Balandžio 23 d., 19.30 val., Katedros aikštėje prie Valdovų rūmų vilniečiai ir miesto svečiai pamatys Lietuvos karių, vilkinčių istorines XIV–XVIII amžiaus uniformas, Vilniaus išvadavimo trumpą inscenizaciją, virš Valdovų rūmų kariai iškels istorinę Lietuvos vėliavą ir griaudės istorinių artilerijos pabūklų salvės. Renginys skirtas paminėti Vilniaus atgavimo iš Rusijos imperijos įgulos 220-ąsias metines.
1794 m. balandžio 23 d. iš Vilnių užėmusios Rusijos imperijos 2800 karių įgulos miestą atkovojo kiek daugiau nei 1000 Lietuvos karių ir ginkluotų Vilniaus gyventojų.XVIII a. pab. nusilpusi Lenkijos-Lietuvos valstybė pateko į stipresnių kaimynių įtaką. Rusija, Prūsija ir Austrija įvykdė net du Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimus, atplėšdamos nuo jos ženklias teritorijas. Tokiomis aplinkybėmis 1794 metų pavasarį Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Tadas Kosciuška. Visų luomų atstovų remiamos sukilimo nuotaikos subrendo ir Lietuvoje. Pasirinkimas buvo vienas – kautis už savo šalies laisvę ir Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininko pulkininko Jokūbo Jasinskio vadovaujami Lietuvos sukilėliai 1794 metų balandžio 23 dieną pradėjo Vilniaus išvadavimo iš Rusijos imperijos įgulos operaciją.
Vilniaus išvadavimo inscenizacijoje dalyvaus Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono kariai, taip pat Lietuvos kariuomenės orkestro nariai.
Vilniaus išvadavimo aplinkybės
Sukilimo išvakarės
XVIII a. Lenkijos – Lietuvos valstybės santvarka tapo visiškai neefektyvi, bajorų demokratija įgavo anarchijos požymius, valdančiuose sluoksniuose klestėjo korupcija ir asmeninės naudos siekimas. Valdantysis elitas – didikai įsivėlę į tarpusavio konfliktus nepajėgė suvokti vis didėjančio išorinio pavojaus masto. Nusilpusi valstybė pateko stipresnių kaimynių įtakon ir galiausiai 1772 m Rusija, Prūsija ir Austrija įvykdė pirmąjį Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimą atplėšdamos nuo jos ženklias teritorijas. 1792 m. karas su Rusija baigėsi nesėkmingai abiejų tautų respublikai. 1793 m. Rusijos kariuomenės apsuptas seimas buvo priverstas patvirtinti antrąjį valstybės padalijimą. 1791 m gegužės 3 dienos konstitucijos, kuria buvo mėginta sureguliuoti valstybės valdymą, socialinę santvarką, jas priderinant prie to meto realijų, galiojimas buvo panaikintas.
Tokiomis aplinkybėmis 1794 m kovo mėnesį Lenkijoje prasidėjo sukilimas, Kuriam vadovavo Tadas Kosciuška. Lietuvoje taip pat jau veikė slaptos sukilėlių organizacijos. Tuo metu LDK iždas buvo tuščias, okupacinės Rusijos kariuomenės išlaikymas slėgė visų luomų Lietuvos žmones. Sukilimo nuotaikos brendo Lietuvos kariuomenėje, kurią Rusijos kontroliuojamas seimas buvo nusprendęs dar labiau sumažinti (buvo nutarta Lietuvos kariuomenę sumažinti nuo 12 748 iki 6,6 tūkstančių karių). Sukilimą rėmė daugelis visų Lietuvos luomų atstovų, ne tik bajorai ar miestiečiai, bet ir dalis valstiečių. Atsišaukimai prisijungti prie sukilėlių buvo platinami ne tik bajorijos vartota lenkų kalba, bet ir lietuvių kalba.
Sukilimo tikslas buvo atsikratyti okupantų, atkurti valstybę su 1772 m. sienomis, leisti įgyvendinti Ketverių metų seimo (1788 – 1792) reformas. Pasirinkimas buvo vienas arba kautis už savo laisvę arba tapti svetimų valstybių pavaldiniais.
Lietuvos pajėgos
Vilniaus puolime balandžio 23 d. dalyvavo LDK 4 – ojo pėstininkų regimento (pulko) 2 nepilnai sukomplektuotos kompanijos (kuopos), 7 – ojo fuzilierių regimento 2 sumažintos kompanijos, LDK tribunolo vengrų vėliavos dalinio 50 karių, Artilerijos ir inžinerijos korpuso kariai. Viso apie 580 karių ir 20 vienetų artilerijos pabūklų (visi jie buvo miesto arsenale stacionariose pozicijose ir praktiškai panaudoti juos nebuvo galima). Jiems talkino apie 500 įvairiai ginkluotų civilių Vilniaus gyventojų.
Vėliau Vilnių nuo rusų puolimo gynė gen.mjr. Jono Mejeno divizija kurią sudarė 2 –ra ir 3-čia Tautinės kavalerijos brigados, mjr. Jozefo Grabinskio Jėgerių batalionas, du 4-to pėstininkų regimento kadriniai batalionai. Viso divizijoje buvo 876 pėstininkų ir 591 raitelis (1467 kariai). Divizija turėjo 6 pabūklus kurių dauguma buvo išdėstyta įtvirtinimuose Liepkalnyje. Vilniaus miesto įgulą sudarė nedideli 4-to ir 8-to pėstininkų regimentų ir raitelių atsarginiai daliniai – apie 1000 karių, tik 420 turėjo šautuvus, taip pat 7 artilerijos pabūklus. Įguloje taip pat buvo Vilniaus pavieto (žemės gen. mjr. T. Korsako) milicijos batalionas ir keli eskadronai, bei keletas kitų smulkesnių sukilėlių padalinių. Gynyboje dalyvavo apie 1500 ginkluotų Vilniaus gyventojų iš kurių apie 500 turėjo šaunamuosius ginklus, likę buvo ginkluoti specialiai kovai perdarytais dalgiais ir nukaltomis ietimis. Viso liepos 19-20 dienomis Vilnių ir jo apylinkes gynė apie 4 tūkstančius kovotojų su 13 artilerijos pabūklų.
Trečiojoje kovų fazėje (rugpjūčio 11 d.) Vilniaus įgula buvo papildyta kadriniais daliniais ir išaugo maždaug iki 5 tūkstančių karių, tačiau Vilniaus gynėjų artilerija nebuvo papildyta.
Rusijos imperijos pajėgos
Lietuviams puolant, balandžio 23 d., Vilniuje buvusią rusų įgulą sudarė: Narvos muškietininkų pulko 1 batalionas ir 3 kompanijos, Pskovo muškietininkų pulko 2 batalionai, apie Dono kazokų pulkas, 4 lauko artilerijos kompanijos ir keletas kitų smulkesnių dalinių. Viso 2500 pėstininkų, 300 raitelių ir 19 artilerijos pabūklų.
Liepos 19-20 dienomis Vilnių puolė gen. ltn. Bogdano Knorringo Rusijos kariuomenės korpusas kuriame buvo 8 tūkst. pėstininkų, 4 tūkst. raitelių, 46 artilerijos pabūklai, iš jų pusė stambaus kalibro.
Trečiojoje kovų fazėje Rusijos kariuomenės korpusas, papildytas gen. mjr. Pavelo Cicijanovo ir gen. mjr. Ivano Hermano daliniais. Artilerijos skaičius išaugo iki 103 pabūklų iš kurių 30 buvo stambieji.
Lietuvos pajėgų vadovybė
Pirmojoje fazėje visų Lietuvos sukilėlių veiksmams vadovavo Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Šis karininkas priklausė sukilimo organizatorių radikaliajam sparnui, sukilimo vyriausybės – Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos buvo paskirtas Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu, suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Kai kurie konservatyvūs sukilimo politinės vadovybės atstovai buvo nepatenkinti jo radikalumu, respublikoniškomis pažiūromis, siekiu plėsti Lietuvos savarankiškumą Lenkijos atžvilgiu. Jų spaudžiamas vyriausiasis Lenkijos ir LDK sukilėlių vadas Tadas Kosciuška gegužės 4 d. pašalino Jasinskį iš Lietuvos sukilėlių vado pareigų. Jį pakeitė iš Lenkijos atsiųstas generolas leitenantas Mykolas Velhorskis. Naujasis Lietuvos sukilėlių vadas nepasižymėjo karo vado sugebėjimais, buvo silpnos sveikatos, jo nesugebėjimas deramai vadovauti vėliau skaudžiai atsiliepė sukilimo baigčiai. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais Vilniaus gynybai tiesiogiai vadovavo generolas majoras Jonas Mejenas.
Rusijos imperijos pajėgų vadovybė
Rusijos pajėgų nukreiptų prieš sukilėlius vyriausiasis vadas buvo generolas leitenantas Nikolajus Repinas. Sukilėliams puolant miestą, Vilniaus įgulai tiesiogiai vadovavo generolas majoras Nikolajus Arsenjevas.
Rusijos kariuomenės korpusui puolusiam Vilnių vadovavo generolas leitenantas Bogdanas Knorringas.
Pirmoji kovų fazė: Vilniaus išvadavimas
1794 m. balandžio 16 d. Šiauliuose ir jo apylinkėse sukilimą pradėjo elitinė LDK 1 – oji Tautinė brigada (ankščiau vadinama Kauno husarų). Tuo metu Žemaitijoje praktiškai nebuvo Rusijos kariuomenės.
Vilniaus gyventojai jau žinojo apie sukilimo eigą Lenkijoje, apie sukilusius lietuvių karinius dalinius Šiauliuose. Mieste augo įtampa, kildavo dažnų konfliktų su rusų kareiviais.
Naktį iš balandžio 22 d į 23 d (Šv. Velykų naktį) 0 val. 30 min. prie arsenalo (pasak kitų šaltinių – nuo Gedimino pilies kalno) driokstelėjo patrankos šūvis. Tai buvo signalas puolimui pradėti. Tuoj pat suskambo visų miesto bažnyčių varpai, pasigirdo vilniečių šauksmai: „Prie ginklų!“.
Mjr. F. Sabeckio vadovaujama 300 karių grupė (2 kompanijos iš 7 – to fusilierių regimento, 2 kompanijos iš 4-to pėstininkų regimento ir artileristų komanda) netikėtu puolimu užėmė hauptvachtą (šalia Šv. Kazimiero bažnyčios) kurią saugojo Narvos muškietininkų pulko dvi kuopos. Į nelaisvę pateko 300 rusų karių ir dvi 6 svarų patrankos. Tuo pat metu mažesnės sukilėlių grupės užėmė visus miesto gynybinės sienos bokštus. Kpt. A. Nelepcos vadovaujama maždaug 30 karių grupė puolė Pacų rūmus kuriuose buvo rusų Vilniaus įgulos vado generolo N. Arsenjevo butas saugomas 12 muškietininkų. Po trumpo susišaudymo keli muškietininkai buvo nukauti ir apsnūdęs generolas paimtas į nelaisvę. Vokiečių gatvėje Milerio name buvo suimtas paskutinysis LDK didysis etmonas generolas S. Kosakovskis palaikęs Rusijos pusę. Jį saugoję Lietuvos kariuomenės artileristai patys įleido sukilėlius į vidų. Atsitraukti su įgulos likučiais pavyko kpt. A. Tučkovui vadovavusiam rusų artilerijos parkui Pohuliankoje (dabartinės J. Basanavičiaus gatvės dalis). Vilniečiai kartu su kitomis karių grupėmis užiminėjo namus ir butus kuriuose buvo įsikūrę rusu karininkai ir kareiviai.
Po kelių valandų gatvių susidūrimų rusai neteko 20 užmuštų ir 20 sužeistų karių. Į nelaisvę pateko 1013 karių, kurių tarpe buvo: 1 generolas, 2 pulkininkai, 5 majorai, 1 placmajoras, 4 kapitonai, 11 poručikų, 8 paporičikiai, 1 adjutantas, 12 chorunžų, 2 gydytojai ir 1 kapelionas. Taip pat į lietuvių rankas pateko kovinės vėliavos, artilerijos pabūklai ir kiti ginklai. Lietuvos pusė neteko trijų užmuštų ir šešių sužeistų karių.
Balandžio 24 d. Vilniuje, Rotušės aikštėje, buvo paskelbtas 2328 sukilėlių pasirašytas sukilimo aktas ir sudarytas vykdomosios valdžios organas – Lietuvos Tautinė aukščiausia taryba (Roda Naididžiausia Naradaus).
Sukilimas apėmė visą Lietuvą. Rusijos imperatorienė Jekaterina II įsakė Rusijos pajėgų Lietuvoje vadui generolui leitenantui kunigaikščiui Nikolajui Repinui slopinti sukilimą. N. Repinas nusprendė pagrindinį smūgį suduoti Vilniui šį uždavinį pavesdamas gen. ltn. B. Knorringo korpusui.
Gerai . Palaikau visus , kas sugalvojo ir vykdys šitą šventę. Bet Lietuvoje , Suėjime yr toks “parlamentaras” Bradauskas. Jo atsiklausėte? Nes jis sužinojęs , kad darote tokį paminėjimą pradės bliauti: neerzinkim Ra- sėjos.