Ko siekiama Aplinkos ministerijos siūloma valstybinių miškų reforma?
Aplinkos ministerijos siūloma urėdijų pertvarka, it senas vežimas per purvyną, ritasi braškėdama ir vis dar tebetaškydama purvus.
Neseniai jo drėbtelėta ant miškų ūkio specialistų, už analizės atlikimą pasiūlius…100 eurų.
Ką apie reformą ir reformatorius mano šios srities žmonės? „Miškai“ kalbina Raseinių miškų urėdą, Lietuvos urėdų tarybos pirmininką Antaną Kilčauską ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktorių Marių Aleinikovą.
A. Kilčauskas: Reforma neparengta ir revoliucinė
– Reforma – vieniems tai it burtažodis, kitiems, kaip ir man, vos ne keiksmažodis. Jau tapo taisykle, kad įgavę teisę valdyti naujai atėję politikai stengdamiesi pasirodyti išmintingesni, veiklesni nei prieš tai buvę, verčiasi per galvą ir kuria kuo drastiškesnius revoliucinius scenarijus. Dar nė vienos reformos nebuvo, nuo kurios nenukentėtų pirmiausia žmogus, nekalbant apie sukeliamą stresą ir diskomfortinę darbinę aplinką. Juk nėra taip, kad visose srityse iki šiol visi tik blogai dirbo, kenkė Lietuvai, tingėdami ar net vogdami.
Pasikeitimai vyko visur, taip pat ir valstybinių miškų sektoriuje. Ir tokia revoliucinė, neparuošta bei skubota reforma, kurią pateikė Aplinkos ministerija, gali privesti prie chaoso ir atnešti nepataisomą žalą žmonėms ir miškams.
Aplinkos ministerijos strateginis tikslas aiškus – įsteigti vieną įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“, panaikinti Generalinę miškų urėdiją ir atleisti visus miškų urėdus. Tačiau taktikos nėra.
Taktika tai ir yra profesionalų atlikta išlaidų ir naudos analizė pagrįsta skaičiavimais. Dar geriau jei būtų ir alternatyvių variantų, kurie įgalintų atlikti palyginimus. Viso to kažkodėl bandoma išvengti. Gal gali pasakyti – kodėl?
Lietuva ėmė dairytis į Latviją, Estiją, Švediją, Suomiją. Šiose šalyse žymiai didesnis miškingumas, mažesnis vidutinis gyventojų tankumas, miškuose vyrauja monokultūros. Todėl šiose šalyse labiau tinka vadinamas skandinaviškas miškininkavimo modelis. Lietuvai reikėtų orientuotis į vadinamą Vakarų Europos miškininkavimo modelį kaip Lenkija, Vokietija, kuris turi labiau išreikštus intensyvios miškininkystės bruožus ir reikalauja didesnių žmogiškųjų resursų.
Tačiau netgi ir Latvijoje bei Estijoje valstybinių miškų valdymo reformai įgyvendinti buvo skirta 3-4 metai, pradedant įvairia analize bei skaičiavimais ir keičiant valdymo struktūrą etapais.
Vyriausybės kalbos, kad bus įgyvendinama regioninė politika, mažinamas nedarbas ir emigracija, tėra tik lozungai, bent pagal Aplinkos ministerijos numatomą valstybinių miškų valdymo pertvarką.
M. Aleinikovas: Remiuosi H. Fordu, kuris yra pasakęs: „Vizija be plano – tiesiog haliucinacija
– Turbūt beveik niekas neabejoja, kad reformų tiek miškų ūkyje, tiek ir kitose Lietuvai svarbiose srityse reikia. Jokia sistema ar įmonė, visiškai nieko nekeičiant, amžinai tikrai neveiks tobulai. Tačiau negerai, kai reformos pradedamos rimtai joms nepasiruošus – kai trūksta net aiškios vizijos ir tikslų. Šiuo metu yra susiklosčiusi padėtis, kad nevyksta ir neskatinamos esminės ir argumentuotos diskusijos šiuo klausimu – dažniau girdimi tik jausmingi teiginiai, tarpusavio kaltinimai ir pan. Beveik nieko nedomina ir mokslo institucijų ar jų specialistų nuomonė. Kiek tenka dalyvauti mokslininkų tarpusavio diskusijose, jose išryškėja, kad ir čia kol kas nėra vieningos nuomonės, koks miškų urėdijų valdymo pertvarkos variantas būtų Lietuvai priimtiniausias – ar viena įmonė, ar devynios urėdijos, o gal, pavyzdžiui, kokios 32 miškų urėdijos… Tai beveik savaime suprantama – mokslininkus įtikina skaičiais, dėsningumais grindžiami argumentai, o ne deklaracijos ar jausmingi teiginiai. O būtent aiškių reformos tikslų ir įtikinamų argumentų arba skaičiais grindžiamų išvadų mes kol kas labiausiai pasigendame. Ir tikriausiai ne tik mes.
Dabar visuomenei pateikiami skaičiai, kad po reformos sutaupysime 13 mln. eurų, ar panašiai, tačiau nepateikiamas šių skaičiavimų pagrindimas. Labai svarbu prieš įgyvendinant reformą įvertinti socialines pasekmes. Visgi miškų urėdijos yra svarbios savivaldybėms, kurios yra toliau nuo stambesnių miestų. Miškų urėdijos yra vienos iš stambesnių, mokesčius į valstybės biudžetą mokančių verslo įmonių, kurios įdarbina ne tokį jau menką skaičių darbingo amžiaus ir aktyvių žmonių. Vykdant socialiai orientuotą politiką reikėtų tai įvertinti ir skatinti šią tendenciją.
Be to, strateginio pobūdžio sprendimų priėmimas – tai tik pati bet kurios reformos pradžia. Tikroji reformos sėkmė tikrai priklausys nuo daugelio tolesnių, detalesnių sprendimų. Tikrai pagrįstai parinkus geriausią reformų variantą galima ją padaryt labai protingai, kad viskas funkcionuotų labai gerai, būtų sutaupytos lėšos, nenutrūktų darbai miškuose ir t.t. Tačiau gali nutikti ir priešingai – jei tie kiti sprendimai bus nepakankamai gerai apgalvoti, galima sulaukti daug problemų ir iš esmės sugadinti strateginį sprendimą.
Esminiai sprendimai dėl reformų tikrai turi būti priimami pakankamai greitai. Ypač jeigu jau paskelbėme reformos pradžią. Negalima sukurti permanentinio laukimo, nežinomybės situacijos, ypač kai tenka laukti neaiškių pokyčių. Tuomet prasideda įvairios ateities prognozių interpretacijos, viskas „apauga“ įvairiausiais gandais, atsiranda netikrumo jausmas, baimė dėl ateities ir pan. O tada ir noras rimtai dirbti daugeliui žmonių stipriai sumažėja…
O pats įvykdymas, ko gero, reikalauja nemažai laiko. Jei esminės pokyčių vizijos ir strategija jau sukurtos (o jų dar ir dabar, atrodo, nėra – bent tai, kas mums žinoma, tikriausiai galima pavadinti tik metmenimis ar panašiai), tuomet reikalingas aiškus veiksmų planas.
H. Fordas yra pasakęs: „Vizija be plano – tiesiog haliucinacija“. Planas, numatantis aiškius pokyčių etapus, funkcijų perdavimą, perėmimą ir pan. Atsižvelgiantis į galimybes: ką jau turime, ką reikia sukurti ir per kiek laiko tai įmanoma, kad reformuota sistema sėkmingai funkcionuotų. O jau po to – paties plano įgyvendinimas. Kartais jį net ir koreguojant. Visam tam tikrai prireiks laiko. Kiek – sunku pasakyti, kol minėto plano nematome. Bet ar yra didelis poreikis labai skubėti? Padėtis valstybiniame miškų ūkyje nėra bloga, kad reikėtų kažką skubiai gelbėti, „lėkti strimgalviais“ ar panašiai.. Kuo geriau viską apgalvosime, numatysime, tuo mažiau klaidų padarysime. „Devynis kartus pamatuok, tik tada kirpk…“.
Žinoma, pertvarką atlikti įmanoma ir be rimtos profesionalų analizės. Bet ar tuomet rezultatai bus geri? O jei rimtai, tai tiek strateginių sprendimų priėmimui, tiek ir reformos veiksmų plano sukūrimui profesionali analizė būtina. BŪTINA. Ir ją, kaip ir mokslinius tyrimus, reikėtų pradėti nuo šaltinių analizės. Tik šiuo atveju tai būtų ne jau atliktų tyrimų duomenų nagrinėjimas, o kitų šalių patirties vertinimas. Aplink juk yra daug ir įvairių pavyzdžių, patiems visko kurti „nuo nulio“ ar „išradinėti dviračio“ tikriausiai ir nereikia. O ar tikrai žinome, kurie iš tų galimų pavyzdžių geriausi ir sektini, o kurie – ne?
Bendriausius dalykus tikriausiai žinome, praeityje tokio pobūdžio analitiniai darbai buvo vykdyti. Tačiau tie darbai buvo daugiau skirti bendriausių sprendimų kaimyninėse šalyse, įvertinimui, beveik nesigilinant į smulkesnes detales (o jos dažnai net svarbesnės už bendruosius sprendimus ar požymius!). Ir internete ženklios dalies tokios informacijos tikriausiai nerasime – teks ieškoti kitokiais būdais. Toliau būtina profesionali visos informacijos, panašumų ir skirtybių, jų priežasčių analizė, tik po to – išvados, kas iš tikro geriausia ir galima pritaikyti pas mus. Pritaikyti atsižvelgiant į mūsų sąlygas (verslo aplinka, teisinis reglamentavimas, mokesčiai, socialinės sąlygos, tradicijos ir kiti svarbūs veiksniai). Nerasime visiškai tinkamų pavyzdžių – teks pridėti ir savos kūrybos. Žinoma, kad visa tai gali padaryti tik šią sritį (sritis) išmanantys specialistai. Ir tikriausiai būtų geriausia, kad būtų dirbama kartu, o ne atskirai.
Vien tik Miškų institutas tikrai nesiimtų šios užduoties. Tokiam darbui reikalingi tiek miškų ūkio, tiek ir valdymo, ekonomikos specialistai. Miškų politikos, valdymo, miškų ekonomikos specialistų miškų mokslo institucijose šiuo metu liko labai mažai. Dėl daugelio priežasčių (jų analizė – atskira tema) miškotyros mokslas vis labiau „specializuojasi“, todėl mažėja ir platesnio profilio, su miškų ūkio veikla susijusių tyrimų dalis bei tokius tyrimus vykdančių mokslininkų skaičius. Tačiau jei toks darbas tiktai būtų vykdomas, Miškų instituto specialistai tikrai galėtų jame dalyvauti.
Seimo pirmininko pasiūlyti 100 EUR už tokį darbą yra kažkoks nesusipratimas – nesusikalbėjimas. Internete yra paskelbti reikalavimai Miškų įstatymo pakeitimų ekspertiniam vertinimui. Kai kurie iš pateiktų klausimų pakankamai platūs ir sudėtingi. Pavyzdžiui, nurodoma, kad „jeigu teikiant nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugas analizuojama konkrečių šalių patirtis, turi būti nurodyti šalies pasirinkto modelio pranašumai, įvardyti tokio modelio (sistemos) trūkumai ir problemos. Paslaugų teikėjas, pateikdamas konkrečios šalies analizę, turi aprašyti taikomo modelio teisinį reglamentavimą, struktūrą, apimtį.“ Norint pateikti bent vienos šalies patirties analizę reikėtų tikrai nemažai padirbėti (apie tai jau kalbėjome aukščiau) ir tikrai nepakaks, kaip Seimo pirmininkas sakė „perskaityti porą lapų teksto“, todėl įvardintos sumos net „juokinga“ pavadinti nesinori… Be to, Miškų įstatymo pakeitimai – tai toli gražu ne visa reforma, o, kaip jau minėjome, tik pati jos pradžia. Jei būtų siekiama pateikti visas sėkmingai reformai būtinas išvadas, tai spėju, kad prie paminėto skaičiaus reikėtų ne tik porą nulių pridėti, bet ir pirmą skaitmenį kažkiek koreguoti…
Kalbino Vilma Kasperavičienė
