Pirmą kartą lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“ suspindo Hamburgo mieste 1956 metais – tais pačiais metais, kai buvo įkurta Lietuvių Bendruomenė, ir jau daugiau kaip šešis dešimtmečius kolektyvas gyvuoja Vokietijoje. Tarsi primindamas, kad lietuvybė išliks ir svetur. Daug metų kolektyvui vadovavo skirtingi žmonės. Keičiantis vadovams, keitėsi ir šokėjų skaičius.
Pradžioje tai buvo tik moteriškas kolektyvas „Hamburgo moterų klubas“. Pasak ilgą laiką „Gintare“ šokančios Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henkės teigimu, kolektyvo varomoji galia yra šokių vadovas, kuris kartais vos ne už rankos atsiveda naują narį į kolektyvą. Vyrų ir šiais laikais kolektyve dar mažoka, ir jie yra ypač laukiami.
Kolektyve šoka įvairaus amžiaus žmonės – nuo 20 iki 50 metų. Šokių kolektyvas visada yra atviras naujiems nariams, todėl repeticijų grafikas yra lankstus ir visiems prieinamas. Jaunoji karta lėtai, bet žingsnelis po žingsnelio jungiasi prie kolektyvo, domėdamasi savo istorija ir tautiniais šokiais. Daugelis prisijungusių prie kolektyvo anksčiau nėra mokęsi šokti, tačiau žingsnelis po žingsnelio išmoksta.
Per šešiasdešimt metų kolektyvo gyvavimo istoriją jame šoko ne tik lietuvaičiai, bet ir užsieniečiai, kurie susižavėję šokiu (o gal labiau lietuvaitėmis) dalyvavo jo veikloje. Tradiciškai visi naujokai pradeda mokytis šokti „kepurinę“. Šiuo šokiu pradedami visi renginiai. Tai nekintanti „Gintaro“ tradicija, nors kiekvienas vadovas įneša į kolektyvą naujų šokių ir naujų tradicijų.
Pasak Dalios Henkės, labai svarbu, kokie žmonės susirenka į kolektyvą, kaip jiems sekasi bendrauti. 2014 metais „Gintaras“ dalyvavo Lietuvoje vykusioje Dainų ir šokių šventėje ir buvo vienintelė šokių grupė iš Vokietijos. Jie dalyvavo drauge su daugiau nei 7000 kitų šokėjų, kurie sukūrė žiūrovams nuostabų reginį ir patys džiaugėsi vienybės jausmu. Tam kolektyvas ruošėsi visus metus. Šokėjai iš Hamburgo planuoja dalyvauti ir 2018 metais vyksiančioje Dainų šventėje.
Anuomet kolektyvas išsiskyrė ne tik lietuvybės puoselėjimu svetimoje šalyje, bet ir savo autentiškais rūbais, kurie buvo austi Kanadoje ir išsiskyrė spalvingumu. Pasak Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovo Sauliaus Liausos, tautiniai drabužiai yra tiek skirtingi ir taip suausti, kad Lietuvoje nebuvo tokių regionų, kokia yra jų spalvų gama. Bet jie yra būtent tuo įdomūs ir autentiški – tokius turi tik užsienyje gyvenantys lietuviai.
Kolektyvų iš užsienio išskirtinumas ir yra tai, kad jų rūbai išsiskiria savo spalvingumu, įdomiais raštais ir per dainų šventes jau nesupainiosi vietinio kolektyvo šokėjų ir atvykusių iš užsienio šalies.
Šie metai yra paskelbti Tautinių drabužių metais, tad užsisakyti tautinį kostiumą nėra taip sunku, kaip tai buvo prieš šešiasdešimt metų. Dalia Henke teigė ir pati įsigijusi Klaipėdos krašto tautinį kostiumą, kuriuo labai didžiuojasi.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė apgailestavo, kad Lietuvos valdžia mažai prisideda prie užsienio lietuvių kolektyvų veiklos rėmimo. Daugelis jų verčiasi savo jėgomis, nes valstybė neremia bendruomenių ir jų kolektyvų. O pati tautiškumo svarba suvokiama tada, kai žmogus išvažiuoja iš Lietuvos.
Pasak dabartinės „Gintaro“ vadovės Agnetos Roseman (Rosemann), išvykus svetur išlaikyti lietuvybę yra labai svarbu.
„Mes ne išvažiavome iš Lietuvos, mes kuriam Lietuvą pasaulyje“, – sako kolektyvo vadovė, Vokietijoje jau gyvenanti penkerius metus.
Nors Vokietijoje jau gyvena penkerius metus, A. Roseman neįsivaizduoja, kaip galima gyventi be lietuvybės. O tautiniai šokiai – tai buvimas kartu, bendravimas, kai net nesijaučia, kad esi kitoj šaly.
