D. Razauskas: Lietuva yra dvasinė tikrovė

Žinomas lietuvių mitologas, humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas neseniai išleido mokslinį veikalą „Maironis – praamžės tradicijos dainius“, kuriame šio didžio Lietuvos poeto eilėraščius nagrinėja kiek netikėtu – mitologiniu aspektu, tarsi mėgindamas juose aptikti mūsų nacionalinę matricą – būtent tai, ką įprastai vadiname lietuvių tautos dvasia. Su šios knygos autoriumi kaip tik ir kalbamės apie tą dvasią, apie būtinybę ir galimybes šiandien ją skleisti.

– Ką tik knygynų lentynas pasiekė jūsų knyga, kurioje Maironio kūrybą nagrinėjate mitologiniu aspektu. Naršydamas internete aptikau, kad sulauksime ir dar vieno jūsų veikalo, kuriame tuo pačiu atžvilgiu bus nagrinėjamas Kristijonas Donelaitis. Kokiu tikslu ėmėtės šių tyrimų? Ką mėginote užčiuopti? Nejaugi tą ypatingąjį nacionalinį ekstraktą, vadinamą tautos dvasia?

– Galima tai būtų pavadinti ir tautos dvasia, jeigu tik netapatinsime šio apibūdinimo su istoriniu tautos dvasios terminu, skambėjusiu Vokietijos nacionalsocialistų doktrinoje.

Visų mūsų sielos (kaip ir kūnai) turi panašią struktūrą, todėl asmenų skirtumai išties yra gerokai pervertinami. Asmuo yra nelyg išsiskleidęs žiedas, bet dera suprasti, kad žiedas neišsiskleidžia tuštumoje – jį iškėlė ir subrandino tam tikras augalas, sudėtinga biologinė struktūra. Panašiai ir tauta. Tautos tėra bendro žmonijos medžio žiedai, ar veikiau šakos, o žmonės – jų lapai arba žiedai. Kaip nėra medžio lapo ar žiedo, kad nebūtų išsiskleidęs ant kurios nors šakos, taip nėra ir žmogaus be tautos.

Kodėl ėmiausi Maironio? Jau tris dešimtis metų mintimis kryptingai žengiu vedamas savotiškos kelrodės žvaigždės, ir per tuos metus subrendo tam tikra pasaulėžvalga, susikaupė patirtis ir atsirado atitinkami įgūdžiai. Tam tikras žiūros metodas. Tad ir parūpo šį metodą išmėginti jau nebe su mitologija ir tautosaka, o su autorine literatūra ir pirmiausia su Maironiu, kuris yra lietuvių poezijos patriarchas ir kartu moderniosios Lietuvos kultūrinis slenkstis bei ašis.

Šiandien įprasta manyti, kad jaunimas ir naujovės neša pažangą, o tie, kurie gyveno anksčiau, – tarsi kokie nevykėliai, pirmykščiai atsilikėliai, verti nebent atlaidaus šypsnio. Bet galima pažvelgti ir atvirkščiai. Iš tikrųjų praeityje būta stebėtinų žinių, stebėtinų gabumų, stebėtinai daug nuveikusių žmonių. Ir vienas iš jų – Maironis. Šiaip jau manau, kad tuo pat metodu būtų verta pasižvalgyti ir plačiau – po kitų kertinių Lietuvos kūrėjų darbus, tiesiog po Lietuvos geografiją ir istoriją, gal net po ekonomiką, politologiją… Gal skamba keistai, bet esu įsitikinęs, kad labai daug dalykų atsivertų naujai, tarsi peršvietus Lietuvos kūną rentgeno spinduliais. Manau, kad peršvietus mūsų tikrovę mitiniu žvilgsniu ji gerokai atgytų ir prabiltų į mus iš pačių savasties gelmių.

– Visa tai šiandien – brutalios, kone priverstinės globalizacijos, skirtybių niveliavimo akivaizdoje – ko gero, gyvybiškai svarbu?

– Na, nemanau, kad „skirtybės“ yra pernelyg svarbios. Gal net svarbiau ne tai, kuo mes iš kitų išsiskiriame, kiek tai, kuo esame į kitus panašūs – kuo visi esame panašūs, nepaisant visų įvairiausių skirtumų. Karlas Gustavas Jungas yra pažymėjęs: kaip vienodos sandaros yra visų mūsų kūnai (dvi kojos, dvi rankos, galva viršuje ir t.t.), taip vienodos struktūros yra mūsų sielos. Tikra dvasinė kultūra prasideda kaip tik tada, kai prasimuša pro išskirtinumą, išsiveržia iš skirtybių ir pasiekia žmogiškosios būties esmes. O tuomet ji, kad ir kokios tautos būtų, jau yra žmonijos dvasinė kultūra.

Lyg ištisa daugiabalsė žmonijos giesmė, malda, Dievo Sūnaus kiekviename mūsų šauksmas į savo dangiškąjį Tėvą. Jei tavo širdis juo pratrūko, atitinkamai prabyla ir tavo burna, o kai burna prabyla nuo širdies, tai visuomet būna nepakartojama. Štai tau tikra nepakartojama skirtybė. O jeigu nori tyčia išsiskirti, tai vis tiek bandysi tai padaryti pagal kokį nors pavyzdį, vadinasi, mėgdžiosi, vaidinsi pagal svetimą kurpalį.

Išskirtinumas kaip pavyzdys neįmanomas, todėl valingai, tyčia siekti išskirtinumo savaime reiškia jo niekada nepasiekti. Iš tikrųjų išskirtinis, nepakartojamas tegali būti tada, kai liaujiesi mėgdžiojęs. Todėl ne savo išskirtinumu reikia rūpintis, o esminiais žmogiškosios būties dalykais – įsitraukti į bendrą žmonijos giesmę dangiškajam Tėvui.

Kaip Maironis. Jis kaip tik jungia savyje šiuos, atrodytų, priešingus pradus. Jis – katalikų kunigas, dainavęs senąją Lietuvą, su senąja tikyba, pasaulėvoka, kultūra… Antra vertus, jis – Lietuvos poetas, ėjęs dvasininko pareigas. Taigi, viena vertus, Maironio kunigystė yra persmelkta lietuvybės, antra vertus, jo lietuvybė turi atgavusi esminį dėmenį – ji dvasiška.

Tarsi tiedu in-jang „banginiai“, juodas ir baltas, tačiau juodame – balta akis, o baltame – juoda. Jie nėra šiaip sujungti, surišti ar stipriai suspausti drauge, bet persinėrę vienas per kitą, neatskiriami kaip vieno audinio gijos.

Gal kaip tik dėl to Maironio lietuvybė atgavo dvasinį matmenį. Juk Lietuva galima vadinti teritoriją, politinį valstybingumą, ūkinį pajėgumą, karinę galią, tiesiog gyventojų visumą… Bet Maironis mums primena esminę, šerdinę Lietuvos sampratą – Lietuva yra dvasinė tikrovė. Ir šiandien nevalia to pamiršti.

– Pokalbio pradžioje tai ir pavadinome tautos dvasia. Ar kaip tik dėl jos mums norisi būti lietuviais?

– Na, taip. Jurgis Zauerveinas rašė „lietuviais norime būt“, bet virš to noro esama šio to daugiau. Būtent tai, kad mes ne šiaip norime ar nenorime būti – mes esame lietuviai. Tai virš norų ir pasirinkimo. Iš tikrųjų mes teturime vienintelį tikrą pasirinkimą: arba būti savimi, net jei baisu ar gėda, būti savimi ir augti, lavintis, mokytis, bręsti, kilti ir stotis – arba išduoti save, gretintis prie ko nors patogesnio ir palengva geibti, gūžtis, bukti, smukti ir sunykti.

Kai tik liaujiesi buvęs savimi, nors tavo kūnas tebeveiktų, dvasioje esi miręs. Net jei tavo palaikai įsikūrė komforto ir pertekliaus zonoje. Tik būdamas savimi, kad ir skursdamas, esi iš tikrųjų gyvas ir turi ateitį. Maironio poezija irgi padeda tai suprasti.

Kaip Maironio Lietuvą nusakytume geopolitiškai? Kas tai – mažas, savo valstybės neturintis žemės lopinėlis, prarytas didesnės Lenkijos, kuri savo ruožtu praryta dar didesnės Rusijos? Bet juk esmė ne ta, juk yra kai kas daug svarbesnio – juk ir Žmogaus Sūnus neturėjo kur galvos priglausti, mirė, bet prisikėlė. Tai Lietuva, kuri šaukia kiekvieno mūsų širdyje. Tai Ji, Karalystė, įtikina mus, kad šio pasaulio aplinkybės ir padėtys – dar ne viskas, kad širdies tiesa neprivalo joms nusilenkti, kad ji yra aukštesnė, pirmesnė. Tai ji įgalina mus didžiausioje neviltyje pakelti galvą, pakilti, stotis ir nugalėti. Tai Lietuva, kuri suspindi žiemos naktį pakėlus akis į žvaigždėtą dangų. Ji tarsi vilkas prieš Mėnulį sustaugia: „Aš esu!“ Ir ima augti, pamindama išskaičiavimus. Ir iš senos šaknies kaskart kiekviename iš mūsų atauga Lietuva, dar vakar neturėjusi vietos po saule. Tai Ji šaukia per Simoną Daukantą, Joną Basanavičių, per Maironį, per Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vydūną, Justiną Marcinkevičių, per kiekvieną iš mūsų, skirtingai stipriai, vis kitomis aplinkybėmis ir vis kita gaida. Bet šaukia į tą patį vieną dangų.

– Skamba pakiliai ir raminančiai. Vadinasi, ši Lietuva neįveikiama?

– Savaip ji neįveikiama, bet vargu ar tai turėtų raminti. Pieva apskritai irgi neįveikiama, nesunaikinama, bet tai nereiškia, kad konkrečios pievos negalima užpilti mazutu ir užasfaltuoti. Tad ar paguos žinojimas, kad kada nors ir kur nors kokia nors pieva vis tiek atžels? Manau, ne itin. Panašiai yra su žmonių bendruomenėmis, tautomis. Bendruomenė, tauta turi kur kas daugiau galimybių išgyventi nei vienas žmogus, bet ji irgi pažeidžiama, ją, žinoma, veikia istorinės aplinkybės. Kaip grotuvas veikia per jį leidžiamos muzikos kokybę: gali būti gražiausia daina, puikiausias įrašas, bet kas gi iš to, jeigu garsiakalbis įtrūkęs?..

Šiuo metu nerimą itin kelia veiksniai, Lietuvą griaunantys iš vidaus. O taip yra todėl, kad mes užsispyrę neigiame savo vidinę tikrovę, atkakliai mėgindami save įtikinti, kad tikrovė yra tik tai, kas mus supa išorėje.

– Būtent. Juk ir pats visa savo esybe jaučiu prieštarą tarp to, kas skelbiama esant pažanga, pozityviu mąstymu, ką bandoma vadinti moderniąja Lietuva, ir to, ką jaučiame savy kaip archetipą, kaip savo esybės branduolį.

– Bėda ta, kad prie įtakos svertų visuomet pirmieji puola negabūs. Tai visos žmonijos nelaimė, nuo kurios visuomenę tegali apdrausti gabių ir gilių žmonių atsvara. Negabumu šiuo atveju vadinu ne genetiką, o laikyseną, kai žmogus neišdrįsta būti savimi ir augti, bet imasi mėgdžioti. Tokie žmonės dirba ne iš širdies, ne dėl tikslų, kuriuos patys skelbia, o dėl įspūdžio. Jie jaučiasi neverti ir savo vertę iš paskutiniųjų stengiasi suklastoti per kitiems daromą įspūdį. Todėl ir puola prie įtakos kitiems svertų: valdžios, žiniasklaidos, griebiasi garsių šūkių, šliejasi prie įspūdingų „–izmų“ ir spalvingų judėjimų. Jie skuba patys save pavadinti elitu, intelektualais ir stypčioja pasipūtę kaip gaidžiai tarp vištų.

Kiekviena pasaulio tauta turi tokį putų sluoksnį, nuolat plūduriuojantį paviršiuje ir kartais užteršiantį visą vandens telkinį.

Tik dvasios vėjas gali tas putas prapūsti. Tik gyva povandeninė srovė gali upę nuo jų pravalyti. O tai yra vidinis dvasinis darbas, atsigręžus į save, į gelmę, į savo tikrają prigimtį.

– O ką gi tai reikštų kasdienybėje?

– Pirmiausia – pažinimą. Nuostatą ne rodytis, o žiūrėti. Ne atrodyti, o būti. Pažinti verta viską, kas sudaro mūsų būtį: kultūrą, literatūrą, psichologiją, religiją, istoriją, geografiją… Taip pat matematiką, fiziką, gamtos mokslus…

Maironis, beje, irgi buvo ne tik poetas kunigas, bet ir istorikas. Manau, kad mes į savo istoriją dar nesame giliau įsižiūrėję. Manau, kad dar nesame atskleidę lietuviškos Lietuvos istorijos. Išmokome žiūrėti į Lietuvos praeitį kitų tautų, kitų valstybių, jų interesų akimis, tačiau dvasiniu lietuvišku žvilgsniu Lietuvos istorija dar nėra išryškėjusi, suvokta, juolab nėra parašyta.

– Kebliausia turbūt yra su religijotyra? Nūdienos katalikai kategoriškai atsisako ieškoti jungčių su senuoju lietuvių tikėjimu, o pagonimis save laikantys šiuolaikiniai lietuviai atstumia katalikiškąją lietuviškosios pasaulėjautos dalį. Maironis čia galbūt galėtų būti mums pavyzdys ir atspirties taškas – galėtumėme pasimokyti iš jo derinti šias savo dvasines ir kultūrines patirtis, nieko prisiverstinai nenutylint, neužgniaužiant ir nemeluojant sau.

– Taip, mes skaudžiai kenčiame dėl skilusios sąmonės. Smurtu atneštas krikštas tapo negyjančia žaizda mūsų tautos dvasioje, o mes ištisus šimtmečius, užuot tą žaizdą gydę, neigiame ją esant. Užtat ji pūliuoja. Veidu nusigręžę nuo krauju ginto savo širdies tikėjimo, kito širdimi taip ir neperėmėme, negalėjome perimti, bet išmokome gyventi skilę, lyg dvigubu dugnu. Tokia dvasinė šizofrenija ar, tiksliau, schidzofrenija. Ar tik nebus ji esminė, tikroji mūsų istorinių negalių ir pralaimėjimų priežastis?

Štai dabar jau galiu atsakyti į pirmą ir pagrindinį jūsų klausimą: šio darbo apie Maironį – praamžės tradicijos dainių gal kaip tik ir ėmiausi norėdamas priminti vieną jau išbandytą vaistą nuo šitos dvasinės negalios. Tas vaistas – Maironis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“