Seime iškilmingai paminėtos Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos (video)

Birželio 14 d. Seimas iškilmingu minėjimu Kovo 11-osios Akto salėje pagerbė sovietų okupacijos ir genocido aukas bei paminėjo Gedulo ir vilties dieną.

Sovietų represinių struktūrų vykdytas žiaurias represijas patyrė visos gyventojų kartos – ir jauni, ir suaugę, ir seneliai. Kentėjo įvairių tautybių, profesijų žmonės. Okupantui buvo svarbu mus suluošinti ne tik fiziškai, bet ir atimti bet kokią viltį, žinias, žmogiškąjį veidą, minėjimo metu kalbėjo Seimo Pirmininkas.

„Įsivaizduokite, net pusę amžiaus mums buvo draudžiama apie tai žinoti, kalbėti… Okupantai norėjo mus paversti kurčiais ir aklais, negirdinčiais savo tautos aimanų ir troškimo būti laisviems… Mes, artimieji, netekę savo brangių žmonių, juos vis dar girdime dainuojančius, matome išdidžius, besišypsančius nuotraukose iš Sibiro (kad artimieji Lietuvoje, gink Dieve, neliūdėtų), darbščius ir mokančius mus beatodairiškai mylėti artimą savo, gimtinę vienatinę. Dabar ir visados“, – sakė V. Pranckietis.

Pasak Kaišiadorių vyskupijos generalvikaro monsinjoro Algirdo Jurevičiaus, „suėmimai, tardymai, tremtys ar mirtys nėra vien tik statistiniai skaičiai ar okupantų suteikti kodai, bet už viso to slypi žmonių gyvenimai, kurie yra konkretūs ir asmeniški: tai ir išskirtos šeimos, sudaužytos viltys, sulaužyti gyvenimai, bet taip pat tame gimsta didžiulis didvyriškumas, nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi, nesant jokios vilties“. Dvasininkijos atstovas apžvelgė garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir pakvietė dalyvauti istoriniame įvykyje – beatifikacijos iškilmėse birželio 25 dieną Vilniaus katedros aikštėje: „Iš viso tris kartus teistas, šešiolika metų praleidęs lageriuose ir kalėjimuose, keturis metus – namų arešte, arkivyskupas Teofilius tapo visų mūsų tautos sūnų bei dukterų kančių bei tremčių veidrodžiu. Jo asmenyje mes įžvelgiame daugybės kančių įprasminimo simbolį. Laužytas, bet nepalaužtas!“

Tremtyje gimęs Seimo narys Stasys Jakeliūnas už išlikimą dėkojo savo mamai, o tuo pačiu ir visoms tremtyje gimusių ar į ją išvežtų vaikų mamoms: „Dažniausiai būtent jos, aukodamos save, savo sveikatą, savo laimės trupinius užtikrino tai, kad mes išgyventume, kad būtume ką nors pavalgę, kad turėtume bent kažką panašaus į vaikystę. Jų dainos ir pasakojimai padėjo mums pažinti savo tikrąją tėvynę, jos kultūrą ir kalbą“.

Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, kurios giminaičiai buvo ištremti, gilinosi į Gedulo ir vilties dienos žodžių prasmingumą tremties kontekste: „Įsivaizduojant tą dieną – vilties ten nelabai buvo, veikiau įsivaizduodavau, kaip iš šiltos birželio nakties, vilkint tik lengvutę suknelę, atsiduri už tūkstančių kilometrų nesuvokiamame šaltyje, pakeliui prarandant artimus ir mylimus. Viltis šios dienos dviejų žodžių junginyje man reiškia keletą dalykų. Negaliu kalbėti už Jus, patyrusius tremtį, galiu tik dalintis pokalbių įspūdžiu ir savo įsivaizdavimu, kad viltis yra tai, kas padeda pakilti iš skausmo. Tai tikėjimas, kad siaubas pasibaigs, tikėjimas, neleidžiantis sugriūti. Šitame junginyje viltis man reiškia ir ateitį, tą, apie kurią šiandien kalbame ir svajojame. Tuo pačiu turime suprasti, kad vien tik viliantis dalykai nesikeičia. Reikia dirbti“.

Viltį, suradęs sąlyčio taškus tarp senosios ir naujosios kartos, išsakė projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas: „Tikrai esame girdėję, kai vyresnieji mėgsta pasakyti, kad jaunimas gyvena tik internete ir kartais net nepasidomėdami, ką jie iš tikrųjų ten veikia. O jauni žmonės būna kartais, kad negali minėjimuose pastovėti penkių minučių ir visiškai, net kartais nepasiklauso, ką iš tikrųjų kalba tremtį, mūsų istoriją patyrę žmonės. Nei viena karta, nei kita nėra teisesnė ar neteisesnė. Mūsų nuomone, mes siekiame to paties tikslo tik kitomis priemonėmis. Nustokime būti užsispyrę ties savo „teisinga pilietiškumo suvokimo sąvoka“, mano nuomone, tokios tiesiog nėra. Pilietiškumo jausmą išgyvename visi ir jo visur yra“.

Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientė, 2016 m. ekspedicijos į Krasnojarską dalyvė Samanta Uikytė atvirai prisipažino, kad tremčių vietų lankymas, tremtinių ir jų vaikų sutikimas, pakeitė jos požiūrį į gyvenimą: „Mane labai sujaudino vieno sutikto ten gimusio tremtinio mintis: gimė čia, Sibire, bet širdyje yra tėvų žemė – Lietuva. Tada ir pagalvojau, o kai kada mes, joje gyvenantys, neįvertiname to, ką turime – savo kalbos, papročių, tėvynės. Visa tai, ką patyriau, pakeitė mano požiūrį į gyvenimą bei vertybes“.

Minėjimo metu Sovietų tremtį patyrę Seimo nariai Rimantas Jonas Dagys, Stasys Jakeliūnas, Juozas Olekas ir Julius Sabatauskas perdavė Lietuvos valstybės vėliavą projekto „Misija Sibiras 2017“ dalyviams.

Renginyje ištraukas iš tremtinės Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ skaitė aktorė Toma Vaškevičiūtė. 1977 m. po pasaulį pasklidę jos liudijimai atskleidė sovietų žiaurumą, pasakojo apie badą, siaubą, kurį teko išgyventi mūsų tremtiniams prie Laptevų jūros. Atsiminimai 1988 metais buvo išspausdinti ir Lietuvoje.