Būrys lietuvių, užsibrėžę pakartoti Vytauto Didžiojo žygį, sėdo ant žemaitukų ir išjojo Juodosios jūros link. Baltarusijoje, ties Alšios pilimi, prie jų prisijungė šunelis. Jis kasdien nubėgdavo 40 – 50 km paskui raitelius. Kodėl? O buvo taip…
Kalė atsivedė net aštuonis šuniukus. Pamačiusi šeimininkė aiktelėjo:
– Kur ir dėsime tiek?
Toks šeimininkės tonas nieko gero nežadėjo. Kalė pasistengė kūnu pridengti taip, kad kuo mažiau atrodytų.
Keletą dienų vyko žvalgytuvės. Kiekvienas šunelis buvo pakeltas, iš visų pusių apžiūrėtas ir vėl grąžintas motinai. Ji laiminga pavizgindavo uodegą ir nė per žingsnį neatsitraukdavo nuo guolio. Lakdavo ir ėsdavo labai skubėdama, vis žvilgčiodama į šunelius, ar jiems kas negresia. Mažyliai augo greit.
– Mama, šuniukai atsimerkė.
Vėl prasidėjo žvalgytuvės. Šunelį paimdavo ir žiūrėdavo į jo akeles. Akelės visų vienodos, tamsios, dar bijančios dienos šviesos.
Atėjo ir tas laikas, kai šuneliai susidomėjo aplinka. Savo mažom kojelėm tapendavo vis tolyn ir tolyn nuo guolio.
– Čia šunys po kojom taip ir maišysis? – vos neužmynęs keturkojo šeimininkas sududeno. – Mano vaikystės metais šunys rasdavo vietą ant prieklėčio.
– Taip jau ant prieklėčio? Būdos reikia. Erdvios ir gražios. Kai atvažiuos pirkti šunelių, kad rastų tvarkingą kiemą.
Šeimyna buvo išgabenta. Nauja aplinka, neįprasti garsai, kvapai keletą dienų šunelius sulaikė būdoje. Kalę pririšo, nes ji puldavo kiekvieną, užsukusį į kiemą. Ypač nemėgo palaidų svetimų šunų. Kildavo tokios peštynės, kad be kraujo neapsieidavo. Apie kates galima tiek pasakyti, kad jos šito kiemo jau seniai vengė.
Atėjo ir tokios dienos, kai šeimininkė pasiimdavo pažiūrėti šunelį, jį parodydavo užsukusiam į sodybą ir šunelis negrįždavo. Sukriokdavo mašina, palikdama smarvę, išsiveždama dar vieną….Taip ir liko paskutinis, buvęs pats mažiausias, dažnai pusalkanis, nes didesni nustumdavo nuo spenio. Dabar pieno buvo sočiai, bet nebuvo su kuo žaisti. Kūnas sutvirtėjo. Vis augančias jėgas buvo galima išbandyti su motina. Retkarčiais nubėgdavo į ganyklą, kuri prasidėjo tuoj už sodybos. Ten ganėsi arklys. Kai pirmąkart pamatė arklį, jį aplojo. Tas stovėjo ir žiūrėjo į mažą besiraičiojantį kamuoliuką. Kiek palojęs susigėdo ir grįžo pas motiną. Sykį arklį rado gulintį. Apuostė. Stiprus kvapas, bet malonus. Arklys nekreipė dėmesio. Loti nesinorėjo. Taip ir prasidėjo draugystė. Kiekvieną dieną atskuosdavo po kelis kartus. Arklys tolo nuo namų. Šuneliui irgi vėrėsi platesnės erdvės.
Kartą grįždamas iš ganyklos užuodė šernų kvapą. Jau norėjo traukti savais keliais, kai staiga išdygo šernė, atstačiusi iltis. Iki namų dar toli, gali nenubėgti. Apsisuko ir – prie arklio. Tas greit atgręžė užpakalį ir spyrė abiem kojom. Nepataikė, o gal ir nesistengė, tik gąsdino… Šernė kaip įgelta atšoko, išsprogdino piktas, krauju pasruvusias akis ir iš padilbų skersakiuodama, nukriuksėjo į krūmus. Nustėręs šuva dar ilgai bijojo pajudėti iš vietos. Žirgas pasilenkė ir ėmė rupšnoti žolę, vadinasi, visur ramu, krūmuose šernų nė kvapo. Atsidėkodamas Kamuoliukas pašoko ir lyžtelėjo savo gelbėtojo nosį, o žirgas negarsiai sukrizeno: “Ką tu!.. Ką tu!.. Nereikia taip karštai dėkoti!.. Net nudeginai nosį!.. Man buvo visai nesunku… Gryni niekai!.. Truputis mankštos, ir tiek!.. Juk tu, Kamuoliuk, mano draugas!.. O tikri draugai padeda vienas kitam!.. Mes laimėjome!..” Bičiuliai atsisveikino vienas su kitu, ir šuo laimingas pasileido namo…
– Šen, Maži, sa! – pašaukė šeimininkė.
Bėgo greitai, tikėjosi skanaus kąsnelio.
Pakėlė šunelį ant rankų, apžiūrėjo iš visų pusių ir įkišo į maišą. Mašina burzgė, kratė. Iš užrišto maišo nepajėgė ištrūkti. Susiraitė ir laukė, kas bus. Sustojo. Iškart pririšo prie būdos. Nesinorėjo nei ėsti, nei žaisti. Dažnai ateidavo vaikai pakamuoti. Leisdavo ir palaidam pabėgioti. Apsiprato su naujais namais. Taip praėjo dvi žiemos. Susirado naujų draugų. Kai kada užsižaisdavo ir negrįždavo namo kelias paras. Kai parbėgdavo, pririšdavo.
Prasidėjo vasara. Jau pirmosios dienos buvo šiltos. Naktimis atvėsdavo. Kuo tolyn, tuo dienos darėsi karštesnės. Būda neapsaugodavo nuo saulės spindulių. Tai suprato šeimininkas, paleido ir pačiam paliko pasirinkti poilsio vietą. Kartą bėgdamas aplink kūdrą užuodė žirgų kvapą. Tokį pažįstamą ir mielą iš vaikystės. Prigulė šalia. Naktis netruko praeiti. Sukilo auštant. Žmonės apėjo arklius. Šunelio niekas neginė šalin. „Še, Alši, ėsk“, – vienas iš raitelių metė mėsos kąsnį. Šuo pirmą kartą išgirdo savo naująjį vardą. Kai keliu pajudėjo būrys, jis neatsiliko ir sekė paskui.
– Prie Juodosios jūros!.. Prie Juodosios jūros!..
– Didžiojo Vytauto keliu!.. – skandavo žmonės.
Alšis bėgo šalia žvitraus žemaituko, kurio kaktą ženklino balta žvaigždė, ir buvo laimingas, tartum niekada nebūtų išsiskyręs su savuoju bičiuliu – vaikystės arkliu.
