I. Ruginienė. Dėl valstybinių miškų reformos iki 3000 žmonių liks gatvėje?

Dėl valstybinių miškų ūkio reformos iki 3000 šioje sistemoje dirbančių žmonių gali netekti darbo. Blogiausia tai, kad reforma stipriausiai paveiks ir taip sudėtingoje padėtyje esančius regionus. Jei valdžia nuolat akcentuoja, kad svarbu vystyti regionus ir stabdyti jų tuštėjimą, kodėl pjaunama šaka, ant kurios sėdime? 

Tapęs aplinkos ministru Kęstutis Navickas pradėjo projektuoti itin sparčiai norimą įgyvendinti valstybinių miškų reformą. Jos tikslas – sujungti dabar veikiančias 42 urėdijas į vieną valstybės valdomą įmonę. Pasak ministro ir kitų reformos sumanytojų bei palaikytojų, to esą reikia norint optimizuoti procesus, padaryti miškų ūkį pelningesniu ir efektyviau dirbančiu. Pabrėžiama, kad šis sektorius neva yra inertiškas, išpūstas ir čia būtini pokyčiai.

Mes, dirbantys miškų sistemoje, puikiai suprantame, kad laikas nestovi vietoje ir pokyčiai būtini, bet nesutinkame, kad šis sektorius sustabarėjęs ar perteklinis. Pavyzdžiui, kažkodėl niekas nemini to, kad nuo 1990 metų, įgyvendinant vidines pertvarkas, miškų sektoriaus darbuotojų sumažėjo daugiau kaip 3,3 karto – nuo 12,5 tūkst. iki 3,8 tūkst. Kuriame dar valstybės sektoriuje pamatytumėte tokius pokyčius? Kuri dar Aplinkos ministerijos valdoma įstaiga susitraukė daugiau kaip 3 kartus? Tai tikrai daug. Tiesą sakant, pagal tai, kiek ir kokių funkcijų tenka urėdijoms, dirbančiųjų skaičius jau priartėjęs prie ekstremalaus minimumo.

Keistokai nuteikia ir tai, kad pabrėžiamas efektyvumo, didesnio pelningumo siekis, tačiau nutarta įkurti valstybės valdomą įmonę. Koks tada reformos tikslas? Pakeisti statusą, valdymo modelį ir vadovus ar didinti gaunamą naudą valstybei?  Jeigu pelningumą – tada pateikite konkrečius skaičius ir planus. Tada urėdijos pateiks žinias apie galimybes. Tuomet gal nė neprireiks tokių brangiai kainuojančių pertvarkų.

Laukia smūgis regionams 

Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijai didelį nerimą kelia tai, kad (sprendžiant iš tos menkos informacijos, kurią pavyksta gauti) iš 3,8 tūkst. dabar urėdijose dirbančių žmonių darbo neteks net apie 2-3 tūkst. Jei taip iš tiesų nutiks, liūdna pagalvoti, kas laukia šio sektoriaus.

Šiuo metu 1000 hektarų miško tenka 3,6 darbuotojo. Aplinkos ministras K. Navickas aiškiai pasakė, kad po reformos tokį plotą turėtų aptarnauti tik vienas žmogus.

Tiesa, lyginant šį rodiklį skirtingose valstybėse, Lietuvoje jis atrodo gana aukštas. Visgi būtina atkreipti dėmesį, kad skirtingose šalyse miškų ūkį tvarkančioms įmonėms priskirtos nevienodos funkcijos. Lietuvoje urėdijoms tenka visa grandinė kompleksinių miškininkystės ir miško ruošos darbų: nuo sėklų surinkimo iki išaugintų medžių kirtimo, be to, papildomai priskirta nemažai socialinių funkcijų. Lietuvoje kompleksinu miškų valdymu rūpinasi VĮ miškų urėdijos. Natūralu, kad tokiam visapusiškam ir kokybiškam  miškų tvarkymui reikės ir daugiau žmonių.

Nors žiniasklaidoje pasklido pasisakymas, kad „tiesiogiai miške dirbančių“ žmonių turėtų beveik nemažėti, vis tik Aplinkos ministerija jų klaidingai priskaičiuoja tik 1,2 tūkst. Kam tuomet priskiriami visi kiti 2,6 tūkst.? Administracijai?

Tiesa ta, kad ne 1,2 tūkst. žmonių tiesiogiai dirba miške, o vienaip ar kitaip – beveik visi.

Karštligiškai skubama įgyvendinti reformą, tačiau jau dabar matome, kad sunkiai suvokiama urėdijų struktūra ir ką jos daro. Tai kelia nerimą. Kas blogiausia – tai labiausiai paveiks ir taip jautrius regionus, kur tiek ekonominė situacija, tiek galimybės įsidarbinti yra ribotos. Daroma žala ne tik miškams, bet ir 3000 šeimų. Ar emigracija mūsų jau nebegąsdina?

Keista logika: jau ne pirma valdžia tarp savo strateginių tikslų įrašo, kaip svarbu vystyti šalies regionus, kad šie gyvuotų, stabdyti jų tuštėjimą, bet, štai, tada išmeta tokias pertvarkas. Taigi, dabar regionams smogsime stiprų smūgį, o tada investuosime dar didesnes sumas, dėsime dar daugiau  pastangų, kad tik sušvelnintume situaciją? Keistas būdas siekti optimizavimo.

Dialogas nevyksta

Jau žinome, kad nuo kitų metų pradžios ims veikti nauja įmonė, o rugpjūtį ar rugsėjį darbuotojai gaus atleidimo lapelius, bet niekas nežino, kaip viskas turi atrodyti ir veikti. Turime daugiau klausimų nei atsakymų. Miškininkus gąsdina tai, kad norima itin sparčiai įgyvendinti reformą, bet realiai niekas beveik nesitaria, nesikonsultuoja, kaip geriausia tai padaryti. Viską išdraskyti lengva, bet, ar tikrai pakeisime dabartinę sistemą kažkuo geresniu?

Nežinome. Niekas mums nepateikė pakankamai žinių, kad galėtume jas išnagrinėti ir tinkamai įvertinti. Daugiau sužinome apie reformą iš žiniasklaidos, o ne iš pačių reformos sumanytojų. Ar taip turi atrodyti dialogas? Ar tokiais būdais siekiama naudos mūsų miškų sektoriui ir valstybei?

Nesame prieš teigiamus pokyčius, pažangą, bet kam daryti reformą tik dėl darymo? Mums buvo pasakyta, kaip bus, o apie galimas alternatyvas, t. y. kad nebūtų jungiama į vieną įmonę, net neužsiminta. Juk aiškiai matome, kad į daug aspektų jos iniciatoriai tiesiog neįsigilino. Siūlytume sulėtinti tempą, viską gerai apgalvoti, o tik tada imti keisti visą struktūrą ir atleidinėti žmones. Ar kas nors bent pamąstė, kas nutiks su atleistais žmonėmis, su jų šeimomis? Būtent toks abejingumas ir privedė mūsų valstybę prie šitokios milžiniškos emigracijos. Gal verčiau pradėkime nuo pokyčių čia? 

Autorė yra Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė