A. Jokubaitis. Europos Sąjunga kaip sausas vynas

Europos Sąjunga pagrįsta viena kitą neigiančiomis prielaidomis, kurias galima apibūdinti senu contradictio in adiecto terminu. Iš pradžių buvo norima valstybių sąjungos, bet vėliau pradėta kalbėti apie bendrą valstybę. Kalbama apie bendrą Europos valstybę pripažįstant daugybę skirtingų Europos valstybių. Valstybe tapti norinti Europos Sąjunga yra oksimoronas. Toks pat oskimoronas, kaip apskritas kvadratas, sveikas ligonis, elitinė prostitutė ar sausas vynas. Vynas niekada nėra sausas, o Europos sąjunga negali tapti panaši į Jungtines Amerikos Valstijas, nors tai ir norima padaryti. Europos Sąjunga dabar panaši į sunkų ligonį, po kurio mirties žmonės sako, kad „mirė sveikas“. Viskam, atrodytų, surasti tinkami ideologiniai pateisinimai, tačiau vis daugiau valstybių nori išeiti iš sąjungos. Didžiosios valstybės į Europos Sąjungos valdžios institucijas atvedė tokį didelį politikai mažai gabių žmonių skaičių, jog tai tampa kilpa ant šios politinės organizacijos kaklo.

Susiduriame su nauju faktu – Lietuva atitrūksta nuo Vidurio Europos regiono. Norint tai įrodyti, užtenka palyginti dabartinius Lenkijos ir Lietuvos politinius diskursus. Kai lietuvių politikų klausiama „Ar Europos Sąjunga šiuo metu pergyvena krizę?“, jie vapaliodami atsako – „ir taip, ir ne“, „visko po truputį“, „iš kurios pusės pažiūrėsi“, „gal patiria krizę, o gal tik stiprėja“. Sokrato laikais tokie samprotavimai buvo vadinami sofistika, dabar juos reikia vadinti daug griežčiau – „savęs pačių ir kitų apgaudinėjimas“. Kas turi įvykti, kad mūsų visuomenė ir politikai suprastų, jog vienos iš trijų galingiausių Europos Sąjungos provincijų atskilimas nuo imperijos reiškia jos pabaigą? Vien todėl, kad kol kas nepašalinta nei viena įtakingos provincijos atskilimo priežastis. Jeigu artėjančio Europos Sąjungos kracho nemato vakariečiai, šį dalyką turėtume matyti mes, Sovietų Sąjungos imperijos griuvimo liudininkai.

Sovietinė imperija griuvo kai kam toliau skaitant mokslinio komunizmo paskaitas, tikint Gorbačiovo reformų sėkme, pilant į viešąja erdvę žmones įkvėpti turinčią propagandą ir organizuojant suvažiavimus. Dabar dar kartą galime įsitikinti, kad istorija nėra gyvenimo mokytoja. Iš Europos Sąjungos griuvimo tikriausiai bus pradėta mokytis tik po jos griuvimo. Lietuviai už šį istorijos pamokų nelankymą gali būti nubausti ypač skaudžiai. Įsivėlę į žodžių karus su Maskva, jie nemato Briuselio problemų. Pasirinktas blogas samprotavimų apie blogą pasaulį metodas. Aklinai užkalti visi langai į kažką šioje situacijoje rimtesnio nuveikti bandančios Vidurio Europos valstybių pusę. Lenkija ir Vengrija sąmoningai padarytos parijais. Kad būtų paslėptos tikrosios grėsmės Europos Sąjungos demokratijai, vis išgalvojamos tariamos grėsmės, ieškoma vidinių priešų ir atsilikėlių.

Grėsmė demokratijai Lenkijoje dabar nesiskiria nuo grėsmės demokratijai Vokietijoje, tačiau Europos Sąjungos biurokratai bando įtikinti, kad nedemokratiški yra tik lenkai, o ne vokiečiai. Žodis „demokratija“ Europos Sąjungoje tapo susidorojimo su kitaip galvojančiais įrankiu. Niekada politikai neprišnekėjo tiek keistenybių apie demokratiją, kaip Europos Sąjungoje. Ši politinė santvarka paversta su ja nieko bendro anksčiau neturėjusių ginčų dalimi. Niekas iš senųjų XIX a. ir XX a. pirmosios pusės demokratų nesuprastų, kodėl žmogaus kūno reikalai – hetero, homo, bi ir transseksualumas – paversti pagrindiniais politiniais klausimais. Europos Sąjungoje greitai nebeliks nei vieno su politika nesusieto žmogaus kūno ar sielos aspekto. Niekas lietuvio nepadarė labiau priklausomo nuo politikos, kaip Europos Sąjungos politikai. Jau beveik visiškai neliko skirtumo tarp etikos ir teisės, ir šis skirtumas paslepiamas po laisvo žmogaus idėjai svetima politinio korektiškumo vėliava. Sukurta teisės imperija, kurioje nepadoru kalbėti apie dorybes ir tikėjimą Dievu.

Jokia rimta politinė organizacija negali gyventi nuolatinėmis eurooptimistų, skeptikų ir realistų diskusijomis. Tam, kad atsirastų valstybė reikia ją kuriančių žmonių tikėjimo, meilės, pasiaukojimo ir ištikimybės. Tuo tarpu Europos Sąjungą palaiko tik elito išpažįstama kairiojo liberalizmo ideologija, biurokratija ir finansiniai išskaičiavimai. Jeigu nuo Lietuvos atsiskirtų Klaipėdos kraštas ar Skuodo rajonas, tai taptų nacionaline tragedija. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės atsiskyrimas nuo ES suvokiamas kaip boulingo partijos pralaimėjimas. Nepavyksta rimtai apsiverkti ir pergyventi. Jeigu lietuvių emigrantai Britanijoje dėl ko nors ir pergyvena, tai tik dėl savęs, o ne dėl Britanijos, Europos Sąjungos ar Lietuvos. Jie į Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Sąjungos žiūri kaip į gamybinę traumą. Tai tipiškas Europos Sąjungos mąstymas: pastebimos mažos – veterinarijos, pieno pakuočių ar silkių žvejybos problemos, bet nematomos tokios didelės artėjančios nelaimės, kaip Brexitas.

Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos rodo pastarosios silpnumą. Tragišką silpnumą, nes visi jaučiame, kad toliau gali sekti dar blogesni įvykiai. Europos Sąjunga primena traukinį, kuriuo visiems reikia važiuoti, bet niekas nėra atsakingas už jo būklę. Net norintys pasitarnauti šiai institucijai susiduria su nepaslankiu lokomotyvu. Sukurtas galingas traukinys lėkti į priekį, į šviesią ateitį, tačiau nepritaikytas kitiems manevrams. Panašu, kad europiečiai tapo nelabai vykusio politinio eksperimento įkaitais ir aukomis. Šiuo metu reikia eksperimentuoti su eksperimentu, ir kai kas jau pradėjo eksperimentuoti su jo pabaiga. Europos Sąjungos pabaiga išniro horizonte taip greitai ir netikėtai, kad kol kas sunku suvokti ir pripažinti eksperimento pabaigos faktą.

Pats sąvokų „optimistas“, „pesimistas“, „skeptikas“ ir „realistas“ naudojimas yra politinės ligos simptomas. Lietuvos tautinė valstybė per šimtą metų nesutiko nieko panašaus į ES stiliaus optimistų ir skeptikų diskusiją. Įsivaizduokite šeimą, kurios tėvai nuolatos kartoja savo vaikams, kad jie šeimos idėjos atžvilgiu yra nusistatę skeptiškai, arba tėvas prisipažįsta esąs šeimos optimistas, motina sako esanti skeptikė, o vaikai – realistai. Kad Europos Sąjunga būtų rimtas politinis darinys, pirmiausiai turi išnykti skeptikų, optimistų ir realistų ginčas. Neįmanoma sukurti politinio darinio, kai jo nariai abejoja jo prasme. Kuriant politinę bendruomenę, reikalingas tikėjimas, aistra ir pasiaukojimas. Po bet kurio Lietuvos deleguoto ES komisaro samprotavimų apie socialinę lygybę ir teisingumą užtenka nurodyti jo gaunamą atlyginimą ir socialines garantijas, kad eiliniai Vidurio Europos valstybių piliečiai prarastų tikėjimą Europos sąjunga, socialiniu teisingumu ir lygybe. Tai nėra tik mažytės smulkmenos, kaip Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių politikai spėjo vienas kitą įtikinti.

Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra gerais noras grindžiamas kelias į pragarą. Moderniosios tautinės valstybės atsirado iš didelio piliečių tikėjimo ir pasiaukojimo. Dabartinę Europos Sąjungą formuoja biurokratinio elito valia. Edmundas Burke‘as šioje vietoje pasakytų, kad ši sąjunga atsirado iš susitarimų dėl plieno, anglies, pipirų, kavos, kartūno ir tabako, t.y. iš gamybos ir prekybos sutarčių. Tai sofistų, ekonomistų ir mugės komediantų kūrinys. Politika neįsivaizduojama be veidmainystės, tačiau dabartinių ES politikų veidmainiavimas pasiekė nerimą keliantį mastą. Dabartiniai Europos Sąjungos lyderiai veidmainiauja net veidmainiaudami. Tarkime, Europos Sąjungos institucijos įsivėlė į Lenkijos vidaus politines kovas, palaikydamos vieną iš joms patinkančių pusių, tačiau visa tai vaizduojama kaip kova už nešališkus Europos Sąjungos teisės principus. Lenkijos vadovai už šį veidmainiavimą priversti atsilyginti kitu veidmainiavimu. Savo piliečiams jie kalba apie tautinės valstybės svarbą, bet atvykę į Briuselį pradeda samprotauti apie tikėjimą Europos Sąjunga. Tai Lenkiją nuo Maskvos gelbėjusio ir tam karinę padėtį įvedusio Voiceko Jeruzelskio (Wojciech Jeruzelski) politinė strategija. Lietuviai tokios politikos gali mokytis iš sovietmečio patyrimo. Rusai panašiais atvejais sako „za što borolis, na to i naporolis“ („prieš ką kovojome, tą ir gavome“).

Pagrindinis Europos Sąjungos ginčas šiandien vyksta tarp tų, kurie nepripažįsta jokio nustatyto kultūrinio ir politinio tapatumo, ir tų, kurie mano, kad žmonėms reikia tvirtų lojalumo ir ištikimybės pagrindų. Pirmoji pusė mano, kad geriausias dalykas yra neturėti jokio tvirto kultūrinio tapatumo. Jiems patinka, kai kas nors sako, kad dalykas nėra nei arklys, nei asilas, nei vyras, nei moteris, nei juodas, nei baltas, nei musulmonas, nei krikščionis. Ši piliečių grupė turi teisę į savo pasaulio supratimą, tačiau nesuprantama, kaip jie gali vadovauti Europos Sąjungos kūrimo darbams. Juk akivaizdu, kad giliausioje širdies kertelėje jie nori Europos sąjungos, kuri nebūtų tik Europos Sąjunga, bet būtų kažkas daugiau. Jų įsitikinimas, kad viskas turi tik mainomąja vertę prieštarauja bandymams sukurti nepamainomą vertę turinčią politinę sąjungą. Iš hipotetinės ES politikų pasaulėžiūros neseka absoliutus principas, įskaitant ir pačios ES absoliutumą. Sąjunginiai politikai yra įsitikinę, kad turint valios, viską galima žmonėms įteigti. Tai daugiau negu demokratijos deficitas. Tarp Europos Sąjungos ir demokratijos nuo pat pradžių buvo plyšys, kuris dabar virsta praraja. Kodėl niekas negali sustabdyti Europos sąjungos biurokratų? Todėl, kad nėra Europos tautos. Tautinių valstybių biurokratai negali sutramdyti europinių biurokratų, ir ydingas ratas užsidaro.

Brexito patirtis rodo, kad didelė Europos Sąjungoje gyvenančių piliečių dalis yra apsimetėliai, prisitaikėliai ir netikri atsivertėliai į viešai verčiamą išpažinti politinį tikėjimą. Bet kuris didesnis piliečių nuomonės apie Europos Sąjungą paklausimas ar referendumas baigiasi dideliu Briuselio biurokratų pralaimėjimu. Norint išlaikyti Europos politinę sąjungą, reikia arba uždrausti referendumus, arba šią politinę organizaciją sugrąžinti į piliečių rankas, kad jie ne tik kantriai lauktų elitą nubausti galinčio referendumo, bet ir kasdieniais darbais prisidėtų prie sąjungos. Pagrindine problema yra Europos Sąjungos biurokratų kova su tautinės valstybės idėja. Dar blogiau yra tai, kad ši kova yra slapta ir veidmainiška. Kalbama apie tautų Europą, bet iš tikrųjų rūpinamasi tik pasaulio piliečiais turinčiais būti visų šalių individais. Šiandien lengviau suprasti Šventąją Trejybę, negu vokiečių politikų įtikinėjimus, kad jie rūpinasi Vokietija, Graikija ir Europos Sąjunga vienu metu. Kodėl tuo turime tikėti? Kai vokiečiai rūpinasi Europos Sąjunga, jie pirmiausiai rūpinasi Vokietija. Kuo labiau vokiečiai bando atsikratyti apgailėtino praeities įvaizdžio, tuo stipriau apie jį kalba kaimynai. Antrojo pasaulinio karo traumuota Vokietija šiandien jau traumuoja visą Europos Sąjungą. Antrojo pasaulinio karo pažeminta Prancūzija šiandien jau žemina visą Europą. Pradeda aiškėti, kad Vidurio ir Rytų Europos istorinės traumos gali būti net mažesnės už pagrindinių Vakarų valstybių istorines traumas. Pabėgėlių ir imigrantų problema rodo, kad Vokietija savo istorinės atminties ir darbo rinkos problemas bando spręsti nesiskaitydama su kitų šalių nuomone ir interesais.

Europos Sąjungos šiandien laukia sudėtingas uždavinys – atsisakyti pretenzijų sukurti kažką panašaus į valstybę ir išlaikyti iš vieno centro minimaliai valdomą sąjungą. Liberalai tokiais atvejais kalba apie „minimalios valstybės“ idėją. Pirmiausiai reikia pašalinti visus Europos Sąjungos autoritetą griaunančius veiksnius – atitrūkimą nuo piliečių, demokratijos deficitą, oligarchinį biurokratų užsidarymą, jų ideologinius karus ir gerai finansuojamą demagogiją. Sunku tikėtis, kad ES reformas gali įgyvendinti dabartiniai politikai, ypač europarlamentarai, kurie nuo pirmos savo rinkimų dienos susiduria su neįveikiamomis politinio atstovavimo problemomis. Bandymas atitrūkti nuo tautinės valstybės per kelis dešimtmečius sukūrė Briuselio valdžią be kilmės, tikslo ir bendrojo gėrio suvokimo. Ši valdžia atitrūko ne tik nuo eilinių piliečių, bet ir nuo tikrovės. Lietuva turi istorinę pabėgėlių priėmimo patirtį, tačiau tikroji Europos Sąjungos problema yra ne pabėgėliai, bet pačių europiečių savivoka. Naujausia Prancūzijos patirtis rodo, kad pasidavusi Europos Sąjungos utopijai ši šalis nebesugeba integruoti anksčiau sėkmingai integruotų imigrantų, kurie net labiausiai norėdami šiandien neranda juos integruoti turinčios Prancūzijos valstybės. Pasitraukus prancūzų tautinei valstybei, imigrantai yra priversti kurti savo tautą ir valstybę. Tautinė valstybė nebuvo vien tik fašizmas, bet stipriai ir patikimai jungė žmones. Tai, kad Vokietija susimovė su nacizmu, o Prancūzija susimovė su Vokietija, ir ne ką geriau pasirodė Italija bei Ispanija, negali tapti Europos Sąjungos kūrimo pagrindu. Vidurio Europos tautos turi savo patyrimą, į kurį laikas Vakarams atsižvelgti.

Europos Sąjungos problemos negali būti išspręstos dabartinių lyderių, nes būtent jie yra jų kūrėjai. Belieka tik laukti didesnių nelaimių, kol dabartinius politikus pašalins nekontroliuojami procesai. Norisi tikėti, kad įmanomi geresni scenarijai, tačiau norint juos surasti reikia gerų politikų. Tačiau norint surasti geresnių politikų, pirmiau reikia sutarti dėl to, kas yra geras politikas. Tam gali prireikti nugalėti dabarties įpročius. Kadangi sutarimas reikalauja daug laiko, panašu, kad nauji politikai gali ateiti ne demokratijos keliu, bet kaip „tautos gelbėtojai“. Arba net atėję į valdžią demokratijos keliu, jie gali ryžtis atsistoti pirmiau demoso, o ne taikstytis su jo pasimetimu. Jeigu šiandien Europos Sąjungai skubiai nebus iškviestas gydytojas, rytoj jo gali neprireikti. Mirusiems nėra prasmės kviesti gydytoją. Jiems nereikia nei sauso vyno, nei tamsios šviesos. Tikrai liūdnai šioje istorijoje atrodo užsienio politikai abejingi lietuvių politikai. Jie be kitų valstybių vadovų patarimo jau nežino, kada važiuodami į Briuselį važiuoja į vestuves, o kada į pakasynas. Europos Sąjunga pradeda gyventi ties pavojinga riba – nuo komedijos iki tragedijos lieka tik žingsnis.