O. Strikulienė. Valstybei dabar svarbiausia – nenunykti dvasiškai

Valstybės diena privalo būti kasmet minima bent dėl vienos priežasties. Kad nepamirštume, jog valstybę turime. Kad kažkada ant mūsų karaliaus Mindaugo galvos buvo uždėta karūna. Kad valstybė į mus slinko per istorines miglas. Ir kartais mes ją miglose pamesdavome.

Žvejys ir be Tarptautinės žvejo dienos nepamiršta esąs žvejys. Nors ir jam kai kurios gaudomos žuvys nutrūksta, vis vien užsispyręs budi su meškere. O mūsų valstybė, kaip ta gaudoma žuvelė, ne kartą jau buvo dingusi ir vėl išnirusi. Būtina sau kaskart tai priminti. Kai ant jos užsirūstiname.

Lietuvio santykis su savo valstybe visada buvo dramatiškas. Neturėdamas jos, gailėjosi. Turėdamas ant jos pyksta. Ar tampa jai abejingas. Turėdamas priima ją kaip savaime suprantamą dalyką. Kaip niekieno nepasodintą, savaime išdygusią obelį. Ir žmogui, atsidūrusiam prie obels, turi bumbsėti tik skanūs, gausūs vaisiai. Nė vienas krentantis obuoliukas neturi pataikyti į kaktą. Nes žmogus pyks, grūmos. Gal net obels kamieną paspardys. Lietuvis kartais taip supyksta, kad valstybė iš jo minčių net išnyksta. Kaip sutrūkinėjusioje kino juostoje. Kaip ne kasdien žmogus prisimena turįs lygintuvą. Tik tada, kai jo prireikia. Bet Lietuva gali išlikti tik tol, kol mes jos nesugalvosime pamiršti.

Mums reikia žvejo stiprybės. Jis, nors ir sušalęs, nors gairinamas vėjo, vis vien laukia žuvies. Nesuabejoja nei savimi, nei vandens telkiniu. Žvejys gali pasakyti, kad šiandien prasta diena. Kad šiandien nepalankus vėjas neša iš jūros jūržoles, apraizgančias tinklus. Bet žvejys, net ir gerokai pyktelėjęs, nesulaužys savo meškerės. Neiškeiks vandens ir visų jame esančių karšių, lydekų, plekšnių. Jis vis vien liks žvejys. Tad ir mes tokie likime. Ne prie paties tobuliausio „tvenkinio“. Ne prie pačios tobuliausios „obels“. Užsispyrę tikėdami savo valstybe. Nes ji yra mes. Būtent mes, piliečiai. Jokiais kitais nepakeičiami.

Mes nesame tokie abejingi, kaip kartais atrodome. Nes daug skaudžiau reaguojame į Lietuvos vidinius skandalus nei, tarkime, į Brazilijos. Tai reiškia, kad mums mūsų valstybė vis dar svarbi. Mums dėl jos bėdų skauda. Tik kartais apsimetame, kad ne. Tačiau viduje vis dar ieškome tos skaidrios, visiems piliečiams vienodai priimtinos ir teisingos mūsų gyvensenos formulės. Atrodo, taip paprasta. Bet mes jos kol kas dar nesuradome. Kita vertus, ar surasime kažkur kitur?

Puolėme modeliuoti, reformuoti savo valstybę – švietimą, sveikatos apsaugą ir t.t. – pagal svetimus modelius. Tarsi išsigandę savęs. Bet švedai turi modelį Švediją, vokiečiai – Vokietiją. O mūsų vienintelis originalus modelis – Lietuva. Tik todėl istorijoje neprapuolusi, kad Tautoje pavykdavo išsaugoti jos unikalųjį modelį. Kuo mažiau sužalotą.

Dabartinis mūsų valstybės uždavinys – kuo mažiau leisti žaloti mūsų lietuvišką savastį. Atsilaikyti. Nes per daug leidus žaloti, gali nepavykti atkurti. O tada, jei valstybė formaliai ir egzistuotų, nebūtų prasmės išgyventi dėl kažkokio kevalo. Nes jame jau būtų pačių įvairiausių „dvasių“. Išskyrus lietuviškąją.