V. Visockas. Tik piktavalis gali tyčiotis iš Pilėnų gynėjų

(Perskaičius Algimanto Bučio straipsnį „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku“)

Dešimtis, jeigu ne šimtus kartų lankiausi Punioje. Kai tik važiuoju į gimtąjį Alytų, beveik visada užsuku pasigrožėti Nemunu, Punios šilu nuo Punios piliakalnio. Visais metų laikais. Esu išleidęs Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Atgimimo laikais džiaugiausi prisidėjęs prie Vladislavo Sirokomlės „Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą“ (vertė Kazimieras Umbražiūnas), Zigmanto Gliogerio „Nemunu“ (vertė Vytautas Būda) išleidimo. Minėtose knygose nemažai rašoma apie Punią, jos didvyriškąjį kunigaikštį Margirį, narsiuosius Pilėnus. „Tiesa, kai kurie mūsų istorikai pilies, kryžiuočių vadinamos „Pullen, ieško ne Punioje, o kur nors kitur. Tačiau aš turiu tūkstantį moralinių ir vieną istorinį įrodymą, kad viskas turėjo vykti čia, o ne kur kitur“, – rašo V. Sirokomlė. O Z. Gliogeris, plaukdamas pro Punią, cituoja V. Sirokomlės poemą „Margiris“. Mums, leidėjams, Atgimimo laikais taip pat labiau rūpėjo moraliniai įrodymai: ne tiek svarbu buvo, kur vyko tragiškai didvyriški Pilėnų įvykiai, bet kad jie neabejotini, kad jie didvyriški.

Ir štai sulaukėme laikų, kai ne priešai, ne svetimšaliai tyčiojasi iš Pilėtų ir Margirio, o savi, jaunosios kartos žmonės. Kas jie – istorikai, politikai?  Pasirodė Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“. To negana, septynių ekspertų komisija su vertėju Antanu Gailiumi priešakyje šių metų pradžioje paskyrė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė iškilmingai knygų mugėje įteikė autoriams naujai įsteigtą Patriotų premiją. Buvau girdėjęs negerų atsiliepimų apie šitą storą knygą, todėl nusprendžiau dalyvauti apdovanojimo ceremonijoje. Nejaugi tai tiesa? Didvyriškus Pilėnus su purvais maišo Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė, Leidėjų asociacija? Grįžau namo suglumęs. Ar jie suvokia, ką daro? Veikiausiai suvokia, ir todėl dar neramiau pasidarė.Rasa Juknevičienė, ilgai laikyta Sąjūdžio žmogumi, važinėjanti į partizanų atminimui skiriamus renginius, susidėjo su mūsų tautos istorijos niekintojais. Skambinu pažįstamam istorikui, gal tas ką aiškesnio pasakys – kas čia dedasi? Istorikas nesileidžia į kalbas: knygą parašę tikri istorikai, bet jis jos dar neskaitęs.

Aš irgi tos knygos neskaičiau, tik D.Barono straipsnį „Pilėnai ir Margiris: faktai ir fikcijos”, kuris paskelbtas akademiniame Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto leidžiamame leidinyje “Istorijos šaltinių tyrimai“ (t. 1, 2008). Tiesiog bijau imti į rankas tą D.Barono ir D.Mačiulio „plytą“, kurią jie sviedžia lietuvių tautai į veidą. Pasikliauju intelektualo Algimanto Bučio kompetencija, juo labiau, kad jis, skirtingai nei pamokslininkas D.Baronas, nesispjaudo, remiasi ne emocijomis, o pavyzdžiais ir argumentais.

„Nusiėmęs istoriko akinius“, D.Baronas „šunsnukiais“ išvadino senovės prūsus, kurie nepuolė į kojas katalikų misionieriui šv. Vaitiekui. O šiuolaikinius senosios baltų tikybos išpažinėjus bei puoselėtojus vadina katalikų „Bažnyčios dezertyrais“, „nevykėliais, keliančiais gailestį“, „sovietine tautiškomis spalvomis nusidažiusia mase“, „melo jūroje besipliuškenančiais įvairaus plauko baltofilais“. Gal šitaip bandoma išsaugoti katalikiškos lietuvių tautos įvaizdį? Panašu, kad tai desperatiškas siekis sustabdyti sparčiai blėstantį katalikiškumą. Tačiau XXI amžiuje tokie Pilėnų mito griovėjai, R.Juknevičienės premijuotieji „patriotai“ gali skatinti tik neapykantą katalikams, katalikų Bažnyčiai, su kuria daugeliu atvejų išlikęs tik tradicinis formalus ryšys, be tikėjimo. XXI amžiaus žmogus jau pajėgus ramiai, tolerantiškai vertinti ir senuosius protėvių tikėjimus, ir dabartinius „vienintelius teisingus“. Žiūrėti į XIII a. kitų tikėjimų žmones, ir dar tavo protėvius, kryžiuočių akimis – ar gali būti dar didesnis absurdas!

Birželio mėnesio žurnale „Metai“ pasirodė Algimanto Bučio straipsnis „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, kuris mane labai nudžiugino. Pagaliau duotas deramas atkirtis „pamokslininkams“, bandantiems „mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoj vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M.Valančiumi ir baigiant V.Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję kurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos“.

Po tariamu moksliškumu slepiami toli siekiantys, dvidešimt metų pamažu sėkmingai realizuojami užmojai dvasiškai silpninti, morališkai žlugdyti lietuvių tautą. A.Bučys rašo: „Gaila, bet D.Barono sukurto antimito apie Pilėnų tragediją moralas seniai girdėtas ir gerai žinomas dar iš viduramžių katalikiškosios literatūros: savižudybė yra nuodėmė. Štai ir viskas. Naujoji Pilėnų tragedijos interpretacija daugelyje D.Barono minėtų ir neminėtų tekstų tėra šitos katalikiškosios dogmos iliustracija. Istorikas visa savo esybe nuoširdžiai ir drąsiai skelbia šią dogmą ir tiktai jos galia smerkia Pilėnų gynėjų savižudybes. Tiktai ja apsiginklavęs ryžtasi atmesti ir daugelio lietuvių bei lenkų rašytojų įtvirtintą „didvyriškųjų Pilėnų“ įvaizdį. Demonstruodamas didžiausio lietuvių patrioto aistrą, istorikas niršta ir neslepia savo kartaus apmaudo, kad Pilėnų gynėjai, užuot kovoję iki paskutinio kraujo lašo, pasirinko savižudybę“.

Bet juk Pilėnų gynėjai nebuvo katalikai. Iš kur toks „pamokslininko“ nepakantumas? A.Bučys jį vadina „antimokslišku viduramžių anachronizmu“: „Malonu, kad pamokslininkas D.Baronas nė neslepia savo kriterijų, pasmerkdamas ir Pilėnų gynėjus, ir Pilėnų legendos kūrėjus, nenorėjusius pripažinti, kad kiekvienam geram katalikui Pilėnų tragedija tėra “patologinė anomalija”.

Pasak A.Bučio, kiekvienas geras katalikas privalėtų nepamiršti, kad ne visais laikais, ne visuose kraštuose savižudybė buvo vertinama katalikiškai. Straipsnio autorius daug dėmesio skiria Masado tvirtovės legendai apie judėjus, kurie nusprendė visi nusižudyti, kad nepakliūtų į rankas romėnams, apgulusiems tvirtovę.

„Ant aukštos vienišos ir sunkiai įkopiamos uolos pastatytoje Masado tvirtovėje gynybos vadas Eleazaras, matydamas, rašo J.Flavijus, “kad siena išgriauta ugnies, o jokio išsigelbėjimo ar gynybos būdo nebeįmanoma sugalvoti, gyvai įsivaizduodamas, kaip romėnai pradės su jais elgtis, su jų žmonomis ir vaikais, kai visi pateks jiems į rankas, nusprendė, jog visi turi mirti. Susidariusioj situacijoj jis pripažino, jog jiems geriausia išeitis – mirtis, ir tam, kad padrąsintų tokiam žingsniui, jis surinko pačius ryžtingiausius iš savo bičiulių ir kreipėsi į juos tokiais žodžiais: “Jau seniai, drąsieji vyrai, mes priėmėm sprendimą nepaklusti nei romėnams, nei kam kitam, išskyrus Dievą, nes jis vienintelis yra tikrasis ir teisingasis žmonių valdovas. Dabar gi atėjo valanda įvykdyti mūsų nutarimą. Neturime sau užtraukti gėdos mes, kurie nenorėjom kęsti vergijos dar tada, kai jinai negrėsė mums jokiais pavojais, neatiduosim savęs savanoriškai į vergiją ir dabar, nepasiduosim baisiausiems kankinimams, kurie mūsų laukia, jei gyvi pateksim romėnų valdžiai! Juk mes pirmieji sukilom prieš juos ir paskutinieji kaunamės su jais. Aš žiūriu į tai kaip į Dievo malonę, kad jis mums padovanojo galimybę mirti nuostabia mirtimi liekant laisvais, kas nelemta kitiems, nelauktai patekusiems į nelaisvę“.

„Sakralinis aspektas pokalbyje apie Masado ar Pilėnų tragedijas yra neišvengiamas, – rašo A.Bučys, – ir kiekvienas bandymas jį nutylėti taip, kaip nutyli Pilėnų heroizmo „demistifikatorius“ D.Baronas, liudija jau ne tik katalikišką neigiamą požiūrį į savižudybę, bet ir visiškai nepateisinamą, grynai profaninį požiūrį į senovės ikikrikščioniškus sakralinius postulatus bei ritualus…

Šiuolaikinis radikalus katalikas, be abejo, nedrįsta kalbėti apie judaizmo pasekėjus tokiu pat tonu, kokiu jis leidžia sau kalbėti apie baltų pagonybę. Nesunku turbūt  (net jam) įsivaizduoti, kokios reakcijos susilauktų iš judėjų, jeigu imtų viešai skelbti, esą Masado gynėjai buvę viso labo bailiai, panikieriai, savo artimųjų skerdikai ir pan. Dėl to Masado siužetą, kaip minėta, jis tik mini ir apdairiai apeina kuo didžiausiu lanku. Užtat visą savo pamokslininko drąsą nuolatos demonstruoja aiškindamas Pilėnų gynybos siužetus”.

„Viduramžių katalikai vienuoliai nematė jokio sakrališko prado senovės baltų tikyboje, kaip nesugeba ar nenori jo pamatyti XXI amžiaus ir katalikiškasis pamokslininkas, pasišventęs „demaskuoti“ Pilėnų gynybos istorinius liudijimus bei vėlesnes interpretacijas… – rašo A.Bučys. – Tik aklas ar piktavalis gali nematyti sakralinių ženklų Masado ar Pilėnų gynėjų likiminiame pasirinkime”.

Straipsnio autosius rašo: „Tik aklas ar piktavalis…“ Aš pasakyčiau – tik piktavalis gali šitaip interpretuoti tolimos praeities tragišką savo tautos įvykį. Bet kodėl? Iš kur ta pikta valia? A.Bučys iškelia esminį klausimą: kam tai naudinga? “Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskriminacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei Tautos Patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archaiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi – ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?”

Daug sudėtingų klausimų. Visiškai aišku tik viena – lietuvių tautai tai nenaudinga ir pražūtinga.

„Nepaklusę agresorių prievartai ir pasirinkę savižudybę kaip alternatyvą protėvių tikėjimo ir laisvės praradimui, visados liks kiekvienos tautos istorijoje bekompromisinio heroizmo simboliais. Nesistebiu, – rašo A.Bučys, – kad šiuolaikinėje Izraelio valstybėje kiekvienais metais Izraelio kariuomenės šauktiniai nuvyksta tankais į Masado tvirtovę ir ten priima priesaiką ginti savo Tėvynę. O Lietuvoje karo ministrė skiria premiją už Pilėnų gynėjų deheroizaciją… Tikėkimės, kad ji neskaitė premijuotos knygos. Ir heroizmas, ir pagarba herojams – ne kiekvienam suvokiamas dalykas. Racionalizmas čia menkas patarėjas, reikia dvasinės tradicijos… Nenoras ar nesugebėjimas matyti ir pripažinti heroizmą, kuris netelpa į pamokslininko išpažįstamą dogmą, signalizuoja religinės tolerancijos stoką.“

A.Bučys remiasi antikinėmis pagonių civilizacijomis, prisimena didžiuosius Vakarų Europos mąstytojus, cituoja jų mintis apie savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo. „Vienas nesąžiningiausių, bet neretai kartojamų Pilėnų deheroizacijos motyvų yra mėginimai susieti gynėjų savižudybes pavojaus akivaizdoje ne tik su bailumu ir prastiems kariams būdinga panika, bet ir su kvailybe… Šitaip samprotaujant, tektų pripažinti, kad garsiausias iš tų „nevykėlių kvailių“ – Sokratas. Juk jis nusižudė…“

„Vergiškai vergvaldišką“ kontrargumentą prieš savižudybę atmetė pagoniškieji senovės Romos imperijos mąstytojai, valdovai, politikai, rašytojai Katonas, Brutas, Kasijus, Seneka, Ciceronas, Plinijus Jaunesnysis, Petronijus, dauguma stoikų. Dvasios aristokratas Seneka kategoriškai smerkė vergiškąją žmogaus psichologiją ir elgseną… Seneka griežtai tvirtino, kad visi greičiau suvoktų, jog „labiausiai susmirdusi mirtis vertingesnė už skaisčiausią vergystę“.

„Galima būtų dar plėsti ir plėsti pasaulio religijų bei filosofinių mokyklų apžvalgą mums rūpimu savižudybės vertinimo aspektu, tačiau ir dabar, manau, akivaizdu, į kokią konfrontaciją stoja dogmatiškasis istorikas, kuomet iš principo atsisako pripažinti savižudybę kaip vienintelę garbingą alternatyvą vergijai ir nuolatos stoja į beviltišką konfrontaciją su pasaulio tautų ir religijų istorija“, – rašo A.Bučys.

Intelektualo A.Bučio straipsnį turėtų perskaityti kiekvienas lietuvis. Tikiuosi, kad jis pasklis plačiau negu D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“. „Pamokslininkų“ suklaidinta ministrė R.Juknevičienė turėtų nedelsiant taisyti absurdišką savo klaidą. Kaip? Už šį geranorišką, argumentuotą, sakyčiau, labai mandagų straipsnį autorių apdovanoti nepalyginamai didesne (nei 2400 litų) premija. Bet svarbiausia: nedelsiant išleisti jį atskira brošiūra ir išdalinti visoms Lietuvos mokykloms, visiems kariams ir savanoriams, juo remiantis pravesti patriotiškumo pamokas…

Gerbiamasis skaitytojau, ar aš labai naivus? Ne tiek, kad tikėčiau, jog šiandien tai įmanoma. O įmanoma tai, kad artimiausiu metu mes paskelbsime dar vieną Algimanto Bučio straipsnio „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku“ ištrauką – „Post scriptum“.