V. Landsbergis. Dar vienas 25-metis

Rugpjūtšio „pūtšas“ iš pradžių atrodė itin bjauriai, išties grėsmingai. Be juokų. Štai ir atėjo „diena x“,  kurios laukėme nuo pat Kovo 11-osios. Dabar tai didelė Sausio Tryliktoji nuo Baltijos iki Vladivostoko. Ims nebe Vilnių, ims viską. O Vakarai skystoki, o Maskva ar išeis į gatves? Ką gi, bent mes turim laikyti savo poziciją ir pareikšti ją iš karto. Generolui Kuzminui, kuris paskambino iš Rygos informuodamas, kad dabar jis – Pabaltijo apygardos aukščiausia valdžia, atsakiau, kad jis mums jokia valdžia, ir jo įsakymai nebus vykdomi. Susirinko mano sukviesta Aukščiausioji Taryba ir nusiuntėm paramos telegramą Borisui Jelcinui. Esame kartu su Rusijos demokratais, o pučistų veikla Lietuvoje nusikalstama.

Bet jei norim gerai suprasti 1991m. rugpjūtį, turime suvokti visą padėtį. Nepavykusi valstybė – bolševikų SSRS – nusibaiginėjo. Agonija, konvulsijos. Sovietiją būtų reikėję arba nurašyti į istorijos išlaidas, arba keisti iš esmės,iš pagrindų, kurie būtų laisvųjų tautų valia. Tačiau Kremliaus valdžia su visu „reformatoriumi“ M.Gorbačiovu nepajėgė apie tai mąstyti. Jie vis dar kliovėsi karine jėga ir smurtu, būtent prievarta, kad tik išlaikytų kas atgyvenę. Jie krapštėsi apie „naujos sąjungos“ projektą (siuntinėjo variantus, kuriuos grąžindavau kaip atėjusius klaidingu adresu), ir jame siūlė savo kolonijoms – „respublikoms“ – truputį daugiau teisių. Kodėl ne visas tautų teises?.. Ne, jų planas buvo išsaugoti imperiją su visomis valdomis ir užkariavimais, žinoma, ir su ta pačia bolševikų klika „navieki“ valdžioje, tik dabar jau orientuota į kapitalizmą.

Planą rengė pasirašymui rugpjūčio 20-ąją Maskvoje, nors Baltijos valstybės jau gruodį buvo oficialiai pareiškusios Vilniuje, kad nepriklauso prievartinei Sovietų sąjungai ir nestos į naują. Gruzija, sekdama Lietuvos pavyzdžiu, 1991-ųjų balandį irgi paskelbė apie visišką nepriklausomybę. Pietų Kaukazas neketino rašytis į naująją sovietiją. Ukraina išsiderėjo kelis mėnesius, o jai tereikėjo kelių dienų… Tad į Maskvą rugpjūčio 20-ąjai rengėsi daugiausia aštuonios delegacijos. Tiesa, kremliečiai, kad nubaustų Jelciną, ketino priimti „sąjungos subjektais“ Tatarstaną ir Čečėniją. Į ten taikėsi, berods lapkritį, ir „vilenščizna“…

Tuo pat metu garsusis „centras“, dviveidis arba jau skilęs, rengė alternatyvą – pučą. Atrodė neįtikėtina – nejau jie steigs naują mažesnę sąjungą, o mus taip lengvai paliks laisvus?
Atsakymas ir atėjo rugpūčio 19-ąją, ankstyvą rytą, berods, su „Gulbių ežeru“. Delegacijoms, gal septynioms ar devynioms, kraunantis daiktelius į Maskvą, M.Gobačiovas (prezidentas!) išvyko poilsio į Krymą… Žinojo, kad įvyks karinis komunistų perversmas. Viršūnė planavo, kad bet kuriuo atveju išsaugos Stalino imperiją, užsmaugs baltijiečius, kaukaziečius ir Ukrainą, bet išėjo kaip visuomet.

Pučas net armijoj nesukėlė jokio entuziazmo, maskviečiai išėjo į gatves už Jelciną ir demokratiją, Gorbačiovas liko už borto ir iš atostogų grįžo jau į kitą šalį.
Maidanas? Štai kas Kremliui kelia siaubą ligi šiol, iš tos baimės galima žengti net į didelį karą.

Spausdinti