Paminėtas paskutinysis žiemgalių sukilimas ir Garuozos šilo mūšis

10 201    „Tai per gavėnią atsitiko –
                  Žiemgalius pastebėt pavyko.
                  Rygos jie traukė kryptimi:
                  Norėjo plėšt ją grobdami.
                  Heiligenberge tai žinota
                  Jie siuntė pasiuntinius joti.
                  Žinia į Rygą tuoj atskriejo
                  Ir krašto maršalą įspėjo,
 10 209    Kad Rygą norima naikinti.“  

(Eiliuotoji Livonijos kronika)  (Livländische Reimchronik)

Kovo 25 d. Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje vyko mokslinė konferencija, skirta Paskutiniajam žiemgalių sukilimui ir Garuozos šilo mūšiui atminti.Pranešimus skaitė lituanistas Vidas Garliauskas, doc. dr. Gintautas Zabiela bei istorikas Tomas Baranauskas.

Renginio metu pristatyti 730 m. Garuozos mūšio sukakčiai skirtas atminimo medalis, Latvijoje specialiu užsakymu išleistas riboto tiražo pašto ženklas, skirtas mūšyje žuvusiam nežinomam žiemgalių karvedžiui, Artūro Slapšio tapybos darbai Garuozos mūšio tematika, specialūs pašto vokai, lankstinukas bei atvirlaiškiai.

O balandžio 1-2 d. atkuriamosios istorijos atstovai iš Joniškio ir Latvijos, sukaktį paminėjo atminties žygiu „Iš piliakalnio į piliakalnį“.  

Paskutinis sukilimas

1279 m. prasidėjęs Nameisio vadovaujamas žiemgalių sukilimas, pasibaigęs 1281 m. sudarytomis paliaubomis, kovas tarp žiemgalių ir Livonijos ordino atnaujino 1285 m., kuomet magistras Vilekinas vėl pradėjo pulti Žiemgalą ir prie Tervetės pilies pasistatė Heiligenbergo pilį. Prasidėjo paskutinis, lemiamas, žiemgalių laisvės kovų etapas.

1287 m. kovo pradžioje, Vokiečių ordino Livonijos krašto maršalą pasiekusi žinia apie žiemgalių organizuojamą karinę kampaniją į pačią Livonijos širdį, miesto gynybai sutelkė puspenkto šimto gynėjų. Ordino broliai, pasitelkę miestiečius, latgalius, lyvius, būrį piligrimų, siekdami atremti antpuolį, žygeivius nusprendžia pasitikti Rygos priemiestyje. Apie žiemgalių surengtą žygį į Rygą, plačiausiai nupasakoja vienas svarbiausių mums istorinių šaltinių – „Eiliuotoji Livonijos kronika“ (Livländische Reimchronik).

Žiemgaliai, surengę antpuolį naktį, priešingai nei tikėjosi livoniečiai, netikėtai įsiveržia į Rygos arklides, kur nakvojo miesto gynėjai ir išblaškę jų būrį, arklides sudegina. Pačio miesto užimti nepavyksta, o vos prašvitus, antpuolis nutraukiamas. Pasukę dešiniuoju Dauguvos krantu, žiemgalių kariuomenė apgula Ikškilę. Pilies paimti neįstengę, prisiplėšę daug grobio ir palikdami miestą skendintį liepsnose, pasuka namų link.

Kova tankiame miške

Livonijos krašto magistras Vilhelmas fon Nindorfas, arba tiesiog Vilekinas, svečiuose turėjęs garbingų Vokiečių ordino naujai paskirtų riterių, išklausęs pasiuntinio naujienas ir paskubomis sukomplektavęs kariuomenę, atsakomuoju žygiu nusprendžia pademonstruoti savo gebėjimus kovos lauke. Ikškilėje apžiūrėję priešininkų piktadarystes, tris dienas braunasi nesvetingo krašto gilumon, įkandin žiemgalių kariuomenei. Auštant, 1287 m. kovo 26 d., miške prie nedidelio upelio, žiemgaliai sumuša Vokiečių ordino Livonijos krašto kariuomenę. Mūšyje žūsta pats magistras Vilekinas, 33 ordino broliai, gausybė kitų aukštų ordino pareigūnų bei nežinomas „vietos liaudies“ skaičius, kuriems nepavyko pasprukti iš mūšio lauko apsupties. Vienas ordino brolis išsigelbėjo, 16 sužeistų pateko į nelaisvę, kurių keturiems iš jų pavyko išgyventi. Įvykių aprašymo pabaigoje, žuvusiųjų ordino brolių skaičius padidinamas iki 35. Čia, matyt, Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius priskaičiuoja du ordino brolius, kuriems iškart po mūšio buvo įvykdyta egzekucija. Anot metraštininko, daug netekčių čia patyrė abejos šalys. Žiemgalių pergalės džiaugsmą apkartino istoriniuose šaltiniuose neįvardinto karvedžio žūtis.

Rašytiniai šaltiniai

Žinią apie Livonijos ordino pralaimėjimą ir magistro Vilekino žūtį, be minėtos Eiliuotosios Livonijos kronikos, fiksuoja dar keletas rašytinių šaltinių – „Sembos kanauninko metraštis“ (Liber ecclesiae Sambiensis), „Diunamundės analai“ (Annales Dunamundenses) Hermano Vartbergės „Livonijos kronika (Chronicon Livoniae), „Jaunesnioji didžiųjų magistrų kronika“ (Kleine Meisterchronik/Die jüngere Hochmeisterchronik), Johano Renerio „Livonijos istorijos“ (Liflendischer Historien). Vėliau, remdamiesi minėtais rankraščiais, įvykių aprašymą savo veikaluose atkartoja spausdintų kronikų autoriai.

Istorinė atmintis

Tiksli 1287 m. kovo 26 d. mūšio vieta iki šiol nėra žinoma. Vienintelis rašytinis šaltinis, nurodantis vietovę „ ad locum Grose“, yra Hermano Vartbergės Livonijos kronika. Pagal labiausiai nusistovėjusią tyrinėtojų hipotezę, mūšio laukas lokalizuojamas šiandienos Jelgavos rajone, Latvijoje, kur teka upelis ir yra kaimas pavadinimu Garoza.

Pats Garuozos (Grosės) mūšis mažai pažįstamas Lietuvos istoriografijoje, kaip ir pati Senosios Žiemgalos istorija apskritai.

 2017-ieji, tai šių istorinių įvykių 730 metų sukakties liudininkai. Ir nors žiemgalių pasipriešinimas po ilgų kovų palaužtas dar 1290 m., jie buvo paskutiniai iš pavergtųjų baltų, sudėję aukomis savo tapatybę Lietuvos ir Latvijos valstybių istorijoje, palikdami tik gęstančią atmintį apie paskutiniuosius sukilėlius.