Nuo ko mes tolstam?

Lietuva kasmet praranda po Alytų ar Marijampolę – žmonės išvažiuoja ten, kur pajėgs savimi pasirūpinti. Skurdas šalyje nemažėja, nelygybė bei socialinė atskirtis – didėja. Visa tai liudija, kad tokia socialinė politika, kuri vykdoma Nepriklausomoje Lietuvoje jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, yra niekur nevedanti. Nepaisant realijų, viešojoje erdvėje vyrauja pasakojimai apie „sėkmės Lietuvą“, kuri sparčiai žengia socialinės ir ekonominės pažangos keliu.

Ar tikrai egzistuoja ta „sėkmės Lietuva“? Ar yra vilties, jog socialinė nelygybė ar skurdas mūsų šalyje mažės? Kas turėtų tuo pasirūpinti ir ką reikėtų daryti? Apie tai šią savaitę konferencijoje „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis. Ekonominės raidos prieštaravimai ir jų pasekmės valstybei“ pranešimus skaitė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Raimondas Kuodis ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Boguslavas Gruževskis.

Prof. Raimondas Kuodis: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“

„Sėkmės Lietuva“ kabutėse ar be kabučių? Norint nuspręsti, ar kažkas pavyko, reikia su kažkuo lyginti, turėti kažkokį etaloną. Ir tą etaloną gana sunku surasti, nes nėra vienos Lietuvos – yra bent dvi ekonominės Lietuvos.

Antra dimensija – kuo mes matuojame sėkmę? Dauguma politikų sėkmę matuoja gana siaurais rodikliais, pagal kuriuos Lietuva atrodo pakankamai neblogai. Bet visapusiškesnis Lietuvos vertinimas gali būti gerokai skeptiškesnis, jeigu žiūrėsime į daugiau rodiklių, kurie atspindi visuomenės būklę.

Pamėginsiu kalbėti apie tai, kas buvo pražiūrėta. Kas daro visuomenę laimingą arba nelaimingą? Deja, mūsų politikai daugiausia žiūri į asmeninės sferos rodiklius, tokius kaip BVP vienam gyventojui. BVP auga, vadinasi, viskas gerai, ko čia kabinėjatės. Tačiau tai tėra vienas rodiklis iš keliolikos ar kelių dešimčių. Iš esmės visiškai nekreipiama dėmesio į kitus svarbius rodiklius, kurie vadinami socialine sfera ir kurie kalba apie tokius dalykus kaip pajamų nelygybė, neteisingumas, socialinio kapitalo būklė ir pan. Pagal šiuos rodiklius mes atrodome gana prastai.

Priminsiu, kad oficiali Lietuvos megastrategija yra „Globalios Lietuvos strategija 2030“. Iš pavadinimo galima suprasti, kad kuo globalesnė Lietuva, tuo geriau mums sekasi. Čia aš šaržuoju. Emigracija yra dalykas, kuris pjauna mūsų ekonomiką vėl gi būdais, kurie buvo ignoruoti mūsų politikų.

Kur tos dvi Lietuvos? Skaičiai šokiruojantys. Mes turime dvi ekonomikas. Vieną Vilniaus, kuri su regionu jau sudaro per 40 proc. BVP ir ta tendencija didėja. Šiame regione mes turime tokį pajamų vidurkį, kuris pusantro karto viršija šalies pajamų vidurkį. Išvertus į europinius skaičius, šis regionas jau viršija pajamų vidurkiu ES vidurkį. Ir turime antrąją Lietuvą – apskritis, kurios beveik tris kartus atsilieka pagal pajamų vidurkį nuo Vilniaus. Tai leidžia daryti išvadą, kad turime dvi ekonomikas šalyje.

Šios dvi ekonomikos veikia skirtingais ciklais, kurie iš esmės priklauso nuo demografijos. Vilnius yra regionas, kuris plečiasi, niekas tiksliai nežino, kiek žmonių čia gyvena, bet tikrai jis nėra sumažėjęs nuo sovietinių laikų, o pagal Ligonių kasų duomenis, yra padidėjęs. Kas trečias Lietuvos vaikas gimsta Vilniuje. Šis regionas sukasi savo gerajame cikle. Kitaip tariant, gera demografija reiškia gerą paklausą, gera paklausa reiškia klestintį verslą, dėl to didėja našumas, didėja algos ir šis ciklas pats save maitina.

Ir turime kitą Lietuvą, kurios gyventojų struktūra yra tokia, kad ta kita Lietuva iš esmės vis labiau panašėja į didelį pensioną. Tuose regionuose labai mažai ekonomiškai aktyvių žmonių, ten vyrauja pensininkai, žmonės, kurie gyvena iš pašalpų. Tad natūralu, kad paklausos lygis su tokia demografine ir ekonomine struktūra ten mažas, o tai reiškia mažas pajamas, mažos pajamos reiškia mažą paklausą, maža paklausa reiškia menką darbo našumą.

Kaip tai susiję? Tarkime, turime kavinę Vilniuje ir kokiame nors Joniškėlyje. Abi turi tuos pačius puodus, tuos pačius kasos aparatus ir tas pačias žinias, kaip ruošti patiekalus. Tačiau Joniškėlyje šiais metais atėjo 20 proc. mažiau žmonių nei prieš 5 metus. Ką tai reiškia? Kad dėl nepriklausančių nuo tavęs priežasčių tavo našumas sumažėja. Mažesnis našumas reiškia didesnes vidutines sąnaudas, masto ekonomijos praradimą ir t.t. Ir šitas blogasis ciklas gražiai tempia žemyn.

Šie keli štrichai rodo, kad mes turime labai skirtingas dinamikas vadinamajame pirminiame pajamų pasiskirstyme – tame, ką mes gauname rinkoje.

Kitas svarbus dalykas: daug metų Lietuvoje žmonės, kurie šneka apie teisingumo klausimus, būdavo iš esmės išjuokiami reliatyvistų, dažniausiai liberalų, kurie sakydavo, kad diskusija apie teisingumą yra beprasmė, reliatyvi. Tokį požiūrį iš esmės propaguoja tas ekonomikos mokslas, kuris sako, kad visos pajamos yra uždirbamos, visos pajamos uždirbamos teisėtai ir neieškokime čia problemų.

Tačiau dar XIX amž. 1-ojoje pusėje, klasikinės ekonomikos vyravimo metu, tokia diskusija būdavo labai normali – buvo daug šnekama apie pelnytai ar nepelnytai uždirbtas pajamas. Iš esmės tai, ką mums dabar primeta neoliberalai, turime apversti ir pradėti šnekėti, kurios pajamos yra uždirbamos pelnytai, o kurios – nepelnytai. Aišku, tai susiję su teisingumo, korupcijos, pajamų nelygybės klausimais. Pasaulis jau pradeda pagaliau atsigręžti į teisingą klausimo kėlimą: kurios pajamos yra uždirbamos teisėtai, kurios – neteisėtai.

Tikriausiai nebūtų sunku sutarti, kad Lietuvoje turime pernelyg daug neteisėtų pajamų uždirbimo būdų, kurie didina nelygybę, nes tos pajamos koncentruojasi nedidelės saujelės žmonių rankose. Nereikia, manau, pasakoti, kas vyksta su įstatymų pirkimais „už dėžutes“, su viešaisiais pirkimais, šešėline ekonomika, kuri Lietuvoje yra milžiniška. Kitaip tariant, didžiąją dalį mokesčių iš esmės sumoka viešajame sektoriuje ar didesnėse įmonėse dirbantys žmonės.

Dar viena didelė ir amžina Lietuvos problema, prie kurios politikai niekaip neprieina, – antrinis pajamų pasiskirstymas. Nelygybės lygis galiausiai priklauso nuo to, ką tu gauni pirminiame „žaidime“, ką tu gauni rinkoje parduodamas savo darbą. Nelygybę lemia ne tik tas pirminis pasiskirstymas, bet ir antrinis – kokias disponuojamas pajamas namų ūkiai turi po to, kai valstybė perskirsto tą sukurtą ekonomikos pyragą tarp įvairių socialinių grupių.

Lietuva turi vieną mažiausių biudžetų ES ir iš to išplaukia gausybė reikalų, kurie tikrai nėra malonūs. Pavyzdžiui, toks faktas: didžiausia socialinė grupė Lietuvoje yra pensininkai – 600 tūkst. senatvės plius visi kiti. Jeigu šalis turi mažiausią biudžetą Europos Sąjungoje procentais nuo BVP, gerokai atsiliekantį nuo to, kokį ji turėtų turėti pagal mūsų išsivystymo lygį, tai ką mes turime? Turime tiesiogines pasekmes pensininkų skurdui. Gerai žinomas faktas, kad Lietuva senatvės pensijoms nuo BVP skiria perpus mažiau procentinių punktų nei ES vidurkis. Ir šitas dalykas yra mūsų pačių rankomis sukurtas – čia nei Europa, nei Amerika „dirigavo“. Tiesiog politikai daug metų toleravo nesistemą arba „gyvulių ūkį“ mokesčiuose, toleravo milžinišką šešėlinę ekonomiką, o pasekmes mes matome.

Iš to kyla ir daug korupcijos paaiškinimų. Jeigu mes neskiriame sveikatos apsaugai adekvačių lėšų, ši sistema susiranda savo sprendimus praktikuodama vokelius. Korupcija yra dalykas, kuris demoralizuoja, kuris varo žmones iš šalies dėl prasto moralinio klimato. Mes turime neadekvatų apmokėjimą viešojo sektoriaus darbuotojams – kultūrininkams, mokytojams, policininkams ir kt. Ir visa tai, savaime suprantama, lemia milžinišką nelygybę – ši šalis, jau perėjusi krizes, vis dar nėra pakėlusi valstybės tarnautojų darbo atlygio bazinio dydžio.

Su visomis šiomis problemomis politikai kovoja simptomiškai, ne iš pat šaknų.

Ką dabar daryti? Akivaizdu, kad yra gausybė reformų, kurias reikia padaryti. Mes turime dabar tokią milžinišką dilemą: yra organizmas, kurio galūnės – regionai – gangrenuoja. Ar mes susitaikome su tuo? Panašu, kad greičiausiai tą reikia daryti, nes demografija yra dalykas, kuris gerai prognozuojamas ir kuris užprogramuoja ateitį jau dabar. O mūsų regionų demografinė situacija yra judėjimas prie didelio pensiono, ekonomiškai nelabai gyvybingo. Nepaisydami to, politikai vis dar bando „vaidinti“ regioninę politiką, kišti į šiuos apmirštančius regionus europinius pinigus. Rezultatas – mes turėsime daug gražiai renovuotų mokyklų, kurios dabar jau uždaromos, renovuotus miestelius vaiduoklius. Deja, tokia realybė, ir aš nematau didelių šansų, kad ją kažkas pakeistų. Jauni žmonės emigruoja iš tų regionų, nes ten nėra darbų. Statistika, nagrinėdama emigranto socialinį portretą, parodė, kad 80 proc. emigrantų sudaro žmonės, neturėję darbo ilgiau nei metus. Kitaip sakant, didžioji dalis žmonių emigruoja dėl to, kad neturi darbų. O mūsų regionai tikrai nėra darbus generuojantys ekonominiai vienetai.

Aišku, buvo pridaryta nemažai klaidų kovojant su krize. Ne kartą pasakojau apie ginčą su premjeru Andriumi Kubiliumi, kas turi būti prioritetas – gelbėti žmones, kurie nebeturi darbų, ar padėti žmonėms, kurie turi darbus, gauti geresnius darbus. Premjeras pasirinko antrą variantą. Kažkas gavo geresnius darbus, bet 100 tūkst. žmonių, daugiausia dirbusių statybose, emigravo, nes buvo sužlugdytas, mano galva, prasmingas projektas – masinė renovacija už „Gazpromo“ pinigus, galėjusi tuos žmones sulaikyti Lietuvoje.

Mažesnė blogybė yra vidinė emigracija. Didžioji dalis žmonių, akivaizdu, vyksta į Vilnių, dėl to šis miestas plečiasi, nors turėjo trauktis dėl bendrosios emigracijos. Žmonės susiranda čia gerai mokamų darbų, atvažiuoja studijuoti, ekonominė padėtis lemia gimstamumą. Žodžiu, Vilniaus Lietuva kažkokią ateitį turi. Tą patį gal turi Kauno Lietuva, Klaipėdos Lietuva. Dėl kitų nebūčiau toks tikras.

Kitaip sakant, mes judame į tokią ekonomiką, kur turėsime du su puse gyvybingo miesto su gana
nebloga ekonomika. Visa kita – su dideliu klaustuku.

Susiklosčiusi situacija yra mūsų pačių politikų darbo vaisius. Rimtų klaidų buvo padaryta ir iš esmės ignoruojant emigraciją, šaipantis iš jos, institucionalizuojant šitą keistą požiūrį „Globalios Lietuvos“ būdu, o tai yra iš esmės kapituliacinė strategija. Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi savo globalumu, kad kuo daugiau žmonių iš tavęs išvažiuoja, tuo geriau pasieki savo tikslą.

Jeigu žiūrėsime į visas šias problemas atviromis akimis, pamatysime, kad XIX amžiaus perspektyva buvo geresnė nei dabartinė, – dėl išsigimusio ekonomikos mokslo ir todėl, kad tas neoliberalizmas mums buvo primestas įvairiomis formomis. Jie iš esmės mums niekaip negalėtų paaiškinti, kodėl pagal BVP vienam gyventojui viena greičiausiai augančių šalių po įstojimo į ES tuo pat metu yra visiška atsilikėlė pagal tokius rodiklius kaip emigracija, savižudybės, korupcija, nelygybė ir pan.

Prof. Boguslavas Gruževskis: „Skurdas – ne atskiro žmogaus, o visuomenės ateities problema“

Pagal gyvenimo kokybės indeksą iš maždaug 170 šalių esame penkiasdešimtuke. Tad situacija, atrodytų, nėra tokia bloga, kaip mes jaučiamės. Realiai tas ekonominis potencialas yra gana stiprus ir mus puikiai galėtų pakelti į aukštesnį pasitenkinimo lygį.

Dar geriau atrodome ES pagal BVP vienam gyventojui – 2015 m. buvome devintoje vietoje. Savo regione turime stipriausią ekonomiką. Kada mes tai pasiekėme? Laikotarpiu nuo 2004 iki 2012-2013 m. Vadinasi, formaliai ekonominis potencialas yra net mažėjant gyventojų skaičiui ir regioniniam disbalansui. Turime stipriausią ekonomiką regione.

O dabar pereiname į socialinę sferą. Nagrinėjant vidutinį darbo užmokestį neto ES šalyse 2015 m., esame tik trečioje vietoje. Mažiau formaliai uždirba tik rumunai ir bulgarai. Tačiau aš paskaičiavau, kiek uždirbtų bulgarai, jei turėtų tokią ekonomiką kaip mes. Jie uždirbtų 25 eurais daugiau. Vadinasi, ne jų, o mūsų atlyginimai yra mažiausi, turint omeny, kad mūsų ekonomika yra stipresnė nei jų.

Kur yra didžiausias žemų pajamų blogis? Tai nepakankamas gyventojų poreikių patenkinimas, o poreikių patenkinimas yra svarbiausia valstybės raidos funkcija. Be to, dėl žemų pajamų atsiranda skurdas, jo rezultatas – ateities apribojimas. Tie, kurie gyvename pakankamai gerai, to dažnai nepastebime – nejaučiame, kad šalia esantis skurdas „skandina“ mūsų bendrą būseną, mūsų ateitį. Todėl ir sakoma, kad skurdas – tai ne atskiro žmogaus, o visuomenės ateities problema.

Kad tai nebūtų tik beletristika, pateikiu 2014 m. atlikto tyrimo rezultatus, kai buvo apklausiami socialinės paramos gavėjai. Buvo paklausta, kur jie panaudotų pinigus, jei gautų daugiau pajamų. Paaiškėjo, kad jiems labiausiai trūksta lėšų sveikatai (45 proc.), būstui (35 proc.) ir vaiko mokymosi galimybėms sudaryti (35 proc.). Kitaip sakant, trečdalis tų žmonių nepakankamai finansuoja savo ateitį. Štai kur yra skurdas. Tie žmonės, kurie daužo ar į šulinius mėto savo vaikus, didelė tikimybė, susiformavo šioje aplinkoje. Ar galime juos kaltinti?

Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus.

Taigi – nuosmukis ar ne nuosmukis? Galvokite patys.

Demografinis nestabilumas. Optimistiškiausiomis prognozėmis, netenkame 20-30 tūkst. gyventojų kasmet. Trumpiausia ES vyrų gyvenimo trukmė – nuo Nepriklausomybės atkūrimo rimtos vyrų apsaugos programos neturime, o ji turėtų būti, nes dabar nepasiekiame net 70 metų, o skandinavų vyrai ir 80 pragyvena. Nors nesame sena visuomenė, bet senėjimas sparčiausias – daug jaunimo praradome dėl emigracijos, ir, nors kol kas esame ES viduriuke, visuomenės senėjimo pagreitis labai didelis. Pagal tokį pagreitį po 7-8 metų būsime pirmi. O dar artėja demografinė duobė, nes mūsų visuomenė šiuo metu laikosi ant dviejų „banginių“ – tų, kuriems 53-58 ir 22-27 metai, nes tuo metu, kai šie žmonės gimė, gimstamumas buvo gerokai padidėjęs. Po 15 metų vyresniosios grupės jau greičiausiai nebebus, o jaunesniosios grupės poziciją pakeis „demografinės duobės efektas“, nes, kai jie gimė, kasmet gimdavo per 50 tūkst. žmonių, po to gimstamumas sumažėjo perpus.

Ugdymo vertės praradimas. Pagal 2004-2005 m. tyrimą, Lietuvos 15-mečiai iš 70 pasaulio šalių pagal skaitymo gebėjimus buvo 36-39 vietoje, o nuo 2010 m. padėtis smarkiai pablogėjo. Dar įdomu, kad darbo biržoje registruoto jaunimo be profesinio pasirengimo dalis yra didesnė negu bendro bedarbių skaičiaus be profesinio pasirengimo dalis. Vadinasi, vyresnio amžiaus bedarbiai dažniau turi kokią nors profesiją nei jaunimas, gimęs ir augęs Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip mes galime didinti įdarbinimą ir norą gyventi bei dirbti Lietuvoje, jeigu žmogus neturi profesijos?

Savižudybės jau gali būti mūsų „vizitinė kortelė“. Pagal patyčias mokykloje – aš esu nustebęs – „pirmaujame“ jau ne pirmi metai, ir tai dar tik pradžia. Baisiausia patyčių pasekmė – vaikų savižudybės. Aš ilgą laiką nežinojau, bet pas mus dažniausiai žudosi jaunimas. Kas antrą savaitę nusižudo jaunuolis iki 19 metų. Kitose šalyse tie skaičiai 10-12 kartų mažesni. Man nesuvokiama, kad vaikas gali nusižudyti dėl santykių institucijoje, kuri turi ugdyti šviesą, kūrybą ir džiaugsmą.

Socialinis stabilumas. Apie 30 proc. mūsų žmonių susiduria su skurdu, Lietuvoje vienas aukščiausių ES pajamų diferenciacijos lygis ir ypač aukštas savidestrukcijos paplitimo lygis. Dar mane labai nustebino toks didelis žmogžudysčių skaičius. Europos vidurkis – iki 2 žmonių 100 tūkst., pas mus – 5. Iš 27 šalių mes esame priešpaskutinėje vietoje pagal skaičių žmonių, kurie nenaudoja antidepresantų.

Dar vienas požymis – darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio kaita. Skaičiavimai rodo, kad iki 2014 m. Lietuvoje darbo našumui augant užmokestis mažėjo. Pagrindinę to priežastį įvardija ginantys mažus atlyginimus darbdavių, konservatorių, liberalų atstovai: mūsų žmonės neuždirba. Pirmiausia tai dviguba klaida: jeigu mūsų BVP auga, mes uždirbame. Našumas gal ir mažas, bet turtas sukuriamas didesnis, vadinasi, nėra pagrindo mokėti mažiau. Gal mūsų žmonės dirbo kastuvais ir laužtuvais, bet jie iškasė. Estas gal tai padarė traktoriumi, bet rezultatas juk tas pats, tad lietuviui turi būti mokama tiek pat kiek estui.

Kita problema – santykis. Per mūsų BVP matome, kad našumas kryptingai didėja, o darbo užmokesčiai tuo metu – mažėja.

Dar vienas rodiklis: neto pajamų per mėnesį vidurkis ES ir Lietuvoje. Tarkime, šeimos – dviejų dirbančių skirtingos lyties žmonių, auginančių du vaikus, – pajamos per mėnesį. Lietuvoje 2005 m. šeimos pajamos buvo 480 eurų, o 2015 m. – 955 eurai. Galima sakyti, mūsų pajamos per dešimtmetį padvigubėjo. Atrodytų, mes turtėjame ir viskas gerėja. Praturtėjome labiau nei, tarkime, formaliai žiūrint, ES vidurkis – jie turėjo 2800 eurų, o dabar turi 3600 eurų. Praturtėjo, bet ne tiek, kiek mes. Tačiau… jeigu paimsime skirtumą tarp mūsų šeimos pajamų ir jų, jis 2005 m. buvo 2353 eurai, o po dešimties metų tapo 2730 eurų. Mes tolstame, skirtumas didėja. Ką dar galima pasakyti? Viskas yra blefas. Visos pastangos yra veltui. Mes visi tikėjomės – aš irgi, tiesą sakant, – kad mes vis artėsime. Kai kurie dar iki šiol optimistiškai tikisi, kad būsime panašesni. Bet šie skaičiai rodo, kad mes nebūsime panašesni. Tik kažkurie iš mūsų bus. Gal jiems pasisekė. Tik klausimas, ar teisėtai?

Nuo ko mes tolstam? Ar ne nuo laisvės ir nepriklausomybės? Aš neatsakysiu. Galvokime.

Sako, pagrindinis klausimas – ką daryti, kur judėti? Manau, tai nėra pagrindinis klausimas. Politikai tai žinojo prieš 4 metus, prieš 10 metų. Visa ši medžiaga vieša. Pagrindinis klausimas – dėl kokių priežasčių susiklostė situacija, kuri apribojo Lietuvos visuomenės vystymosi perspektyvas? Kodėl mano indas nuolatos tuščias? Reikia įvardinti – nes jis yra kiauras, o ne siūlyti pilti tirštesnius skysčius. Tik įvardijus galima tinkamai parinkti vaistus. Nėra klausimo – ką daryti? Visi viską žino. Problema, kad gal nenori. Man nedrąsu sakyti, kad nenori, tad ir palieku neatsakytą klausimą.

Auditorijos klausimas profesoriams

– Lietuvoje šiuo metu yra apie 150 tūkst. žmonių, ieškančių darbo, skaičiuojant su pensininkais ir studentais, ir apie 100 tūkst. bedarbių. Koks turėtų būti optimalus jų skaičius?

R.Kuodis: Puikus klausimas, iliustruojantis milžinišką prarają tarp neoklasikinės ekonominės ir neortodoksinės ekonomikos, kuri labiau įtikinama šiuo klausimu. Kaip šiais laikais valdoma infliacija? Sukuriant tai, ką K.Marksas vadino rezervine bedarbių armija. Ji milžiniška visame pasaulyje. Iš esmės tikrų skaičių mes net nematome – mes matome ledkalnio viršūnę, kuri vadinama „oficialiu nedarbo lygiu“. Tačiau paprastai tas skaičius du kartus mažesnis nei tikrasis bedarbių skaičius. Tie žmonės, kurie iškrenta iš darbo rinkos ir nebeieško darbo, nes nusivylę darbo paieškomis, nebelaikomi bedarbiais. Yra gausybė išankstinių pensininkų, kurie ima pensiją tik todėl, kad nebegali susirasti darbo.

Optimalus bedarbių skaičius turėtų apimti tik tuos, kurie šiandien išėjo iš darbo, nes rado geresnį darbą, kurį pradės dirbti po savaitės. Savaitę jie pabus tais bedarbiais, o tokių bus tik keli tūkstančiai, o ne šimtai tūkstančių, kiek turime dabar.

Ką siūlo neortodoksiniai ekonomistai? Progresyvias reformas, kurios egzistavo pasaulyje daug metų: kad valstybės vaidmuo suteikiant žmonėms darbą – ar tai būtų viešieji darbai, ar kt. – turi būti didesnis. Valstybė turi spręsti problemą įdarbindama žmones prasminguose darbuose. Tačiau apie tai iš esmės nekalbama, nes „rezervinė armija“ turi būti išlaikoma tam, kad galima būtų valdyti infliaciją. Tačiau yra kitų būdų kovoti su infliacija, bet apie juos nėra šnekama.

Dabar šnekama apie „universalią išmoką“. Neoklasikinis požiūris į darbą, kad žmonės neva vertina laisvalaikį ir mielai gulėtų ant krosnies gaudami universalią išmoką. Progresyvūs ekonomistai sako, kad tai būtų dehumanizacija, milžiniškas regresas, nes darbas vertingas pats savaime, darbas mus įprasmina, disciplinuoja, leidžia išlaikyti socialinius ryšius. Pažiūrėkite, ką veikia mūsų žmonės, gaunantys socialines išmokas…

Būtina kalbėti apie šiuos giluminius dalykus, kurie iš esmės yra ignoruojami. Darbo filosofija, darbo reikšmė yra dalykai, apie kuriuos mažai Lietuvoje šnekama, tačiau jie veda prie protu paremtos, teisingos, progresyvios visuomenės kūrimo.

B.Gruževskis: Žiūrint pagal neoklasikinį darbo rinkos politikos modelį, ten iškeliama natūralaus nedarbo lygio kategorija. Pagal šią teoriją jis svyruoja priklausomai nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio. Pagal mūsų vidutinį šalies išsivystymo lygį mūsų procentas būtų 5-6 proc., vadinasi, 70-80 tūkst. bedarbių būtų ta norma, kuri atitiktų mūsų stabilią ekonomiką. Bet aišku, atsižvelgiant į tai, kad tai būtų tikri bedarbiai, o ne tie, kurie registruojasi tik dėl to, kad gautų kažkokias išmokas, jie nieko bendra neturi su bedarbio statusu.

R.Kuodis: Porą sakinių dar pridėsiu: neoklasikinė natūralaus nedarbo lygio koncepcija yra visiškai tuščia. Ji iš esmės atspindi ne struktūrinius veiksnius, o paklausos trūkumo veiksnius. Paimkite EK kokios nors Ispanijos prognozes – 2006 m. natūralus nedarbo lygis buvo 6 proc., po kelerių metų jis buvo 20 proc. Natūralu, kad su struktūriniais dalykais ar pokyčiais tas nieko bendra neturi. Tas „natūralus“ po kažkiek metų atspindi faktinį nedarbo lygį. Bet politikos prasme – na, pagalvokite: natūralus Ispanijos nedarbo lygis yra 20 proc., bet jis juk natūralus, tad nieko daryti nereikia. Tai kvaila indulgencija politikams ignoruoti šią problemą.