Eidamas 89-uosius metus Los Andžele mirė garsusis Rusijos kalbininkas, semiotikas, antropologas, filologijos mokslų daktaras, akademikas, mąstytojas pažinojęs Maksimą Gorkį, draugavęs su Borisu Pasternaku – Viačeslavas Ivanovas (Вячеслав Иванов) (1929-08-21 – 2017 -10-07).
V. Ivanovas buvo vieno žymiausių pasaulio baltistų Vladimiro Toporovo bendražygis, kurio mokslinių interesų akiratyje visada buvo baltistika ir Lietuva. Slavistikos institutas, kuriame 1961-1989 m. darbavosi V. Ivanovas Lietuvoje išgarsėjo kaip baltistikos židinys Maskvoje būtent V. Toporovo ir V. Ivanovo vardų dėka. Šiedu mokslininkai buvo naujos baltų-slavų tyrinėjimų krypties pradininkai. Jie ne tik visapusiškai nagrinėjo baltų ir slavų dvasinį palikimą – jie dar siekė išplėtoti mokslinius ryšius su Baltijos šalių mokslininkais. Būtent V. Ivanovo ir V. Toporovo pastangomis buvo pradėtos rengti baltų-slavų tyrimams skirtos mokslinės konferencijos, imtas leisti šiems tyrimams skirtas periodinis mokslinių darbų rinkinys „Baltų-slavų tyrinėjimai“ („Балто-славянские исследования“). Dabar šios srities darbus tęsia 2009 m. Rusijos MA Slavistikos institute Tipologijos ir lyginamosios kalbotyros skyriuje įsteigtas Baltų bei slavų tyrinėjimų centras.
V. V. Ivanovas gimė 1929 m. rugpjūčio 21 d. rašytojo Vsevolodo Ivanovo ir aktorės, vertėjos bei memuaristės Tamaros Vladimirovnos Ivanovos (Kaširinos, 1900-1995) šeimoje. Vaikystėje patyręs sunkią ligą, V. Ivanovas buvo priverstas mokytis namuose. 1941-1943 Antrojo pasaulinio karo metais jam teko evakuotas į Taškentą. 1946 baigė vidurinę mokyklą, 1951 m. MVU filologijos fakultete baigė romanų-germanų kalbų stuidijas. 1955 m. V. Ivanovas apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją apie hetitų kalbos dantiraščių ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Tačiau jo darbas vėliau nebuvo pripažintas daktarine disertacija, nes šis pradingo Vyriausioje atestacinėje komisijoje. Daktaro laipsnį V. Ivanovas gavo 1987 m. Vilniaus universitete už mokslinį darbą apie baltų ir slavų veiksmažodžius.
1956-1958 V. Ivanovas vadovavo MVU matematinės lingvistikos seminarui. 1958 m. jis buvo atleistas iš MVU už tai, kad nepritarė Boriso Pasternako romano „Daktaras Živago“ oficialiam vertinimui ir už kalbininko bei literatūros tyrinėtojo Romano Jakobsono pažiūrų palaikymą. Šis sprendimas buvo pripažintas klaidingu ir panaikintas tik 1988 m.
1959-1961 m. V. Ivanovas dirbo mašininio vertimo grupės vadovu Tiksliosios mechanikos ir skaičiavimo technikos institute, buvo SSSR Mokslų akademijos Kibernetikos Mokslo tarybos lingvistikos sekcijos pirmininku. 1961-1989 m. Struktūrinės tipologijos skyriaus (dabar Tipologinės ir lyginamosios kalbotyros skyrius) vadovas Slavistikos ir balkanistikos institute (nuo 1997 m. vadinamas Slavistikos institutu). 1989-1993 m. Užsienio literatūros bibliotekos direktorius. 1990-1995 m. pirmasis Maskvos valstybinio universiteto (MVU) Pasaulinės kultūros teorijos ir istorijos katedros vedėjas.
Nuo 1992 m. – MVU Pasaulio kultūros instituto direktorius. Nuo 2003 m. – Rusiškos antropologijos mokyklos direktorius Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete.
2010-2015 m. V.V. Ivanovas buvo vienu iš Fundamentinių lingvistinių tyrimų globos tarybos fondo steigėjų ir pirmininkų.
1989-2001 m. dirbo Stendfordo universiteto (JAV) Slavų kalbų ir literatūros katedroje. Nuo 1992 m. buvo Slavų kalbų ir literatūros katedros bei indoeuropietiškų tyrimų programos profesorius Kalifornijos universitete, Los Andžele.
Pasak V. Ivanovo našlės Svetlanos Ivanovos, velionis bus palaidotas Maskvoje, Novodevičjės kapinėse šalia jo tėvo, žinomo rašytojo Vsevolodo Ivanovo (1892-1963) ir motinos Tamaros Vladimirovnos. Velionio palaikai bus sudeginti spalio 13 d. Los Andželo mieste (JAV). Po to jie bus pervežti į Maskvą.
Prisiminkime V. V. Ivanovą:
Dirbdamas slavistikoje, nudirbo didžiulius darbus baltistikai – mokslo tiesa V. Ivanovui buvo aukščiausias reikalavimas ir tik jam pakluso, tuo pelnydamas amžinąją pagarbą žmonėse ir likdamas nemariu tiesos ir drąsos moksle pavyzdžiu ateities kartoms.