Hermano Hesės kūrybos populiarumas kaip visuomenės sveikatos rodiklis

Seniai seniai, kai mano karta augo, pasirinkti, kurias knygas skaityti, buvo lengva – iš pasaulinės literatūros buvo leidžiama, kas laiko patikrinta  ir kam autorinių teisių mokesčio terminas jau pasibaigęs: augom, skaitydami Aleksandrą Diuma (Alexandre Diuma) ir Valterį Skotą (Walter Scott), „Gylį“ (Etelė Lilijana Voinič (Ethel Lilian Voinich) ir „Džeinę Eir“ (Šarlotė Brontė (Charlotte Bronte). Paskui į rankas patekdavo ir Hermanas Hesė… „Stepių vilkas“ buvo populiariausias, „Demianas“, „Sidharta“ – nemažiau. O kur dar „Stiklo karoliukų žaidimas“ – gal ne visi iki jo buvom evoliucionavę, bet kas pamėgdavo, skaitydavo po kelis kartus, ieškodami atsakymų į jaunų žmonių klausimus, dėl ko gyvenam, kaip gyventi teisingai, kaip yra su pašaukimu, kokia moralė turi pirmumą – visuomenės diktuojama ar individuali? Kaip gyventi save, bet būti naudingam, tarnauti?

Nesakau, kad H. Hesė savo laiku visus tuos atsakymus rado ir užrašė, bet jis jų sąžiningai ieškojo. Ir jei skaitydami kartosite paiešką – susimąstyti ties šiais klausimais kartu su autorium verta, savi atsakymai irgi taps aiškesni… Gal net žengsite toliau, nei buvo nuėjęs rašytojas: ne veltui juk esame sekančios kartos – mūsų privilegija ir teisė stovėti ant praeities titanų pečių ir matyti toliau, įžiūrėti geriau…

Aš labai norėčiau jau minėtas ir visas likusias H. Hesės knygas parekomenduoti jaunesniems už save, apie jas patraukliai, sudominančiai parašyti. Deja, iš amžiaus, kai jomis gyvenau, esu išaugus, galiu būti jau tik dėkinga – grįžti ir kalbėti iš to laiko jau sunku. Į pagalbą netikėtai atėjo rasti seni konspektai: kai vėliau, jau Olandijoje, studijavau kultūrotyrą, nesikuklindama naudojausi Nijmegeno Radboudo universiteto bibliotekos fondais. Kadangi madingos tuo ar kitu metu akademinės tyrinėjimo tendencijos man nėra svarbu, aš visada linkus domėtis tuo, kas man pačiai įdomu ar ką visada norėjau sužinoti, tai daugiausia tada gilinausi į tematiką aplink Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) „Vakarų Europos saulėlydį“ – kokia buvo kultūrinė situacija tuo metu, atmosfera, kas iš literatų ar filosofų ar kitų dar palaikė tą požiūrį, kad Vakarų Europos saulė leidžiasi, kokia buvo jų nuomonė, kodėl… tema, aišku, neišsemiama, bet tada giliai panirau į tą laiką, susipažinau gana išsamiai su A. Miusilio (A. Miusil), Tomo Mano (Thomas Mann), Andrea Salomės (Andrea Salome), S. Cveigo (Stefan Zweig), Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke) ir Hermano Hesės (Hermann Hesse) biografijomis ir mintimis. Vienas iš rastų konspektų kaip tik ir buvo pagal Berklio universitete šimtosioms H. Hesės metinėms išleistą monografiją (aut. Džosefas Milekas (Joseph Mileck) – ja pasiremdama ir pasinaudodama, parašysiu plačiau apie Hermaną Hesę – autorių, jautusį gal ne tiek laikmečio pulsą, kiek individualaus žmogaus vystymosi ritmą, kelią, kryptį, į kurią reikėtų orentuotis.

Hermanas Hesė gimė 1877 m. Vokietijoje, Klou (Clow) mieste, ir buvo sudėtingas, nestandartinis, sunkiai auklėjimui pasiduodantis vaikas – tėvas ir mokytojai buvo nevilty, pats Hermanas skundėsi neįmanomais galvos skausmais, o mama negalėjo atsikratyti jausmo, kad jos sūnus gimė labai specialiai lemčiai… Su motina jo santykiai buvo geriausi, gal todėl paskui, jaunystėje, jis dažnai įsimylėdavo už save vyresnes merginas ir moteris. O kol kas – paauglystėje – reikalai pablogėjo visai: ne tik kad jis neįsirašė į visuomenę, netenkino aplinkos jam keliamų reikalavimų, bet prasiveržė ir daugybė iš vaikystės susikaupusio pykčio – įtūžio prieš tėvus ir mokytojus už tai, kas paaugliui Hesei atrodė abejingumas jo atžvilgiu, nepriėmimas jo tokio, koks jis buvo – atstūmimas, atsisakymas, meilės stoka… Jis iš visų jėgų maištavo prieš autoritetus, suaugusiųjų visuomenę – žodžiu, kai po 33-ejų metų jis rašė „Stepių vilką“,  jam nieko nereikėjo išgalvoti, viską buvo išgyvenęs pats.

Dar gana jaunas, jis jau buvo porą kartų buvo ne tik „nutrūkęs nuo pavadžio“, kaip gero auklėjimo žmonės pasakytų, – rūkė, gėrė, lošė, klimpo į skolas, leido laiką kavinėse su netinkama kompanija, bet ir, įsigijęs revolverį, planavo nusižudyti… Nieko nuostabaus, kad tėvai nesutiko, jog sūnus pasirinktų literatūrinę karjerą. Tada Hesė, idėjos apie paprastų žmonių išmintingumą ir rankų darbo vertingumą vedamas, tapo mechaniko mokiniu fabrike, tačiau iškentė tik truputį ilgiau nei metus. 1895 metais įsidarbino sėkmingiau – nuėjo mokiniu į knygyną Tiubingeno mieste ir iš karto ten pasijuto savo vietoje: nors ir liko iš esmės atsiskyrėliu, bet ėmėsi kūrybos bei savišvietos ir buvo laimingas.

Hermanas Hesė kūrė eiles dar gilioje vaikystėje, dar prieš tai, kai sugebėjo išlaikyti pieštuką, kad jas užrašytų. Dabar jis išleidžia savo eilių rinkinį, apie kurį pasigirsta tik vienas – teigiamas – atsiliepimas, bet rašytas R. M. Rilkės!.. Taip pat jis imasi prozos, nes tuo metu daug skaito ir studijuoja savarankiškai XVIII a. vokiečių literatūrą, skandinavų, prancūzų ir rusų autorius… Labiausiai mėgo Gėtę (Johann Wolfgang von Goethe) ir Novalį (slapyvardis, tikrasis vardas Georg Friedrich Freiherr von Handerberg). Ir apskritai galima sakyti, jog Hesė tuo metu susikuria sau puikų vaizduotės sodą, į kurį bet kada gali išeiti mintyse, pailsėti nuo realaus pasaulio…  ir kuris didele dalimi tą realų pasaulį ir pakeitė.

Taip susiformavo viena pagrindinių H. Hesės gyvenimo ir kūrybos problemų – koks būtų teisingas realaus gyvenimo ir vaizduotės teritorijos santykis?  Tai jis bandė gyventi be vieno, tai – be kito  ir niekada neišlaikydavo ilgai… Vėlgi, save už tai smerkdavo, jautėsi savimi nusivylęs. Ir tik ilgainiui suprato, kad be reikalo: pasirodo, jis tik manėsi save priimantis tokį, koks jis yra, o iš tikro vis dar vertino pagal iš vaikystės atsineštus „normalios“ visuomenės kriterijus, kai gyvenimą su vaizduote gyvenančio žmogaus pasaulis negali realiai įvertinti gyvenančių be vaizduotės ir jos nevertinančių, netgi smerkiančių tokį pasaulį su vaizduote, žmonių be vaizduotės pasaulyje normos yra laikomos standartu.Kai H. Hesė prisimindavo, kad tai – ne jo standartas, viskas būdavo gerai!  Kai tik jis tai pamiršdavo, jo gyvenimas ir kūryba vėl pasidarydavo nieko verti jo paties akyse. Ir jis pats, kaip asmenybė, pasijusdavo žlungantis… Išsigydyti nuo vaikystės pasekmių, išaugti jas pasirodė ne taip lengva, paprasta ir greita – pamiršti nepavyko. Tada Hesė ėmėsi rašymo ir bandė tą patį padaryti – išaugti ir atsikratyti vaikystės įtakos – prisiminimo ir užrašymo keliu… Ir tas literatūrinis kelias galiausiai kulminavo į „Stiklo karoliukų žaidimą“ – pasakojimą apie Kastiliją, apie balansą ir gyvenimą, kur lygias teises turi tiek vita activa, tiek vita contemplativa ( tiek aktyvus, tiek minties gyvenimas, lot.).

Bet jau ir nuo tada, kai rašė knygą „Peter Camenzind“ (1904 m.), atstumo tarp autoriaus ir pagrindinio herojaus beveik nebuvo – Kamencindo planai gyvenimui ir nesugebėjimas jų įgyvendinti pilnai atitiko ir H. Hesės situaciją tuo metu. Pats jis to priežastį nurodė tuometinę švietimo sistemą, kurioje sėkmingai funkcionavo tik storaodžiai. O jautresni ar silpnesni vaikai buvo tiesiog atmetami, nurašomi kaip emociškai nestabilūs ir protiškai nepajėgūs, atsiliekantys. Bet Hesė pats nusprendė dėti pastangas ir bandyti, vis dėlto integruotis į visuomenę: nuo 1900 metų jis gyvena Bazelyje, dirba ten antikvariate, daug keliauja po Italiją, žavisi J. Burharto (Burghart) rašyta (Renesanso) meno istorija, domisi Artūru Šopenhaueriu (Schopenhauer)… Ne kartą įsimyli, nors pats pripažįsta, jog geriau jaučiasi vaikščiodamas po gamtą nei Bazelio salonų arbatėlėse. Maždaug tuo metu dėl prasto regėjimo buvo atleistas nuo karo tarnybos.

1904 m. pirmą kartą veda, gavęs honorarą už „Pėterį Kamencindą“ (Peter Camenzind), išeina iš darbo, nusprendžia gyventi iš rašymo, paprastai, gamtoje – valstiečio sodyboje prie ežero kranto… Gyvenimas turėjo panašėti į Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) aprašytą žmogaus artumą gamtai, nors tuo pat metu literatūroje vyravusi natūralizmo kryptis – Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Ibsen), Ivanas Turgenevas (Ива́н Серге́евич Турге́нев), Emilis Zola (Émile Zola)– jam perspektyvi neatrodė ir pasitikėjimo nekėlė. Čia, matyt, yra minusas iš dalies savo vaizduotės sode gyvenantiesiems: jie ne visada laiku atskiria, kai viena ar kita idėja iš minčių pasaulio prasprūsta į realųjį ir visu rimtumu reikalauja būti įgyvendinta kaip realus planas, bet geriau vėliau negu niekad, kaip sakoma, neklysta tik tie, kurie nieko nebando… Socialinė problematika – Levas Tolstojus (Лев Николаевич Толстой), Fiodoras Dostojevskis (Фёдор Миха́йлович Достое́вский) – jo akyse ir visai literatūrai nepriklausė… Frydrichu Nyče (Friedrich Nietzsche) ėmė domėtis pamažu – nepamirškim, jog visi paminėti klasikai buvo H. Hesės amžininkai, jis juos skaitė ir apie juos samprotavo kaip lygus su sau lygiais: jie jam neatrodė nei didingi autoritetai, nei neklystantys klasikai.

Gaienhofeno (Gajenhofene) kaime H. Hesė išsilaikė iki 1912 metų: sulaukė sūnaus, pasistatė namą. Kai spartietiškas gyvenimo paprastumas ėmė prarasti savo patrauklumą (kas atsitiko greitai ir ko buvo galima tikėtis), 1909 m. gimė antras sūnus… Rašytojo svajonės išsipildė: jis tapo žinomas, turėjo šeimą ir namus, sodą. Jis uždirbo gerai ir jo ateitis buvo užtikrinta. Bet pasisekimą pasiekti pasirodė lengviau nei laimę… Kai tik susidėvėjo gyvenimo būdo naujumas, laimės jausmo nebeliko. Jo žmona buvo už jį vyresnė, turėjo stiprią valią, rikiavo jų gyvenimą pagal save: jai nerūpėjo H. Hesės rašymai, o jis per mažai gilinosi į šeimos reikalus. Jis mieliau bendravo su kitais literatais, ėmė tapyti, muzikavo ir vis tiek pavydėjo kiekvienam valkatai, keliaujančiam nežinia į kur keliu pro jų namus…

Nors jis pats tuo gyvenimo laikotarpiu keliavo daug kaip niekada. Domėjimasis Rytų filosofija irgi mažai padėjo rasti ramybę – „gyvenimo kelio šauksmas“ darėsi vis stipresnis… Tuo metu gimsta trečias H. Hesės sūnus, jis pats išvyksta į kelionę po Tolimuosius Rytus, bet grįžta po metų, su tomis pačiomis problemomis kaip ir išvažiavo. Tik į savo kaimą ir savo namus jau pasirinko nebegrįžti…Bet gyvenimas Gaienhofene (Gajenhofene)  nebuvo veltui net ir kaip psichologinė patirtis – jis tapo jo Heimat – tėviške, socialine bendruomene, kurios pilnateisiu nariu jis kurį laiką buvo ir tai transformavo jo vaikystės prisiminimus; jis galėjo pasirinkti nebesijausti atstumtu, vienišu, nemylimu ar nereikalingu. Dabar jis turėjo alternatyvą, galėjo emociškai susikurti sau geresnę, laimingesnę praeitį.

Bendruomenė, nors ir šiek tiek retro stiliaus – iš žmonijos aukso amžiaus ar šiaip geresnių laikų – tada atsirado ir jo romanuose. Dar iš žavėjimosi Italija laikų jis mylėjo Pranciškų Asyžietį: matė jį kaip šventajį – estetą ir kaip kontrastą, pvz., Nyčei, kurio propaguojama moralė jam nebuvo patraukli, o estetiką jo jis kaip tik vertino… Pranciškus Asyžietis savyje, H. Hesės akimis žiūrint, tokio susipriešinimo neturėjo. Beveik visuose Hesės rašytuose romanuose – pasakose herojai yra estetai, nusidėjėliai ir potencialūs šventieji. Demianas irgi toks herojus, momentais atrandantis ir jaučiantis pasaulio vienį, grožį, prasmę… Ir visa likusi Hesės kūryba gali buti apibūdinta kaip pasauliečio rašymas apie dieviškumą.

Studijuodamas dieviškumą, domėdamasis lotynų kalba, rašytojas greitai atranda viduramžius, to laikotarpio meną ir filosofiją… H. Hesė apskritai visą gyvenimą studijavo, nenustodamas domėjosi vis naujomis temomis, naujomis gyvenimo ir kultūros sritimis – gyvenimo gale, be kita ko, Berno universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą. „Stiklo karoliukų žaidime“ – pasaulyje 2200 metais – kaip tik ir atgija viduramžių vienuolyno gyvenimas.

Berne H. Hesė išbuvo iki 1919 metų, nes greitai ir ten gyvenimo naujumas pasibaigė ir dvasios neramumas sugrįžo. Laimei, tuo metu rašytojas jau buvo suėjęs į kontaktą su psichoanalize, kas tuo metu buvo Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sinonimas– ir buvo karštas jo šalininkas bei rėmėjas. Hesei tiko ir patiko idėja, jog žmogus gali ir turi transformuoti save, tapti geriausiu savo paties variantu. Ir priešingai, socialinėmis ar visuomenės reformomis jis nesidomėjo iš viso – tie pasikeitimai galėjo ateiti tik tada, kai pakankamai individų iš hipokritiškų vaikų taps garbingais vyrais… Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, tokios šnekos neturėjo populiarumo, humanitarų paistalai – visada blogas ženklas, H. Hesės knygos visuomenėje praranda populiarumą. Tai neišvengiamai reiškia, jog žmogaus laikas baigėsi, ateina masių, kolektyvo epocha… Ir kažkas vienas, už juos galvojantis. Teigiantis, jog įsakymus reikia vykdyti nedvejojant, kad jis atsakysias už viską, jei to prireiksią.

1919 m. taip pat galutinai baigėsi Hesės šeimyninis gyvenimas: žmonai buvo nustatyta psichozė ir ją imta gydyti, vaikai buvo atiduoti į mokyklas-internatus, pats rašytojas sutvarkė paskutinius reikalus Bazelyje (Basel) ir išvyko į Tičiną (Ticino) pradėti naujo gyvenimo. Visą laiką kaltinęs savo tėvus, kaip būti geresniu tėvu gyvenime, jis nežinojo ir daugiau nė nebandė… O ir iš esmės paaiškėjo, jog yra rašytojas ir vienišius, jis buvo nomadas širdyje, o įsitaisė namuose prie židinio – žodžiu, vaidino rolę, prisitaikė prie visuomenės reikalavimų… Pabijojo būti savimi, būti kitoks. Nepasitikėjo savo nuomone, savo autoritetu tiek, kad gyventų pagal save?  Estetizmas kažkaip jo sąmonėje susijungė su miesčionėjimu ir, atrodė, nieko gero neatnešė. H. Hesė dabar nusprendė būti savimi, kad ir kiek jam tai kainuotų ir kur tai jį nuvestų. Gyventi ir daryti taip, kaip jam pačiam atrodo reikalinga.

1919 m. jis išleidžia „Demianą“, bet ne savo vardu, o Emilio Sinklairo ( Emil Sinclair) slapyvardžiu, nes jo tikrasis vardas nebuvo jau priimtinas nei jaunimui – buvo seniena, nei vyresniajai kartai – prilygo prakeikimui… O rašytojas norėjo būti skaitomas ir kad jo mintys būtų išgirstos. Nors slapyvardis jam buvo tik kamufliažas, jis reiškė ir naujo gyvenimo pradžią. Tuo pat metu publikuojamos ir kelios H. Hesės apybraižos, prognozuojančios Europos ateitį – toje ateityje jis matė mažai ką gero. Vėliau, 1932 metais, tos apybraižos buvo perleistos viena knyga kaip „Emilio Sinklairo užrašai“. Žodžiu, H. Hesė lošė ir išlošė: „Demianas“, išleistas laiku ir vietoje, tapo labai madinga ir skaitoma knyga, galima sakyti, vokiečių jaunimo biblija, o jos autorius – vėl vokiečių jaunimo lyderis…  gal net ne jis pataikė į gerai pasisukusį likimo ratą, bet jo knyga tą ratą padėjo pasukti, bent jau kuriam laikui, geresne, žmogiškesne linkme.

„Demiane“ atsispindi autoriaus domėjimosi psichoanalize patirtis ir darbas su savo vaikyste, gal todėl knygos herojus pasiekia beveik archetipinį lygmenį ir atneša gerą žinią: prisitaikyti prie sergančios ir mirštančios Vakarų kultūros daugiau nėra reikalo. Neprisitaikiusieji pradeda naują epochą, kurs naują, savo kultūrą. Sinklairas eina iki to taško, kuriame 1917 metais radosi ir pats H. Hesė – jis nerašo apie tai, ko nepatyrė pats, ko nežino iš asmeninės patirties. Psichoanalizės įtaka matyti ir vėlesnėse jo knygose…  sakralumu, misticizmu ir neatsitiktinai primena Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną (Hoffman) ar Novalį – autorius to sąmoningai ir siekė, jų kūrybą laikydamas sau etalonu. H. Hesė buvo giliai įsitikinęs, jog mus supančio pasaulio, žmogaus gyvenimo esenciją, jų paslaptis geriausiai perduoda, išreiškia pasakos forma kurti kūriniai… Gyvenimas paiškėja geriausiai, kai apsimeta pasaka – gryna pilka reali kasdienybė rašytojo nedomino ir neatrodė patraukli.

Montagoloj, casa (namas, vietovė) Camusi pavadintame name 1919–1931 m. H. Hesė išgyveno labai vaisingą savo kūrybos laikotarpį. Jis labai žavėjosi šveicarais, jų kultūra, istorija, susiformavusiu mentalitetu. 1924 m. tampa Šveicarijos piliečiu, kas vėliau pasirodė labai toleriagiškas sprendimas! Susipažįsta su 22-ejų metų amžiaus Klaudija Ruf Venger (Claudia Ruth Wenger), be kitų įsimylėjimų, bet ją veda – vedybos išėjo trumpos ir skausmingos: rašytojo meilė buvo labai panaši į Don Kichoto – realybei aklas, jis nuėjo paskui įsivaizduojamą idealą dar kartą… O Ruf, panašu, juo kaip rašytoju ir žinomu žmogumi, turinčiu vardą kultūrinėje visuomenėje, buvo susižavėjusi ir susidomėjusi labiau nei kaip žmogumi ar vyru. Jie vedė 1924 m. ir skyrėsi 1929 m. Realiai ši antroji santuoka irgi buvo pasmerkta nuo pat pradžių – žmona jauna, egocentriška, nusprendusi pasišvęsti dainininkės karjerai, labai jautri emociškai, prastos sveikatos fiziškai… Jis nekartojo vis iš naujo to paties – psichoanalizė nešė savo vaisius. Pirma žmona buvo žymiai vyresnė, antroji – žymiai jaunesnė. Trečias kartas turėjo nemeluoti – ir nemelavo! Santuokinę laimę H. Hesė rado, nes nenuleido rankų, o kitiems jos būtų seniai nusvirę…

Bet kol kas dar grįžkime prie antrųjų vedybų ir skyrybų metų – tai buvo tikriausiai labiausiai desperatiškas jo gyvenimo laikotarpis – „Stepių vilko“ rašymo metai… Vėl norėjo žudytis, vėl bandė gyventi pasaulyje – vėl kavinės, džiazas… bet jame buvo ne tik neviltis, jame jau buvo susiformavęs ir vidinis stebėtojas, kuris suprato, jog visa tai buvo per ilgo savęs užgniaužimo pasekmės. Kad reikia visa tai išleisti iš savęs, išgyventi, ir tai irgi praeis, gyvenimas normalizuosis, jo vidinis pasaulis harmonizuosis vėl. Taip ir buvo, sekantys penkeri metai buvo ramūs ir vaisingi. Hesė grįžo prie Europos kultūros ir daug galvojo apie Europos kultūros ateitį, daug apie tai rašė, ypač remdamasis F. Dostojevskiu, ne kaip literatu, bet kaip mąstytoju, stebėjusiu visuomenę ir priėjusiu prie tam tikrų išvadų… Ir plačiajai publikai su šitomis savo mintimis jis vėl atrodė kelią pametęs, kaimo idealistas. Ypač kylant hitlerizmo bangai ir jaunos fašistinės kartos akyse – jų jis buvo ypač kritikuojamas už „Sidhartą“ (nors tai buvo 1922 metų knyga), kaip už barbariškos Rytų kultūros propagavimą, kai reikia laikytis germanų romantizmo idealų.

1927 m. išleidžiamas „Stepių vilkas“. Tomo Mano ši knyga buvo minima vienoje eilėje su Džeimso Džoiso (James Joyce) „Ulisu“ ir moderniais André Žido (André Gide) romanais! O H. Hesė tiesiog toliau rašo apie save ir iš savo patyrimo… Gyventi save pilnai, realizuotis jam buvo labai svarbu, bet iš visų jo herojų tik Sidharta galiausiai patiria pilną savęs realizaciją ir tai nebuvo aprašytas tikras, bet tiktai mitologizuotas autoriaus išgyvenimas. Greičiau tai – galimybė, siektinas idealas.

Panaši situacija pasikartoja ir su „Stepių vilku“: depresijos kamuojamas, H. Hesė rašo ir tokiu būdu kuria tvarką, dėsnius, iš naujo struktūruoja savo gyvenimą, pajungia jo prasmę  amžinybei ir dvasiniams dalykams. Ir toliau vėl galėjo ir turėjo rinktis, ar grįžti į realų gyvenimą ir žiūrėti, kaip jį seksis gyventi toliau, ar likti asketu ir estetu. Jis pasirenka tarnauti, bet ne žmonėms, o menui… Pranciškus Asyžietis, jo jaunystės herojus ir pavyzdys, vėliau Sidharta, tarnavęs žmonijai – tai vis buvo Hesės idealai, o ne jo realybė. Ieškodamas žmonių, su kuriais galėtų tapatintis, kuriems galėtų, dėl kurių galėtų gyventi, jis palieka Sidhartos žmoniją, pasirenka keleto išrinktųjų estetizmą.

Matyt, kuo daugiau žmogus pažįsta save ir priima save, koks yra, gyvena pagal realias savo galimybes ir polinkius, o ne siekia tolimų ir bendrų idealų, tiek žmogaus gyvenimas pasitaiso, pagerėja, jis jaučiasi laimingesnis, randa laimę… Dar 1908 metais 14 metų amžiaus žydaitė iš Lenkijos parašė H. Hesei laišką. Jie susirašinėjo iki 1926 metų, kada jis susitiko su Ninona Dolbin (Ninon Dolbin) Ciuriche (Zürich) gyvai. Ji tada jau buvo studijavusi Vienos ir Berlyno universitetuose, ištekėjusi, išsiskyrusi, meno istorikė. Kitais metais jie vėl susitinka, važiuoja kartu į Montagolą ir jinai ten pasilieka. Rašytojas pastato jiems naują namą, 1931 metais jie apsiveda. Šį kartą partneriai buvo panašūs ir įdomūs vienas kitam… Trečioji H. Hesės žmona taip susitvarkė savo gyvenimą aplink vyrą, jog jis buvo centre, bet ir ji neprarado savo nepriklausomybės ir interesų. O rašytojas jau turėjo pakankamai patirties, kad galėtų palyginti, kad žinotų, jog rado, kas geriausia: gyvenimas sukosi apie namus, rašymą, muziką, tapybą, sodininkavimą…

„Stiklo karoliukų žaidimą“ Hesė rašė 12 metų ir visą tą laiką, paraleliai, rūpinosi draugais ir pažįstamais, kurie bėgo nuo Hitlerio, rėmė juos pinigais ir psichologiškai, kai ir pats visą laiką jautėsi prastai, karo nuojautos, o paskui ir karo realybės kamuojamas.

„Menininkai yra ne tam, kad valdytų, bet tam, kad tarnautų. Jie – ne visuomenės architektai, bet jos sąžinė. Ne jos reformatoriai, bet jos sargai – dvasinio palikimo sargai.“ Tokią išvadą prieina Hesė, po, vėlgi, skrupulingo ir sąžiningo savęs tyrinėjimo. Jis nusprendžia, jog arogantiškas, nesubalansuotas, egocentriškas individas, koks jis buvo, turi tapti kukliu, pagarbiu Leo, meistru-tarnautoju, nesavanaudiškai tarnaujančiu menui.

Paskutinis, pokarinis H. Hesės gyvenimo etapas prasidėjo sėkmingai – 1946 metais jis gauna Nobelio literatūrinę premiją ir daug kitų kultūrinių apdovanojimų ir pripažinimo ženklų. Nereikia pamiršti, jog ši premija duodama ne tik už kūrybą, o, kaip dažnai nutinka, kaip tik už gyvenimo poziciją, suformuluotas ir išreikštas pažiūras, filosofiją, atstovavimą (humanistinei) ideologijai…  Be to, vieni pirmųjų, iš hitlerinės Vokietijos pasitraukę, H. Hesės namuose prieglobsį buvo radę Tomas Manas (Thomas Mann) ir Bertoldas Brechtas (Bertolt Brecht), ką sakyti apie sekusius juos visus kitus – mažiausiai kaip tik už tai Hesei buvo galima padėkoti, duodant premiją… Tuo labiau, kad laiko vėjai greitai ir vėl pakeitė kryptį.

Nacionalistams H. Hesė niekada nebuvo pakankamai vokiškas vokietis ar toks jaunimo ugdytojas, kokio reikėjo… kad ir kaip būtų keista, pasikartojo situacija, kurią rašytojui jau buvo tekę pergyventi po Pirmojo pasaulinio karo: niekas neturėjo kantrybės savęs tyrinėjimams, savęs tobulinimui, ko propaguotojas ir šauklys Hesė ir buvo. Utopinėje Kastilijoje nebuvo suformuluotų ir greitų atsakymų į socialines ar politines aktualijas, kaip kad Sidharta tokių atsakymų nedavė ir pereitame pokaryje… Hesė vėl tapo pavojingu klystkeliu ir nepraktišku estetu, silpnu svajotoju, atitrūkusiu nuo vokiško pasaulio, kad būtų bent kiek naudingas fiziniam ar intelektualiniam jo atstatymui – jo bekompromisiškas individualizmas ir individualios realybės akcentavimas buvo per daug svetimas valstybiniams interesams. Rašytojas stengėsi humanizuoti, kai tuo tarpu buvo stengiamasi socializuoti ir politizuoti: jauniems aktyvistams, ieškantiems charizmatiško lyderio su pragmatiška ideologija, Hesė buvo beviltiškai nuviliantis. Jo gerbėjais liko ir vėl tik maža grupė jaunuolių, jautrių autsaiderių, atpažįstančių Hesę kažkada buvus tokį patį, kaip ir jie.

Hermano Hesės niekada netraukė politika, plačiosios masės, kolektyviniai siekiai ar programos – visuomenė turėjo būti tokia, kokia ji taptų savaime, kiekvienam jos nariui individualiai joje dalyvaujant ir darant, ką jis gali ir kas jam pagal jėgas. O ne tokia, kokią ją greitai ir efektyviai suformuoja keletas tų, kuriems reikia, kad masės eitų viena ar kita linkme ir jie jomis ta linkme manipuliuoja ideologija, šūkiais, auklėjimu ir patriotizmu – tokia visuomenė niekada nepasimoko iš karo, nes ne jos klaidos, bet tų kelių politiką nulemiančių norai ją į karą kiekvieną kartą iš naujo ir atveda… Gal todėl viskas ir susiveda į klausimą, ar sugebės – spės – individas atsipeikėti, apsižiūrėti, kas su juo daroma. Ir ar nuspręs savo likimą paimti į savas rankas – H. Hesė visada buvo už individualius moralinius iššūkius ir tikėjo, kad tik moralūs individai gali atsverti kolektyvinės ideologijos beprotybę… Ne tai, kad nebuvo nieko taisytino pasaulyje, jo akimis žiūrint, tačiau bet kokią realią socialinę reformą galėjo įgyvendinti tiktai reformuoti individai. Ir įvykdyti tai buvo galima tik asmeniniu pavyzdžiu, o ne šnekomis ar pamokymais.

Korėjos karas, Tibeto okupacija, Kinijos militarizavimas, Japonijos amerikonizacija, taip pat pasauliniu mastu išaugęs kolektyvizmas nežadėjo nieko gero. Amerika vis dar išliko paradoksaliu kolosu (didžiulė, gigantiška): jos jaunatviškos energijos, laisvos ir gyvybingos, buvo galima pavydėti, bet kartu ji buvo atstumiančiai technologinė ir kultūriškai naivi. Demokratijos pavyzdys, bet palaikanti diktatūras, kai tai ją interesuoja; kapitalizmo tvirtovė, bet kartu ir labai kolektyvizuotas pasaulis… Dar XX a. pradžioje Hesė bijojo, jog JAV vieną dieną amerikonizuos Europą. Ir jis gyveno pakankamai ilgai, kad pamatytų tai jau vykstant.

Hesės akimis žiūrint, socialinė-politinė žmonijos istorija yra beviltiška, ir tik dvasinė jos istorija stulbina intelektualiniais ir meniniais pasiekimais – ir to turi pakakti, kad nekristum į neviltį, kad pateisintum gyvenimą, suteiktum jam prasmingumą!

Hesės kūryba buvo vėl labai skaitoma šeštame, septintame ir aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Hipių judėjimas, pvz., mums iš laiko atstumo rodosi masinis ir kolektyvinis, bet iš tikro tuo metu buvo labai daug individualaus dvasinio ieškojimo ir siekio vystytis… Amžių sandūroje situacija pasikeitė – dabar individualizmas tapo oficialia ideologija ir visi masiškai esame individais: pagal mados kryptį, tai originaliais saviraiškoje, tai vegetarais ir ekologinio judėjimo aktyvistais… tai vėl laukiame, į kurią tematiką mūsų kovinis ryžtas bus nukreiptas – politkorektiškumą? Genderizmą? Kieno dar teises masiškai reikia ginti ar ką gelbėti? Žodžiu, jei nori tikrai būti ne masės dalimi, tai belieka stengtis likti paprastu, niekaip nesireiškiančiu, kasdienybėje gyvenančiu, už nieką ar prieš nieką nekovojančiu, tyliu ir nežinomu…

Nes visas išskirtines kategorijas dabar masė masiškai vartoja sau, suvesdama jų prasmę praktikoje į visišką nieką – tokia masinė individualumo iliuzija sukurta.

Ir jei seniau žodis buvo vartojamas kaip programa: apibūdinti veiksmui arba iš jo sekė veiksmas ir pasekmės, tai dabar atėjęs laikas, kai iš žodžių seka labai mažai kas – niekas nieko su juo nebedaro, tiesiog laukia vėl sekančių žodžių… Bijau, kad tokioje situacijoje H. Hesė irgi neturėtų ko pasiūlyti, kažko kito ar naujo – tiesiog jo patarimais, ieškojimais ar gyvenimo programa domimasi mažiau negu bet kada: laukiama vis naujų programų, kai problema yra nevykdymas ir negyvenimas ir neišbandymas to, kas jau yra…

Dvasiškai ir meniškai žmonija jau yra genijai, viskas jau išrasta, išreikšta, egzistuoja.

O gyvenančių tai socialine ar politine prasme – įgyvendinančių tai praktikoje – kaip neužtenka kritinei masei suformuoti, taip vis ir neužtenka: seniau – todėl, kas asmenybės buvo reti milžinai, o dabar – todėl, kad jų daugybė, bet jie – nykštukai…