliau jaunoji liberalė išraiškingai piktinosi „gerbiamo Antanaičio vadovaujamu portalu“ [turimas omenyje Alkas.lt, kuriam A. Antanaitis, kaip žinia, nevadovauja – Alkas.lt pastaba], kuris „dar visai neseniai pusę Seimo paskelbė kalbos išdavikais už tai, jog pagaliau mes ryžomės spręsti savo bendrapiliečių problemas pavardžių rašybos asmens dokumentuose klausimą. /…/ Tai iš tikrųjų daug pasako, apie būsimą politinę, pabrėžiu, politinę VLKK kryptį.“

Pasak A. Armonaitės, VLKK Lietuvai nereikalinga dar ir dėl to, kad, esą užsienio valstybėse tokio darinio nėra: „/…/ Užsienyje nėra analogijos, kurią mes turime VLKK pavidalu… Taigi, mano komanda pasidomėjo kokie yra užsienio valstybių pavyzdžiai… Ir tiesą sakant, tai yra tiesa, bent jau vakaruose mes neradome nė vienos analogijos. /…/ Nieko panašaus ką mes turime čia Lietuvoje, na, mums nepavyko rasti. Žinoma, yra kiti ekstremumai – yra Rusija, kur Prezidentas vadovauja Rusų kalbos tarybai. Aš nemanau, kad tai yra kelias, na, kuriuo, vis dėlto, mes turėtume eiti.“

Kandidatui į VLKK pirmininkus A. Antanaičiui nuo A. Armonaitės kliuvo ne tik dėl to, kad jis dirba Alkas.lt portale, bet ir dėl to, kad savo prisistatymo Seime kalboje jis nežadėjo rūpintis lietuvių kalbos mokymu Gruzijoje bei Ukrainoje, ir nežadėjo skirti dėmesio gestų kalbos ir tautinių bendrijų kalbų propagavimui… Atrodo, kad politikė trumpam pamiršo kad Seimas tvirtina Valstybinę LIETUVIŲ KALBOS komisiją:

„Mes galėtumėme įtraukti visuomenę į kalbos raidos klausimus, pavyzdžiui, ieškant ir siūlant naujus kalbos terminus, taip yra Estijoje. Mes galėtumėme stiprinti ir skatinti mokytis lietuvių kalbos užsieniečius, pavyzdžiui Ukrainoje ar Gruzijoje, mes galėtumėme stiprinti ne tik lietuvių kalbą, bet ir apskritai kalbų įvairovę Lietuvoje, kaip tai yra Norvegijoje. Mes galėtume propaguoti lietuvių gestų kalbą ir tautinių bendrijų kalbas, kuriomis yra kalbama. Apie tai VLKK nekalba nieko, ji kalba apie politiką, ji kalba apie tai, kad mes nemokame savo gimtosios kalbos. Kad mes vis dar gyvename savo kalbos kūrimo pradžioje ir vis dar savo kalbos nemokame. /…/ Taigi, deja, aš matau, kad lietuvių kalba ir toliau lieka ne bendruomenės, o siauro rato susitarimų rankose. Ir mes toliau girdėsime apie tai, kokie mes esame beviltiškai nemokantys kalbos, kad mes esame lietuvių kalbos išdavikai. Man jau norėtųsi,  pozityvių pokyčių ir žvilgsnio į priekį, deja, šiandien to aš nematau. Dėkoju.“

Seimo narė A. Armonaitė tikriausiai nė neklausė, ką kandidatas į VLKK pirmininkusAntanaitis sakė prisistatydamas Seimui lapkričio 14 d. O gal jai visai nesvarbu kas buvo sakoma, nes ji ir jos liberalieji draugai susiderinę girdėti tik vieną– 3-jų nelietuviškų raidžių gaidą ir pasiruošę kovoti prieš kiekvieną, kuriam lietuviškoje abėcėlėje raidžių netrūksta.

Jei būtų nuoširdžiai klausiusi kandidato į VLKK pirmininkus Seime lapkričio 14 d., tai būtų girdėjusi ne tik apie ketinimus „plėtoti lietuvių kalbos vartojimą valstybėje“, bet  ir planus „skleisti ją užsienyje, pirmiausia per išeivių lituanistines mokyklas ir per baltistinius mokslo centrus, pabrėžiant jos svarbą bendrojoje Europos kultūros istorijoje“. Būtų  girdėjusi ir tai, kad kandidatas į VLKK pirmininkus iš pat pradžių pasisakė už tai, kad „pagrasomasis tonas pristatant VLKK politiką visuomenei“ būtų keičiamas suprantamu ir priimtinu kalbos vartotojams:

„Buvau viešai kritikuojamas, jog sakiau, kad lietuvių kalba nėra vien kalbininkų baras, kad ji priklauso ir turi rūpėti pirmiausia jos vartotojams, o komisija turėtų jiems talkinti. Šią mintį pakartoju ir čia,“ – sakė lapkričio 14 d. Seime prisistatydamas A. Antanaitis. Tačiau politikams norintiems matyti VLKK nariais tik tuos, kurie pritaria nelietuviškams rašmenims Lietuvos piliečių pasuose  – tai ne motais.

Čia prašosi pacituojami apžvalgininko ir judėjimo „Talka už Kalbą ir Tautą“ tarybos nario Daliaus Stanciko žodžiai: „Neįtikėtina – Lietuvos Respublikos Seime kritikuojami, atmetami kandidatai į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, nes pasisako už asmenvardžių rašymą… lietuviškai! Dešinieji, save vadinantys „valstybininkais“, – konservatoriai ir liberalai – reikalauja tokio Lietuvių kalbos komisijos pirmininko, kuris užtikrintų Lietuvos piliečių valią savo pavardes lietuviškuose pasuose rašyti nelietuviškai – lyg okupacijos laikais!“

Neįtikėtina, bet akivaizdu, kad 27-aisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais vadinamų konservatorių vedlys yra užsibrėžęs modernizuoti ir liberalizuoti konservatyvią lietuvių kalbą pagal savo primityvius konjunktūrinius politinius siekius. Ir visi kurie tam prieštarauja yra jo asmeniniai priešai.

A. Armonaitės kalbos Vaizdo įrašas:

Po A. Armonaitės Seimo tribūnoje pasirodęs liberalusis TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis Seimui tvirtinti siūlomą VLKK sukritikavo, kaip politizuotą ir nemokslinę instituciją. Pasak konservatoriaus, tokios komisijos tvirtinti nereikėtų, nes esą valdantieji siekia sudaryti politizuotą komisiją.

Jaunasis politikas siūlė formuoti naują komisiją, kuri būtų tikra mokslo institucija. Susidarė įspūdis, kad G. Landsbergis nesugeba atskirti kokią funkciją turi atlikti patariamasis Seimo organas – kalbos komisija ir kokias funkcijas atlieka mokslo tyrimo institutai, kaip antai Lietuvių kalbos institutas, kurio visi į VLKK pasiūlyti tituluoti mokslininkai kalbininkai iš VLKK narių buvo išeliminuoti būtent G. Landsbergio bendrapartiečio ir bendraminčio Manto Adomėno pastangomis.

„Aš šiandien negaliu palaikyti nei komisijos, nei pirmininko paskyrimo. Politikai sudarė komisiją ir tai nebėra mokslinė institucija,“ – rėžte nurėžė jau apsipratęs Seime politikas Gabrielius.

G. Landsbergiui antrinti ėmėsi ir Seimo senbuvė Irena Degutienė. Tačiau matyt nespėjusi su juo suderinti savo kalbos, pradėjo kalbėti apie tikrąją, įstatymu apibrėžtą VLKK, kaip Seimo ir Vyriausybės patariamosios institucijos, o ne mokslo instituto, funkciją. Tačiau vis tiek kalbą baigė tuo pačiu – siūlė nei už siūlomą VLKK sudėtį, nei už naująjį VLKK pirmininką nebalsuoti, nes ją suglumino kandidato i VLKK pirmininkus žodžiai, kad priimant sprendimus bus  konsultuojamasi su reikalus išmanančiais ekspertais ir specialistais…

Žiūrėkite G. Landsbergio ir I. Degutienės pasisakymus:

Žiūrėkite visą VLKK patvirtinimo klausimo svarstymo vaizdo įrašą:

Naujasis VLKK pirmininkas – Audrys Antanaitis. Kas jis?

Audrys Antanaitis – žurnalistas, literatūrologas, žurnalistų tarybos vadovas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos esperantininkų klubo pirmininkas, Pasaulio esperantininkų žurnalistų sąjungos prezidentas, internetinio naujienų portalo Alkas.lt redaktorius.

A. Antanaitis gimė 1959 m. Palangoje. Vidurinę mokyklą lankė Telšiuose, vėliau Klaipėdoje. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete baigė lietuvių literatūros ir žurnalistikos studijas. Buvo pirmosios sąjūdinės Lietuvos jaunimo organizacijos Lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ įkūrėjas ir ilgametis pirmininkas. Ilgą laiką dirbo Kultūros ir švietimo ministerijos Ryšių su užsienio lietuviais skyriaus viršininku. Kaip aktyvus visuomenininkas kūrė lietuvių bendruomenes Sibire, Uzbekijoje ir Ukrainoje, organizavo penkias ekspedicijas į Rusijos lietuvių bendruomenes Altajuje, Tomske, Novosibirske, Krasnojarske, Omske, statė kryžius lietuviškuose kaimuose Saratovo srityje – Čiornaja Padinoje, Litovkoje, Talovkoje.

1973 metų pabaigoje Audrys Antanaitis būdamas Telšių 3-os vidurinės mokyklos mokiniu, su keliais draugais sukūrė pogrindinę bendriją „Laisvės vyčiai“. Šios bendrijos tikslas buvo siekti Lietuvos nepriklausomybės! 1974 m. vasario 17 d. organizacija vieno iš jos narių buvo išduota ir susekta saugumo. A. Antanaitis buvo pašalintas iš mokyklos ir nuteistas kalėti nepilnamečių kolonijoje. A. Antanaičio motina buvo atleista iš darbo „Masčio“ fabrike. Šeimai buvo nurodyta išsikelti iš Telšių. Tuomet A. Antanaitis su šeima persikėlė į Klaipėdą, kur tuometinėje K. Donelaičio vidurinėje mokykloje jam buvo leista išlaikyti aštuntos klasės egzaminus, bet pareikalauta rasti kitą mokyklą mokslui tęsti. Priimti sutiko Klaipėdos IX-ji (vėliau „Saulėtekio“) vidurinė mokykla.

1982 m. baigęs VU Filologijos fakultetą A. Antanaitis išvyko dirbti Poškonių lietuviškos mokyklos direktoriumi. Tuo metu tai buvo vienintelė lietuviška mokykla Šalčininkų rajone tad niekas čia dirbti nesiveržė…

1988 metų liepos mėnesį, praėjus vos mėnesiui po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimo, buvo įsteigta Lietuvių jaunimo bendrija (LJB) „Lituanica“. Vienas iš jos kūrėjų buvo A.Antanaitis. LJB „Lituanica“ buvo pirmoji sąjūdinė jaunimo organizacija, atsiradusi anksčiau už skautus, ateitininkus ir kitas jaunimo organizacijas ir varžėsi su tuometine komjaunimo organizacija. LJB „Lituanica“ skleidė Sąjūdžio idėjas ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių bendruomenėse Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje, Latvijoje. 1989-1990 metais buvo surengtos penkios ekspedicijos į lietuvių telkinius Sibire (Barnaule, Novosibirske, Tomske,Omske, Bijske, Gorno Altajske – šios ekspedicijos buvo šiuolaikinių „Misija – Sibiras“ pirmtakės) bei trys į lietuviškus Saratovo srities Čiornaja Padinos, Litovkos ir Talovkos kaimus, kur tuo metu tebegyveno lietuviškai kalbančių 1863 metų sukilėlių palikuonys. Visur buvo skatinamas lietuvių bendruomenių kūrimasis, platinama lietuviška spauda, informuojama apie istorinius procesus, kurie tuo metu vyko Lietuvoje.

LJB „Lituanica“ leido savo leidinį „Lietava“. Jos vyriausiuoju redaktoriumi dirbo A. Antanaitis. Šiame, panašiame į „Sąjūdžio žinias“ leidinėlyje buvo rašoma apie tuometinio laisvėjančio jaunimo veiklą bei įkurtas organizacijas, raginama keipti dėmesį į Rytų Lietuvą, kurią „Lituanica“ vadino „Liūdnąja Lietuva“.

Nuo 1982 metų A. Antanaitis rašė literatūrines recenzijas „Pergalės“ (vėliau „Metų“), „Nemuno“, o literatūrinio pobūdžio straipsnius dar ir „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalams. Buvo išrinktas „Mokslo ir gyvenimo“ jaunųjų mokslininkų konkurso nugalėtoju.

Nuo 2000-jų metų A.Antanaitis – radijo žurnalistas. Dirbo „Vilniaus televizijoje“, „5 kanale“ vedė laidas „Pulsas“, „Europulsas“, „Dviguba tiesa“. Dirbo „Žinių radijuje“, nuo 2012-jų – „Laisvojoje bangoje“.

Vedė pokalbių laidas svarbiausiais politiniais, ekonominiais, kultūros klausimais. Kalbėjo su beveik visais Lietuvos kūrėjais, ypatingą dėmesį skirdamas kultūrinei, istorinei, dvasinei Lietuvos realybei nušviesti. Gerai žinomos jo laidos „Žinių radijuje“ – „Raktas“, „Avilys“, „Sėkmės olimpas“, „Laisvojoje bangoje“ – „Visraktis“, „Korys“, „Pokalbiai su Audriu Antanaičiu“.

Šiuo metu A. Antanaitis sėkmingai darbuojasi internetinio portalo Alkas.lt redaktoriumi.

2003 m. A. Antanaitis  buvo apdovanotas Lietuvos pramonininkų konfederacijos premija, 2004 m. Lietuvos Respublikos Prezidento ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2004 m. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento apdovanotas garbės žymeniu „Už nuopelnus lietuvių išeivijai“, 2006 m. Amerikos lietuvių „Teisingumo čempiono“ apdovanojimas už ilgametį visuomenės švietimą teisiniais klausimais, 2008 m. vienas iš kūrybinio konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją“ Televizijos ir radijo kategorijoje laimėtojų, 2011 m. apdovanotas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos medaliu „Žalgirio mūšiui – 600 m.“ už veiklą, įprasminant Lietuvos istoriją ir skatinant jai pagarbą.

2016 m. A. Antanaičiui buvo įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Šis Seimo valdybos sprendimu įsteigtas apdovanojimas skiriamas už darbą Valstybės labui ir jos gerovei, teigiamų sumanymų, brandinančių visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, sklaidą ir įgyvendinimą.