M. Norbutas. Miškininkai kvietė bendradarbiauti, o pasiūlė kariauti

Miškininkai kvietė bendradarbiauti, o pasiūlė kariauti – būtent tokį įspūdį buvo galima susidaryti praėjusį šeštadienį vykusiame Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavime. Daugelis pranešėjų renginyje akcentavo, kad nei apkasai, nei žmonių skirstymas į savus ir svetimus, niekur neveda. Ši mintis ne kartą buvo pakartota ir aplinkos ministro Kęstučio Navicko.

Vis dėlto, renginiui įpusėjus, miškininkų bendruomenės pakviestų svečių pareiškimai darėsi vis aršesni. Ministerijos atstovams imta grasinti miškininkų darbuotojų interesus palaikančių Europos organizacijų įsikišimu, pareikalauta valstybinių miškų ūkio pertvarkos sumanytojų trauktis, užsiminta ir apie neva „aukščiau“ esančias jėgas, kurios suinteresuotos permainomis.

Keista monologo samprata

Ne vieną kartą, net ir neeilinio suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje įvardinama, jog Aplinkos ministerija nesitaria su miškininkų bendruomene ir kalba monologu. Monologu greičiausiai laikomi ir ministro K. Navicko bei viceministro M. Norbuto inicijuoti susitikimai Aplinkos ministerijoje: ir vieši kreipimaisi, ir nuolatiniai susitikimai su miškininkų bendruomenės atstovais. Monologu tapo net renginys Kaune, kurio metu ministerijos atstovai pristatė administracinės pertvarkos gaires vyriausiesiems miškininkams ir stengėsi atsakyti į daugybę klausimų. Jei visa tai, kas daroma nuolatos, vadinama monologu – tai tuomet, kas yra dialogas?

Atsakymo į klausimą nereikia ilgai ieškoti. Miškininkų sąjungos suvažiavimo pabaigoje ministerijos atstovų pareikalauta atsisakyti noro koreguoti valstybinių miškų ūkio valdymą. Buvo daroma prielaida, kad jei ministerija atsitrauks – tuomet ir miškininkai nebus tokie griežti. Sunku patikėti žmogui, kuris visiškai neseniai grįžo dirbti Lietuvai iš Europos Parlamento. Štai ką Lietuvoje mes vadiname dialogu?

Nepagrįstų kaltinimų laviną suvažiavime pabaigė kreipimasis į valstybės vadovus, kuriuo atvirai mesta abejonė visų, dalyvaujančių pertvarkos organizavime, skaidrumu. Gaila, kad suvažiavimas taip ir neįtraukė mano vardo, pavardės į tą garbingą sąrašą – nors tokį prašymą viešai išsakiau. Iškalbinga ir tai, kad skaidrumo reikalavimas yra suvokiamas kaip priemonė daryti spaudimą. Bet juk būtent to ir siekia Aplinkos ministerija – didesnio skaidrumo.

Reforma ar pertvarka

Ir dėl ko visa tai kyla? Nuolatos užduodu sau šį klausimą. Juk iš tiesų pačių miškininkų bendruomenės 2016 m. patvirtintas urėdijų konsolidavimo planas ir yra pertvarkos ašis. Vienintelis pakeitimas – administracinis, iš atskirų juridinių vienetų perkelti administracines funkcijas į centrą. Atrodytų mažas pokytis, kodėl jis taip grėsmingai atrodo?

Greičiausiai todėl, kad norima jį tokį padaryti. Juk pagalvokime – kuriems miškų urėdijų darbuotojams asmeniškai aktualu, ar jų darbo vieta yra regioniniame vienos valstybės įmonės padalinyje (kitaip sakant, filiale arba regioninėje miškų urėdijoje – nesvarbu, kaip šį padalinį bepavadinsi), ar toje pačioje miškų urėdijoje, tik turinčioje juridinio asmens statusą. Miško darbininkams? Tikrai ne. Galbūt girininkams, jų pavaduotojams ir eiguliams? Irgi ne. O gal miškų urėdijų administracijų specialistams miškininkams iki vyr. miškininko imtinai? Vėlgi ne. Tuomet – kam? Būkim atviri – objektyviai – tai konsolidavimo atveju perteklines bendrąsias administracines funkcijas vykdantiems darbuotojams (pvz., buhalteriams, finansų, personalo specialistams) ir patiems miškų urėdijų vadovams. Ne paslaptis, kad kiekvienos organizacijos vadovo nuomonė gali turėti (ir dažnai turi) lemiamą įtaką organizacijos kolektyvo nuomonei. Panašu, kad ir šiuo atveju yra ne kitaip.

Tame pačiame suvažiavime buvo aišku, jog nemaža dalis žmonių yra gąsdinami, kuriant gandus apie masinius atleidimus, chaosą ir „politikų klastą“. O esant tokiai atmosferai, ministerijai tampa neįtikėtinai sunku perduoti tikrą, patikimą informaciją apie reformą. Niekas net nenori klausytis, kad esame atviri visiems racionaliems pasiūlymams ir pastaboms dėl VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ centrinės būstinės ir padalinių struktūrų, funkcijų tobulinimo. Iš tiesų jau buvę susitikimai parodė, kad būtina ne tik sukurti tipinius kiekvieno padalinio modelius, bet ir adaptuoti juos pagal konkrečios urėdijos specifiką. Ne mažiau svarbu didesnį dėmesį įmonės struktūroje skirti aplinkosaugai, svarbu išspręsti, kas vykdys priešgaisrinės apsaugos funkcijas miškuose ir kt.

Būtent šie racionalūs pasitarimai, kuomet kalbama ne emocijomis, o iš esmės – siūlymais, argumentais, pastabomis – ir yra tikrasis bendradarbiavimas, kuris padeda užtikrinti rengiamos pertvarkos sklandų įgyvendinimą. Tačiau ar esame pasirengę dialogui? O gal tik mokame purvu drabstytis ir vieni kitus kaltinti? Atsakymai bus pateikti jau netrukus.

Autorius yra Aplinkos ministerijos viceministras