Įsivertinimas – tai veikla, kurią daugelis net nemąstydami atliekame kasdien. Save vertiname atlikę bet kokią veiklą: pradedant įvairiais namų ruošos darbais, baigiant mokymusi ar darbu. Įsivertiname pagalvodami ar pasakydami sau tam tikrus žodžius, kurie mums leidžia suprasti, ar veikla pavyko, ar kitą kartą tai darydami turėtume kažką patobulinti. Tačiau įsivertinimo procesas prasideda ne tada, kai žmogus jau yra suaugęs ir gali giliai samprotauti apie savo nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus ar padarytas klaidas.
Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto bakalaurė AudronėKrivickaitė savo baigiamąjį darbą rengė apie pradinių klasių mokinių gebėjimą įsivertinti lietuvių kalbos pamokose dirbant integruotai. Būsimai pradinukų mokytojai buvo svarbu išsiaiškinti, kaip ugdyti pradinių klasių mokinių gebėjimą įsivertinti lietuvių kalbos pamokose, tad nusprendė ištirti ir ugdyti 1-os klasės mokinių gebėjimą įsivertinti, išanalizuoti jų gebėjimo įsivertinti pokyčius po ugdomosios veiklos.
Įsivertina remdamasis kitų vertinimu
Mergina atkreipia dėmesį, kad įsivertinimas prasideda jau nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo metų. „Jeigu suaugęs žmogus apmąstys kiekvieną atlikto darbo etapą ir jį vertins išsamiai įžvelgdamas priežasties-pasekmės ryšį, tai dvimečio vaiko įsivertinimas bus išreikštas plojimu sau, šypsena, o galbūt ašaromis ar net pykčiu. Nepaisydamas patirtos sėkmės ar nesėkmės atliekant bet kokią užduotį, kiekvienas sugebantis įsivertinti save sykiu motyvuoja ieškoti ir atrasti tai, ko reikia norint pasiekti geresnių rezultatų atliekant tam tikrą veiklą ateityje“, – sako ji. Vis dėlto įsivertinimas nėra vienintelis dalykas, darantis įtaką mūsų pačių suvokimui apie savo pasiekimus. Kartu dažniausiai jaučiame ir kitų asmenų vertinimą. Tai iš pradžių gali apsiriboti paprastais žodžiais „šaunuolis“ arba „pabandyk dar kartą“, o vėliau įgyja aiškesnę formą, kuri mums taip pat teikia informaciją apie rezultatus tik kitų asmenų suvokimo kampu. Svarbu yra tai, ar žmogus geba lyginti savo įsivertinimą su kito žmogaus vertinimu, įžvelgdamas esminius panašumus ir skirtumus. Tokiu atveju vertinimo ir įsivertinimo procesas augina asmenį, leidžia jam atrasti save tam tikrame pasiekimų ir gebėjimų lygmenyje. „Tačiau pasitaiko atvejų, kai žmogus save įsivertina remdamasis tik kitų asmenų vertinimu. Jis kitų žmonių nuomonę priima tarsi savo ir ja vadovaujasi galvodamas apie savęs vertinimą. Tokiu atveju jis praranda galimybę kritiškai mąstyti ir suvokti minėtą ryšį tarp vertinimo ir įsivertinimo procesų“, – atkreipia dėmesį A. Krivickaitė.
Ji informuoja, kad dažnai būtent vaikai yra linkę save vertinti remdamiesi kitų žmonių vertinimu apie juos. Jie džiūgauja, kai suaugę žmonės juos pagiria, teigiamai įvertina ar kitaip palankiai priima jų atliktą darbą. Tuo metu jie jaučia pasididžiavimą savimi ir net negalvodami save vertina labai teigiamai. Tačiau tuo pačiu metu jie net neapsvarsto galimybės pagalvoti, kodėl buvau taip įvertintas, kas mano darbe pavyko, ką kitą kartą daryčiau kitaip, ir tokiu būdu palyginti savo įsivertinimą su kito asmens įvertinimu. Todėl norint užauginti kritiškai mąstančią asmenybę, susiduriame su kiekvieno žmogaus įsivertinimo gebėjimų ugdymo būtinybe.
„Žmogus save įsivertinti pradeda labai ankstyvame amžiuje. Tačiau tik pasiekęs viduriniosios vaikystės amžių (6–12 metų), jis gali pradėti kritiškai mąstyti apie savo pasiekimus, remdamasis tam tikrais, nors ir primityviais, darbo kriterijais. Tuo pačiu metu jis pradeda lankyti mokyklą, kurioje mokytojas gali būti pagalbininku, parodyti mokiniui kryptį, kuria jis gali tikslingai organizuoti savo paties įsivertinimo procesą“, – teigia ji. Anot psichologų, šiame amžiuje tai ypač svarbu, nes šiuo laikotarpiu formuojasi ir žmogaus savęs pažinimas, vertybių ugdymasis ir kiti svarbūs asmenybės formavimosi aspektai.
A. Krivickaitė pažymi, kad apie įsivertinimo svarbą ir naudą jau gan ilgai kalbama ir rašoma, tačiau vis dar dažnai mokyklose įsivertinimo gebėjimų ugdymas yra ignoruojamas ir laikomas ne itin reikšminga veikla, atimančia nemažai pamokos laiko. „Todėl mokinių įsivertinimas, kaip pamokos dalis, dažnai tiesiog neįvyksta. Ypač tai pasakytina apie jauniausiųjų pradinių klasių mokinius: dažnai manoma, jog 1–2 klasės mokiniai negeba įsivertinti. Vis dėlto tyrimai rodo, jog net ir neskatinami mokiniai yra linkę save įsivertinti mintyse. Todėl tai leidžia spręsti, kad įsivertinimo gebėjimus ugdyti yra svarbu ir tikslinga“, – sako A. Krivickaitė.
Įsivertinimas – būtina pamokos dalis
Savo bakalauro baigiamajame darbe bakalaurė analizavo įsivertinimo sampratą, šio amžiaus tarpsnio mokinių psichologinį pasirengimą įsivertinti ir mokinių gebėjimą įsivertinti lietuvių kalbos pamokose dirbant integruotai. Apžvelgiama, kaip mokiniai supranta įsivertinimo paskirtį ir ryšį tarp mokytojo vertinimo ir savo įsivertinimo. „Šią temą pasirinkau, nes remiantis šiuolaikine ugdymo paradigma įsivertinimas yra būtina pamokos dalis. Mokiniai taip supranta, ką jie veikė pamokos metu, ką išmoko, o kas liko neaišku, kam reikėtų skirti daugiau laiko. Praktikų metu pastebėjau, kad vis dėlto labai dažnai tokia pamokos dalis taip ir neįvyksta. Nelieka laiko, pamirštama, o dar dažniau mokytojai galvoja, kad pradinukai – per maži, objektyviai neįsivertins, tai gal taupydami laiką tą dalį praleidžia. Tačiau išstudijavusi mokslinę literatūrą pastebėjau, kad tokio amžiaus vaikai jau yra pajėgūs įsivertinti, jei šis procesas organizuojamas atsakingai. Be to, tyrimai parodė, kad mokiniai įsivertina net ir neprašomi. Jie lygina savo darbus su draugų, taip pat pamatę mokytojo įvertinimą priima tam tikrus sprendimus apie savo mokymąsi“, – kalba diplomuota pedagogė.
A. Krivickaitei kilo klausimas, kodėl neskatinti mokinių to daryti sąmoningai ir tuo pačiu taip ugdyti mokėjimo mokytis kompetencijos? „Remiantis įvairiais šaltiniais įsivertindami mokiniai stebi savo mokymosi procesą, jį analizuoja, taigi geriau ir atsakingiau mokosi siekdami gerų rezultatų. Taip kyla mokymosi motyvacija, išgyvenama sėkmė, kuri yra labai svarbi kiekvienam mokiniui. Įsivertinimu prasideda naujas mokymosi ratas“, – sako ji.
Kodėl minima integracija? Anot psichologų, pradinukų pasaulis yra visuminis ir neskaidomas, todėl ir mokslas turėtų toks būti, kur žinias mokomasi pritaikyti įvairiuose mokomuosiuose dalykuose, o svarbiausia, kad mokiniai gebėtų jas taikyti ir už mokyklos ribų. „Integracija čia labiau įrankis perkelti įvairius kontekstus į kitą mokomąjį dalyką, kad mokiniams jie būtų lengviau suprantami. Kadangi aš tyriau pirmos klasės mokinius, jiems apie įsivertinimą kalbėti būtų itin sudėtinga, nes reikia suprasti, kokie yra įsivertinimo ir vertinimo kriterijai. Lietuvių kalbos pamokų metu pirmokui tai būtų labai keblu, jau vien dėl to, kad rašymo, skaitymo įgūdžiai nėra pakankamai išugdyti. Tad mokiniui būtų sunku galvoti apie kažkokius dar kriterijus. Todėl ir organizavau integruotą kalbos ir dailės veiklą. Būtent per dailę, kurią mokiniams yra kur kas lengviau suprasti, nes darbas yra pabaigtas, o fone yra tuščių vietų, jis spalvingas, kruopščiai atliktas, galima kalbėti apie vertinimo ir įsivertinimo kriterijus. Žiūrėti, kaip remiantis vienu ar kitu kriterijumi „laimi“ vis kitas darbas“, – pasakoja LEU bakalaurė.
Svarbu suprasti kriterijus
Tirdama pirmokus ir ugdydama jų gebėjimą įsivertinti A. Krivickaitė savo tyrimą atliko trimis etapais: konstatuojamasis tyrimas, ugdomoji veikla ir pakartotinis tyrimas, tikrinantis gebėjimo įsivertinti pokytį po ugdomosios veiklos (integruotų dailės pamokų).
Pirmo tyrimo etapo metu mokiniai atliko keturias užduotis, susijusias su raidžių atpažinimu, garsine analize, raidžių rašymu. „Tada visi kartu užduotis pasitikrinome, išsitaisėme klaidas ir mokiniai įsivertino pagal mano sukurtą įsivertinimo metodą – tai nugalėtojų pakyla ir medaliai. Jie turėjo pasirinkti sau medalį. O įsivertinus vyko individualus interviu apie įsivertinimą“, – apie pirmąją tyrimo dalį kalba mergina.
Kitame etape per dailės pamoką mokiniai kūrė raidžių ornamentą pagal kartu su mokytoja numatytus kriterijus. „Prieš tai kalbėjome, kas yra ornamentas, ieškojome pavyzdžių. Tada kartu su mokiniais susitarėme dėl kriterijų savo būsimam ornamentui: spalvingumas, užbaigtumas, vaizdų pasikartojimas, raidžių ornamente panaudojimas. Kai mokiniai pabaigė savo ornamentą, jų taip pat buvo paprašyta įsivertinti pagal tai, kaip jiems pavyko įgyvendinti tuos kriterijus. O jau vėliau kalbėjome, kokius kriterijus galėtume išsikelti lietuvių kalbos darbams. Mokiniai pradėjo kalbėti apie dailų raštą, teisingai sudėtus skyrybos ženklus, gramatines klaidas. Mokiniai suprato, kas yra kriterijai, kam jie reikalingi“, – pasakoja ji.
Tuomet tyrėja vykdė trečią etapą – pakartotinį tyrimą. Jis identiškas pirmam etapui. Jo metu mokiniams taip pat buvo pateiktos keturios lietuvių kalbos užduotys. Jas atlikus buvo tikrinamasi, mokiniai įsivertino ir tuomet individualiai kalbėjosi su tyrėja. Išanalizavusi gautus duomenis A. Krivickaitė sako pastebėjusi iš tiesų įdomių dalykų. „Prieš ugdomąją veiklą mokiniai apie įsivertinimo sampratą kalbėjo kaip apie apdovanojimą atlikus gerą darbą, pavyzdžiui, padėti mamai ir tada įsivertina save. Arba įsivertinimą siejo su paskirtomis užduotimis mokykloje. Mokytoja duoda užduotį ir tada liepia įsivertinti. Bet po ugdomosios veiklos mokiniai jau pradėjo kalbėti apie tai, kad įsivertinti galima bet kada, nesvarbu, kokias veiklas tu darei. Jie taip pat teigė, kad tai svarbu stebint savo mokymosi rezultatus, procesą“, – sako ji.
Paties mokinio įsivertinimas svarbesnis
A. Krivickaitė atkreipia dėmesį, kad mokinių gebėjimui įsivertinti prieš ugdymą įtakos daro ir jų nuotaika. „Jam patiko užduotis, ji buvo įdomi ir nepaisant to, kaip gerai vaikas ją atliko, įsivertino puikiai. Tai rodo, kad mokinys iš tikrųjų negalvoja apie savo gebėjimus. Tuo tarpu po ugdomosios veiklos mokiniai jau kalba ne tik apie tai, kiek klaidų padarė ar nepadarė, bet vertina save ir pagal kitus kriterijus: dailios raidės, raštas, skyrybos ženklai, užduoties atlikimo trukmė“, – kalba bakalaurė.
Įdomu ir tai, kad mokiniai vertindami savo gebėjimą įsivertinti kalbėjo apie tai, kad iki šiol niekada nebuvo savęs įsivertinę ir įsivertinti nemokėjo. O po ugdomųjų užduočių tokių mokinių neliko – visi teigė, kad įsivertinti moka, tik tai daryti vieniems yra sunku, kitiems lengva, o tretiems ir sunku, ir lengva. Sunku, nes reikia atidumo, susikaupimo. Lengva, nes atranda savo klaidas, sužino, kaip mokosi. Tvirtinantys, kad ir sunku, ir lengva, aiškino, jog kai nėra klaidų, tai viskas būna aišku, tačiau kai yra klaidų, tampa neaišku, kaip save įsivertinti. Todėl A. Krivickaitė pažymi, kad ypač svarbu yra tikslūs įsivertinimo kriterijai, kad mokiniams tokių klausimų nekiltų.
Su mokiniais buvo kalbama ir apie įsivertinimo ryšį su vertinimu. „Mokinių klausiau apie tai, kieno įvertinimas svarbesnis: mokytojo ar paties mokinio savęs įvertinimas. Prieš ugdymą didžioji dauguma teigė, kad mokytojo įvertinimas yra svarbesnis, nes mokytojas vyresnis, daugiau žino, labiau patyręs, o vaikas mažas, nieko nemoka, o gali ir sukčiauti – tai parodo, kad mokytoją vis dar laiko svarbesniu asmeniu už save, visažiniu. Bet po ugdymo viskas apsivertė ir didžioji dauguma sakė, kad paties mokinio įsivertinimas svarbesnis, nes mokinys pats gali žinoti, ką jam reikia mokytis, jis geriau žino ką ir kodėl darė, kur jo spragos ir save gali įsivertinti pagal jam svarbiausius kriterijus“, – dalijasi įspūdžiais mergina.
Apibendrindama visą tyrimą A. Krivickaitė sako supratusi, kad jau pirmokai tikrai gali ir geba įsivertinti, jeigu įsivertinimo metodas yra patrauklus ir dar svarbiau – aiškus, o kriterijai itin tiksliai ir apgalvotai apibrėžti. „Tuomet mokinys susidaro tikslų vaizdą apie savo mokymąsi, o kai tai taps jo mokymosi įpročiu, tai net ir negalvojant mokinys kritiškai žiūrės į savo mokymosi procesą ir jį vertins“, – tvirtina LEU bakalaurė A. Krivickaitė.
