P. R. Liubertaitė. Kalbos „ekspertai“ vykdo jedinstvininkų užsakymus?

Lietuvoje nuolat yra pakurstomas nelietuviškų pavardžių lietuviškuose dokumentuose klausimas (ypač pasikeitus valdžiai), vis atrandant kitokių priekabių ir mėginimų tvarkyti tuos nepaklusnius lietuvius. Kai sukeliamos tokio pobūdžio „audros“, kiekvieną kartą vis atsiranda „ekspertų“ iš intelektualų, dažniausiai istorikų ir politikų, kurie, parašę tekstus apie neva Lietuvoje engiamus užsieniečius įrašant jų pavardes į lietuviškus pasus, po jais pasirašo ir pavadina peticijomis. Keista, kad tie „ekspertai“ pučia miglas ir iškraipo visiems žinomas tiesas, kurios beveik du dešimtmečius buvo nuolat keliamos diskusijose spaudoje.

Žymieji Lietuvos kalbininkai daugybę kartų, moksliškai pagrindę savo teiginius, atsakė į tas dirbtinai keliamas problemas. Gaila, kad tie kalbininkai dažnai nustumiami, mėginami užčiaupti, bet leidžiama reikštis tik „ekspertams“. Beveik etatiniai tokių peticijų pasirašinėtojai atrodo taip, tarsi visi būtų perėję į jedinstveninkų pusę ir jiems nuolankiai tarnautų.

Tokie užsieniečių kurstymai prieš Lietuvą platinami Lietuvos spaudoje kai kurių mūsų žurnalistų. Šitokiais veiksmais jie prisideda prie Lietuvos skaldymo iš vidaus, kuris skatinamas Lietuvai priešiškų jėgų Rytuose: vykdomas įvairiakalbės Lietuvos visuomenės kiršinimas dar ir pasitelkus Lenkiją su kai kuriais jos politikais.

Visai neseniai internetinėje spaudoje buvo Vaido Saldžiūno, rašančio šalies gynybos temomis, straipsnis, kuriame aiškiai išdėstyta, ko ir kaip siekia Rytų kaimynai. Cituoju ištrauką iš jo pasisakymo „Planas, kaip padalinti „Pribaltiką“: kas iš tiesų slapta rašė instrukcijas“:

 „Baltijos šalys yra agresyvūs rusofobijos bastionai, dergiantys Rusiją. Tai yra dirbtiniai dariniai, todėl neturi teisės egzistuoti, tačiau ką su šiais nykštukais daryti, jei jie jau tapo NATO placdarmu? Papirkti? Ne, yra gudresnis planas – suskaldyti Lietuvą, Latviją ir Estiją iš vidaus ir iš esmės pakartoti Krymo ar Abchazijos bei Pietų Osetijos scenarijus.“

Skaitantys šį mano nurodytą tekstą, turėtų atkreipti dėmesį į straipsnyje įdėtą žemėlapį, pagal kurį akivaizdu, kad tikslas yra įvairiais būdais skaldyti Lietuvos vientisumą: kurti autonomijas, federacijas, laisvąsias ekonomines zonas ir kt.

Neslėpsiu, kad ir mane mėginama atakuoti ne tik mobiliojo ryšio, bet ir įslaptinto laidinio telefono skambučiais, nes apie du dešimtmečius vadovavau Valstybinės kalbos grupei prie Lietuvos vartotojų asociacijos (šios grupės koordinuota veikla sustingo mirus Lietuvos vartotojų asociacijos, kurios patalpose vykdavo pasitarimai, vadovui, kai kuriems kalbininkams ir kalbos darbuotojams, bet ir toliau liko dirbti pavieniai šios grupės nariai).

Tačiau mėginant kiršinti ir skaldyti iš vidaus, nieko naujo nesugalvojama. Galbūt tik tikimasi, kad nuolat kartojant tą patį, vieną kartą pavyks palaužti tuos neparklupdomus lietuvius.

O kartojama štai kas:

• Užsieniečiai arba už jų ištekėjusios moterys (žmonos) dėl pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos pasuose yra diskriminuojami, jų pavardės yra iškraipomos;
• Neleidžiama rašyti užsieniečių pavardžių nelietuviškais rašmenimis pirmame Lietuvos Respublikos piliečio paso puslapyje, o tai esą yra ne tik diskriminacija, bet ir patys tokie įrašai neturi teisinio pagrindo;
• Grasinama, kad kitataučiai Lietuvos piliečiai kreipsis į Europos žmogaus teisių teismą, nes pažeidžiamos jų teisės;
• Kitataučių pavardžių rašyba Lietuvos Respublikos piliečių pasuose yra strateginis klausimas santykiuose su Lenkija.

Iš esmės nieko naujo nesugalvojama, tik mėginama kurstyti nesantaiką skaldant ir supriešinant  visuomenę. Esminė visų tų skiedalų mintis – suklaidinti braunantis pro atviras duris.

Žymių Lietuvos kalbininkų ne kartą buvo rašyta, kad lietuvių kalba yra sistema, kuri apima ne tik įrašus pasuose, bet ir įstatymus, sandorius, registrus, bendravimą ir susirašinėjimą valstybinėse įstaigose. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių, todėl visi įrašai įvairiuose dokumentuose Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo tautybės, yra daromi tik lietuvių kalba. Tačiau kai kurie „ekspertai“, persimetę į jedinstvininkų pusę, sugalvojo naują „teoriją“, kad pavardės (ypač užsieniečių) nepriklauso kalbos sričiai, kad tai politikos sritis. Kas galėtų paneigti, kad tie „ekspertai“, tarp kurių per tuos diskusijų dešimtmečius buvo ne tik istorikai, politikai, bet ir gydytojas (į gydytojo darbą nepretendavo nė vienas kalbininkas),  nėra tampomi nematomomis virvutėmis (aišku, kad ne už ačiū) atidirbti už Lietuvai priešiškų valstybių politinius užsakymus, kad prasidėtų kalbos sumaištis, kuri labiausiai keltų painiavą įvairiuose registruose. O keltų todėl, kad registrams elektroninės programos yra sukurtos lietuvių kalbos, o ne kitų kalbų pagrindu, todėl pirmiausia strigtų Registrų centro darbas. Paprasčiausiai pavardės su nelietuviškais rašmenimis elektroninės programos neleistų įvesti, o to ko gero nežino visi vargu ar kompiuteriais besinaudojantys peticijų autoriai.

Šią Lietuvoje dirbtinai keliamą problemą yra jau senokai puikiai išsprendę latviai pagal pageidavimus darydami įrašus į kitakalbių Latvijos piliečių pasus papildomame puslapyje. Ir niekas Latvijos už tai nei baudžia, nei atsiranda nesutinkančių su tokiomis šios Baltijos valstybės nuostatomis. Ne kartą šia tema teko klausytis profesorių, latvių kalbos specialistų, paskaitų, kurios buvo surengtos Lietuvos Seime. Tad išeitų, kad Latvijoje kitataučių pavardžių rašyba yra kalbos srities reikalas, o Lietuvoje – politikos. Dėl minėtos priežasties ir esame tampomi, murkdomi niekinėse diskusijose kiršinant Lietuvos žmones. Net poeto Adomo Mickevičiaus provaikaičiai pasitelkti tai skaldymo politikai kurpti, kad būtų galima daryti tolesnius žingsnius – reikalauti autonomijos lenkų gausiau apgyvendintame krašte, ko lig šiol nepavyko padaryti, nes trūksta dviejų dalykų (pavardžių ir vietovardžių originalo kalba), kurie atitiktų visus reikalavimus tai autonomijai įgyvendinti. Nors pats A. Mickevičius, ilgokai gyvenęs ir dirbęs Kaune, vargu ar pritartų tokiai kiršinimo politikai, naudojant jį kaip autoritetą, nes poetas tikrai mylėjo Lietuvą ir akivaizdžiai mokėjo lietuviškai (tai rodo išlikę jo ranka užrašyti surinkti lietuvių tautosakos tekstai), bet savo kūrinius rašė lenkų kalba tokiu būdu siekdamas plačiau skleisti savo kūrybą pasauliui.

Tolesni žingsniai yra numanomi: autonomijos, kurios nepavyksta įgyvendinti, kūrimas, etninių grupių išskirstymas į atskirus darinius, ekonominių zonų kūrimas ir kt. Ir visa tai mėginama daryti su dar Romos imperijoje vartotu šūkiu – skaldyk ir valdyk, – kurį naudoja agresyvi Rusija.

Pažiūrėkim į asmens pavardę iš pasaulinės pozicijos. Pasaulyje kol kas vyrauja anglų kalba ir niekas jokiais asmeniniais sumetimais vadovaudamasis negali nurodyti, kaip angliakalbėse šalyse turėtų būti rašomos lietuviškos pavardės (lietuvių pavardės yra pritaikomos prie atitinkamos šalies kalbos normų). Ypač tos pavardės, kurios yra su lietuviškais diakritiniais ženklais: ą, ę, ė, į, ų, ū, š, ž, nes jų nėra germanų kalbų raidynuose, ir tai dar kartą įrodo, kad kiekviena kalba yra skirtinga sistema. Minėtose šalyse diakritinių ženklų lietuvių pavardėse nelieka, vadinasi, pagal „ekspertų“ išmanymą mūsų pavardės yra iškraipomos, bet dėl to jie nesuka sau galvos. Gaila, kad jie gina ne lietuvių pavardžių rašybą pasaulyje, bet kitakalbių Lietuvoje. 

Žurnalistai, neišmanydami šios problemos, atsiduria kiršintojų pusėje. Grasinama Europos žmogaus teisių teismu, tik grasintojai turbūt nežino, kad jau keletą kartų buvo besikreipusių į šį teismą, tačiau jie vis gaudavo atsakymą, kad tai kiekvienos ES valstybės vidaus reikalas. 

Pats keisčiausias dalykas, kai lituanistinį išsilavinimą turintis žmogus siūlo lietuvių raidyną papildyti w, q ir x rašmenimis. Pirmiausia, ar toks „ekspertas“ bent suvokia, ką jis studijavo, ir kodėl turėtume grįžti į kalbos ištakas – M. Mažvydo laikus, kai prirašyta daugybė darbų kalbos norminimo tema, padėta daug pastangų apsaugoti lietuvių kalbą nuo svetimų kalbų įtakos. Antra, ar žengus pirmą žingsnį, nebūtų keliami ir tolesni reikalavimai, nes visos pasiūlytos alternatyvos tiems besiskundžiantiems užsieniečiams yra netinkamos. Kadangi akivaizdžiai į juos kreipiamas dėmesys, jie pradeda darytis padėties šeimininkais, kuriems nesvarbu nei mūsų valstybės įstatymai, nei gyvenimo joje nuostatos.

Kodėl turime pataikauti tiems, kurie bando įvesti savo tvarką mūsų šalyje?! Kodėl jiems ne tik leidžiama, bet dar ir skatinama savivalė aiškinant, kad tai strateginės reikšmės dalykai? Tik, deja, nė vienoje šalyje kalba, etnografija, kultūra santykiuose su kitomis šalimis niekada nebuvo ir nėra strateginės reikšmės dalykai, todėl šioje srityje jokiems primygtiniems reikalavimams neprivaloma nusileisti. Reikia pasiekti, kad užsieniečių pavardės lietuviškose pasuose būtų rašomos taip kaip Latvijoje. Taip mes išsaugotume dviejų kaimyninių baltų šalių – Latvijos ir Lietuvos – vienybę.