Sausio 26 d., penktadienį, Lietuvos paštas išleidžia menininkės Irmos Balakauskaitės kurtą trijų pašto ženklų seriją „Baltų gentys. Aukštaičiai“.
Pašto ženklų nominalai – 0,10 Eur, 0,35 Eur ir 1,55 Eur, tiražas – po 100 tūkst. vnt. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu pašto ženklų išleidimo dieną vyks Kauno „Akropolyje“ esančiame pašto skyriuje, adresu Karaliaus Mindaugo pr. 49.
Šie pašto ženklai – pirmieji, kuriuos Lietuvos paštas išleidžia 2024-aisiais. Ant jų pavaizduoti trys skirtingi archeologiniai radiniai, būdingi aukštaičių genčiai – lankinė segė, kamanų apkaustai ir pasaginė segė.
Prie kiekvieno iš jų nurodyta vieta, kurioje jie buvo rasti ir apytikslis šių daiktų naudojimo amžius.
„Pašto ženklų serija „Baltų gentys“ skirta istorinėms baltų gentimis pažymėti, kurių kultūros išskirtinumo kitaip nei archeologiniais radiniais parodyti neįmanoma.
Aukštaičių genčiai skirti pašto ženklų vaizdiniai visiškai atitinka turimą archeologinę medžiagą. Ši gentis apėmė Vidurio Lietuvos plokštinių degintų kapų su griautiniais žirgų palaidojimais paplitimo arealą.
Aukštaičių gentį, kaip ir kitas baltų gentis, pirmieji išskyrė archeologai pradedant Marija Gimbutiene“, – aiškina archeologas, Pašto mokos ženklų leidybos komisijos narys dr. Gintautas Zabiela.
Pats Aukštaitijos terminas rašytiniuose šaltiniuose minimas maždaug nuo 1300 m., kuomet jos teritoriją pasiekė Vokiečių ordinas, iš kurio dokumentų ir yra žinomi daugumos baltų genčių pavadinimai.
1420 m. Aukštaitijos sąvoka buvo pavartota ir LDK kunigaikščio Vytauto laiške. Jame paaiškinta jos reikšmė – tai esanti žemė, kuri yra aukščiau nei Žemaičių.
Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu.
Iš kunigaikščio Vytauto paaiškinimo, kad Aukštaitija reiškia, jog ši žemė yra aukščiau nei Žemaitija, matosi, kad Vytautas suprato ką lietuviškai reiškia žemesnis – aukštesnis, tačiau šių pavadinimų tikrojo atsiradimo prasmės jau nesuprato.
Lietuviai kaip ir kitos gentys (tautos) turėjo gyvenamo pasaulio (ploto) centrą (vidurį) bei pagal saulės kelio dangumi kryptį dvi savo pasaulio puses. Tą pusę, iš kur teka (kyla aukštyn) saulė, vadino aukša (aušra, rytu), o kur ji leisdavosi žemyn – vakaru. Šio žodžio ‘va-‘ yra priešdėlis, o ‘kar-‘ šaknis, giminiuotina su “Cory” – kuršių pavadinimu. Besileidžianti saulė galėjo būti įsivaizduojama kaip besileidžianti karant. Vidurinę to saulės kelio dangumi dalį, kurioje ji atrodė tarsi esanti jau nekylanti bei dar nesileidžianti, vadino vidudieniu arba tiesiog diena, tarmiškai galėjo būti ir “dienava/ deinava”. Kaip žinoma, vidurinė Lietuvos dalis turi Dainavos pavadinimą, kuris akivaizdu gretintinas su minėtu “dienava/deinava” pavadinimu, o taip pat su anglų diner – “pietūs”. Beje, lietuvių kalboje vidudienio laikas yra nusakomas žodžiais – ‘per pietus, po pietų’. Įdomu, kad žodis pietūs gali būti gretintinas su rusų pietj – ‘dainuoti’ arba pitj – ‘gerti’. Taigi keblus lietuvių, rusų ir anglų žodžių reikšmių susipynimas.
Tokiu atveju matome, kad lietuvių gentis (tauta) susidėjo iš 3-ų dalių – vadinamų aikštaičiais, dainaviais ir kuršiais – vėliau įgavusiais tą patį reiškiantį žemaičių vardą.
Sutikčiau su tamstos komentaru dėl aukštaičių pagal saulės padėtį danguje pavadinimu. Tačiau žemaičiams tokia sistema nėra tinkama, kadangi jie po ledynmečio šalčio ir turėdami kraujo ryšį su Cezariu, iš žemų geografinių platumų su laivais (Palemonas) žemoitju = žemaičių pavadinimu užėmė mažai gyvenamą (1.410 m. Žalgirio mūšio metu planetoje gyveno vos 425 mln. žmonių) Lietuvos teritoriją į šiaurę nuo Nemuno kuršių užnugaryje. Apie visa tai ir dar daugiau galima pasiskaityti knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (skirsnis “Palemonas – nuo Romos iki žemaičių žemės” psl. 72), kurią 2023 m. išleido Klaipėdos universiteto Leidykla. Ją, kartu su knygos aprašymu, galima užsakyti internetiniu adresu “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogu pirkti.lt” kartu su knygos pristatymu į namus. Dėkoju.
Manytina, kad “žemoitju = žemaičių” pavadinimo jie neatsinešė atplaukdami su Palemonu, o gavo pagal tai, kad atvykę su juo gavo apsigyventi vakarų pusėje, žiūrint nuo lietuvių genties (tautos) centro – nuo Vilniaus. Tokiu atveju mano išdėstytam žemaičių (= vakarių) pavadinimo atsiradimui pagal Saulės kelio kyptį dangumi virš Lietuvos žemės neprieštarauja.
>Saulės Vilna
Tinka irgi. Nes, plaukdami su Palemonu iš apačios, jie žiūrėjo, kad saulė būtų vakarų pusėje (žr. knygą “Istorija pareinant į Lietuvą”). Dėkoju.
Parašiau ir laukiu awaiting’e.
Cerazio Y hromosoma buvo R1b. 🙂
Kuri Caesari turite galvoje ?