M. Zasčiurinskas. Užteks sekti pasakas apie orią pensiją

Premjeras Algirdas Butkevičius įsitikinęs, kad socialinis modelis, tuo pačiu ir pensijų reforma užtikrins Lietuvos gerovę ir garantuos, kad pensijos senjorams tikrai nemažėtų, o kaip tik – didėtų. Tam, pasak Premjero, stipriai pasitarnaus ir, pvz., pensijų indeksavimas.

Tuo tarpu Prezidentė Dalia Grybauskaitė naująjį socialinį modelį sumalė į miltus ir pareiškė, kad „tokiomis reformomis tik dar labiau žmones išstumiame į užribį, dar labiau sukeliame jų nepasitikėjimą valdžia <…> ir dar labiau skatiname išvažiavimą“.

Tai, kad valstybės vadovai kalba apie mus visus – esamus ir būsimus pensininkus – gal ir neblogai. Bet kai socialdemokratas, ekonomistas, vienas labiausių informuotų žmonių – Premjeras A. Butkevičius – ar ne viską pasako, arba pats nėra gerai įsigilinęs į socialinės apsaugos situaciją – blogai. Dar blogiau, kai sakoma viena, o tiesa – visai kitokia.

Bet apie viską – nuosekliai.

Vienas žinomas, bankų interesus atstovaujantis ekonomistas staiga praregėjo ir padarė išvadą, kad skurdas Lietuvoje nesuvaldytas ir kad mūsų šalyje „yra ištisų visuomenės kategorijų, kurios sunkiai suveda galą su galu“. Pribloškiantis atradimas ir stulbinanti naujiena! Tiesa, apie tai, kad svarbus mūsų žmonių nuskurdinimo „veikėjas“ yra ir Lietuvoje veikiantys kitų šalių bankai – nutylėjo. Kaip jau įprasta.

Vyriausybės vadovui toks atradimas, kad Lietuvoje skurdas nevaldomas, lyg ir neturėtų būti naujiena. Tačiau Vyriausybė  akivaizdžiai ignoruoja tai, kad socialinis saugumas ir socialinė aplinka yra svarbiausias Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Juk skurdas – emigracijos, liūdnos demografijos padėties šalyje, didėjančios socialinės ir politinės atskirties, ekstremistinių nuotaikų, smurto, savižudybių rezultatas… Mūsų žmonės savo valstybėje nejaučia pagarbos, nesijaučia saugūs. Ir ne dėl agresyvios globalizacijos politikos, o dėl mūsų valstybės vadovų ilgametės trumparegiškos politikos, kuri yra nejautri ir abejinga savo šalies piliečių atžvilgiu.

Nekalbėkime apie visiems iki kraujo įsiminusią „naktinę reformą“, kai Lietuva buvo bene vienintelė, kuri nusprendė, jog iš krizės vaduotis reikia pensininkų, neįgaliųjų, vaikų ir šeimų sąskaita. Teisybės dėlei, ne Lietuva taip nusprendė, o konservatoriai ir liberalai bei tuo metu naujaisiais gelbėtojais laikyti „valinskiečiai“, skaudžiai nurėžę žmonių viso gyvenimo uždarbį ir pavertę jį pašalpa. Tai visi puikiai prisimena (?) ir tokio sprendimo pasekmes daugelis jaučia iki šiol.

Taip, mums pavyko pradėti nusavintų pensijų kompensavimą ir net keletu eurų jas kilstelėti, bet to negana, kad pasivytumėme bent kaimynines Estiją, Latviją ar Lenkiją. Apie Vakarų Europos šalis net neverta kalbėti – iki jų mūsų senjorams – kaip iki mėnulio pėsčiomis. Belieka pavydžiai dirsčioti į vokiečių ar prancūzų turistus, išlipančius iš autobusų Vilniaus katedros aikštėje, kurių daugelis jau pasiekę garbingą amžių, tačiau gali sau leisti keliauti, pažinti pasaulį, mėgautis gyvenimu.

O kur dar Europos socialinė chartija, kuri numato, kad minimali pensija šalyje turi sudaryti 50 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio? Lietuvą šią chartiją ratifikavo dar 2001 m., tačiau šį konkretų straipsnį, numatantį minimalios pensijos dydį, dėl kažin kokių priežasčių „išmetė“. Pasiekėme, kad Seimas pritartų ir šiam svarbiam straipsniui, tačiau tolimesnė jo įsigaliojimo tvarka įstrigo.

Skaudančia širdimi klausau į mane besikreipiančių žmonių skundų – visą gyvenimą sunkiai dirbę, daugelis net paaukoję sveikatą, lieka su tokiomis menkomis pajamomis, kad yra priversti rinktis, ar įsigyti reikalingus vaistus, ar nusipirkti sveikesnį kąsnį.

Ir išvykstantieji iš šalies taip pat vis dažniau pateikia svarų argumentą, kodėl turi palikti Tėvynę – tam, kad šeimos pragyventų, kad užsidirbtų ant bent minimalios užsienietiškos pensijos, kuri gerokai lenkia net mūsų didžiausias.

O ir statistikos duomenys iškalbingi – vidutinę pensiją mūsų šalyje nuo skuro ribos skiria vos keliolika eurų.

Suinteresuotieji ir turtingieji giriasi, kad taip vadinamame naujajame socialiniame modelyje vyresnio amžiaus žmonėms lyg ir sudaromos palankesnės sąlygosi didesnei pensijai. Numatytas Vyriausybės  taip giriamas net, pvz., pensijų indeksavimas.  Tačiau kodėl Lietuvos žmonėms, taip masiškai paliekantiems Tėvynę, nedrįstama juodu ant balto surašyti arba garsiai pasakyti (išrėkti), ką iš tiesų duos tas modelis. Kad jame socialinės apsaugos įstatymų bazė surėdyta taip, kad pensijos mažės, kad indeksavimas bus, kai bus „sunešiotos kurpaitės“ – kai biudžete liks pinigų vargšams (tikite, kad taip kada nors bus?), kad darbo stažo didinimas iki 35 metų faktiškai reiškia, kad pensijos mažės, kad bus mažinamos „Sodros“ pajamos ir t. t. Mat 1400 Lietuvos turtuolių neišgali mokėti „Sodrai“ tiek, kiek visi. Ir Vyriausybė su „džiaugsmu“ įveda taip vadinamas įmokų lubas turtingiesiems – taip dar sumažindama įplaukas į „Sodrą“, žinoma, taip sutaupydama turtingiesiems pinigų, tačiau iš kokių aruodų reiks mokėti socialines išmokas vargšams? Vyriausybė kalba apie pensijos pašalpinės dalies – bazinės pensijos – perkėlimą į valstybės biudžetą, bet tai numato per 12 (!) metų, o įmokas („Sodros“ pajamas) mažina iš karto…

Kai šitaip įvairiaisiais būdais mažinamos Sodros pajamos, neužmirškime ir apie tai, kad ant jos pečių dirbtinai užkrautos milžiniškos skolos. Tam, kad Valstybės biudžetas gražiai atrodytų. Kad Briuselio biurokratai pagirtų, kad „elitas“ gautų labai gerai apmokamo darbo.

O kur dar viena reformos iliuzija – įvedama pensijų skaičiavimo taškais sistema! Kad pensijos didėtų. Pensijas skaičiavome litais. Nepadidėjo. Dabar skaičiuojame eurais. Nepadidėjo, o perkamoji galia sumažėjo. Dabar skaičiuosime taškais. Tikimės, kad bus kitaip?

Ir joks indeksavimas čia neišgelbės. „Sodra“ valstybei „ant popieriaus“ skolinga 4 mlrd. eurų. Vidutinė pensija, lyginant su vidutinėmis draudžiamosiomis pajamomis, nuo 2013 m. mažėja po keletą procentų. Mažės ji ir kitais, ir dar kitais metais… O 2026 metais pasieks 28 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (šiandien – 34 proc., pagal ratifikuotą Chartiją turi būti ne mažiau 50 proc.)

Norėsi senatvėje turėti iš ko gyventi – teks dirbti iki mirties.

Ne kartą sakiau, kad socialinė apsauga Lietuvos žmonėms – svarbiausia. Užtenka tų nesibaigiančių reformų. Taip, būtina atsižvelgti į pokyčius visuomenėje. Migracija. Demografija. Valstybės moralė. Politikų išmintis ir profesionalumas. Tam, kad pensininkų ateitis nebūtų tokia niūri, užtektų keleto pakeitimų – pavyzdžiui, plėsti draudžiamųjų socialiniu draudimu ratą, atsisakyti išimčių, iš „Sodros“ lėšų finansuoti tik draudiminius įvykius, sudaryti „Sodros“ rezervo fondą (taip būtų galima didinti pensijas bei kitas draudimines išmokas), o taip pat pensijos paraminę dalį (arba bazinę pensiją) finansuoti iš valstybės biudžeto. Pensinis amžius turėtų būti skaičiuojamas pagal vidutinę gyvenimo trukmę, o ne pagal tai, kiek žmonių išmirs nesulaukę pensinio amžiaus, o likusi dalis gyvens. Žmonės taip pat turi aiškiai žinoti, kokia pensija jų laukia, kad galėtų planuoti savo ateitį, neimti „vokelių“. O štai privačių kaupiamųjų fondų finansavimas privalo būti toks, kaip Vakaruose – ten jį finansuoja ne biudžetas (ne vargšai turtinguosius), o patys fondų dalyviai.

Lieka apgailestauti, kad tokie mano siūlymai nebuvo išgirsti Seimo plenarinių posėdžių metu svarstant vadinamąjį socialinį modelį. Tačiau tai neužkerta man kelio teikti juos vėl ir vėl. Kol Vyriausybė atsitokės ir padarys šiuos būtinus ir neišvengiamus sprendimus, kitu atveju – dar ilgai vilksimės ES uodegoje.

Teisi Prezidentė, sakydama, kad reformas mes darome ne kažkam abstrakčiai, gi darome Lietuvos žmonėms. Kas gi čia gyvens? Ateiviai?