Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?

Štai šis daugiau kaip 15 tūkst. kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų turėjo patraukti išskirtinį investuotojų dėmesį, bet liko tik strateginis, nepaprastai militarizuotas Rusijos forpostas prieš Vakarus.

Krašto žmonių gerovei nepadėjo ir tai, kad ilgą laiką, net 30 metų, Pregolsko gyvenvietė netoli Kaliningrado buvo V. Putino uošvija. Čia iki 2001 m. lapkričio gyveno Liudmilos Putinos motina Jekaterina Škrebniova.  Po sudėtingos akių operacijos ji persikėlė į Maskvą, arčiau galingojo žento, ir dabar jai turėtų būti apie 90, bet nėra žinių, ar ji tebegyvena.

2000-ųjų sausį, duodama interviu vietos laikraščiui, senutė skundėsi: „Kas iš to, kad esu prezidento uošvė…“ Mat, žentas čia neužsuka, net per vizitą į Kaliningradą ar per karines pratybas neturėjęs laiko aplankyti uošvės. O ji skundėsi ir tekančiu stogu (gyveno standartiniame bute, sename bombardavimų apgriautame trijų aukštų vokiškame name), ir ūkio tarnybų abejingumu, bet didžiavosi proletariška abiejų susijungusių šeimų kilme.

V. Putinas ir į Lietuvą niekada nebuvo užsukęs, nebent virš jos praskridęs. J. Škrebniova interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ 2000 m. sausio 19 d. sakė, kad jaunavedžiai po 1983 m. Leningrade įvykusių vedybų mėlynu šeštuoju žiguliuku per visą Pabaltijį, taigi ir per Lietuvą, ne be nuotykių buvo atvažiavę pas uošvę… Apie savo darbą V. Putinas uošviams niekada nepasakodavo, tačiau jeigu ir būtų užsiminęs, pokario atsikėlėliams į seną prūsų žemę tai nebūtų sukėlę neigiamų emocijų. Jie buvo tipiški atėjūnai.

Taigi, pagal Potsdamo konferencijos sprendimus Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė regiono dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė regiono dalis – SSRS kontroliuojamai Lenkijai. Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų regioną apgyvendino rusai (Kaliningrado srityje) ir lenkai (Lenkijoje).

Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonominį statusą. Bet prūsiškas palikimas buvo uoliai naikinamas. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, nors tuometinis AT pirmininkas Michailas Kalininas, miręs prieš mėnesį, jokių ryšių su Kionigsbergu neturėjo. Vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus.

Apie prūsiško paveldo atgaivinimą imta galvoti tik griuvus Berlyno sienai. Susijungus Vokietijos žemėms, 1989 m. pradėta sparčiau puoselėti Prūsijos kultūrinį paveldą, buvo net galvojama apie Prūsijos žemės pavadinimo atgaivinimą. Tačiau Brandenburgo ir Berlyno žemių gyventojai 1996 m. referendume nubalsavo prieš.

Iš tiesų krašto likimas buvo nulemtas dar Potsdamo konferencijoje. Kaip rašė atsargos pulkininkas Jonas Užurka, tuomet buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą.

Taip trečdalis Rytų Prūsijos šiaurinės dalies buvo perduota SSRS administravimui, kol Taikos konferencija nenuspręs kitaip. Kadangi Maskva buvo suinteresuota, jog ji neįvyktų (J. Stalinas Vakarams sakydavo, kad iš Karaliaučiaus visi vokiečiai pabėgo, tad nėra kam čia atkurti Prūsijos), 50 metų krašto administravimo terminą SSRS pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Teisybę sakant, Lietuvos interesas šioje žemėje irgi ne paskutinis, ir ne vien dėl to, kad tai sena baltų teritorija. Intrigą sukėlė pati Maskva. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip savo dienoraštyje 1944 m. vasario 27 d. rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, Viačeslavas Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.

Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda, rašytojas Antanas Venclova, keleto leidinių redaktorius, prieškariu buvęs finansų liaudies komisaru, po karo 10 metų kalėjęs Juozas Vaišnoras ir lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius Borisas Larinas iš tuomečio Leningrado.

Gi Antanas Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su pačiu Josifu Stalinu apie Vilnių, ir neva šis liepęs „respublikiniams valdžios organams kurtis Vilniuje, su kuriuo susijusios daugelis lietuvių tautos aspiracijų“. Kažin ar tuomet buvo užsiminta apie Rytų Prūsijos likimą, o juo labiau apie jos prijungimą prie socialistinės Lietuvos.

Bet B. Larino vadovaujamos komisijos pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Tačiau kodėl gi neprijungus visos Rytų Prūsijos? Kaip vienoje senokai, prieš 20 metų vykusioje konferencijoje Rytprūsių klausimu sakė istorikas Antanas Kulakauskas, pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina. Bet ji esą susikirto su kita problema: kokiose ribose atkurti nepriklausomą Lenkiją? Juk problema lietė Vilniaus likimą. Bet viską lėmė nugalėtojos Sovietų Sąjungos interesas – turėti Baltijos jūroje neužšąlančius Mėmelio ir Kionigsbergo uostus.

Tuomet (o juo labiau dabar) senos prūsų žemės prijungimas prie Lietuvos buvo iš fantastikos srities. R. Šarmaitis, nė nenumanydamas, kaip viskas toliau susiklostys, 1944 m. savo dienoraštyje rašė: „Per daug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta – bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais“. Jis nė neįtarė, kad V. Molotovo užuomina galėjo nepatikti ir J. Stalinui, ir tūkstančiams Kaliningrado srities kolonistų, kurie lietuvius tapatino su fašistais.

Naujakuriai kalbėdavo: „Lietuvių buožija tarp mūsų žmonių veda agitaciją ir propagandą. Klausia, kam jūs čia atvykote. Agituoja, kad netrukus bus karas. Sako, kad jie visi čia laukia amerikiečių.“

Beje, tos neišsipildžiusios ir gana naivios viltys buvo stimuliuojamos toliau. Kaip prieš trejus metus rašė „Naujasis židinys-Aidai“, 1944 m. rudenį Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą. Tuometis šios katedros darbuotojas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos geografu, Vytautas Gudelis pasakojo, kaip entuziastingai buvo imtasi darbo. Buvo renkami suvokietinti lietuviški toponimai, grąžinami į lietuviškąją formą ir bandoma sudaryti žemėlapį, tačiau 1945 m. sausį universiteto rektoratas pranešė, kad katedros darbas nebereikalingas.

Manoma, kad A. Sniečkų nuo tolesnių vilčių atgrasė perdėtas lojalumas Kremliui, kuris jau neužsiminė apie kitokį Kaliningrado srities statusą. O Vilniuje ėmė sklandyti teiginiai, kad ši žemė pernelyg apleista, norint ją tinkamai pritaikyti žemdirbystei. Nors LKP lyderis dar 1960 m. savo užrašuose po apsilankymo Kaliningrado srityje liejo sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės…“ Kita vertus, po J. Stalino mirties A. Sniečkus buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę ir buvo nepaprastai atsargus kelti tokius rizikingus klausimus.

Istorikai mano, kad įgijęs Nikitos Chruščiovo palankumą LKP vadovas dar kurį laiką puoselėjo anuos sentimentus, bet buvo Michailo Suslovo atkalbėtas iš naujo siekti Kuršmarių regiono, o juo labiau Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos. Galbūt tas viltis sužadino N. Chruščiovo dovanėlė Ukrainai – 1954 m. Krymo prijungimas prie jos…

1990 m. atsikurianti Lietuvos valstybė neva ėmė kelti grėsmę Kaliningradui, – rašė „Naujasis židinys“. Tuomet tik po daugelio nepavykusių bandymų galų gale buvo įregistruota Kaliningrado lietuvių draugija. Po to, kai 1993 m. viduryje iš Lietuvos buvo išvesta posovietinė kariuomenė, ilgai truko „šaltasis karas“ tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tranzito į Kaliningradą per Lietuvą.

Įtampa tarp dviejų valstybių neatslūgo, o po Krymo aneksijos ir Rusijos agresijos Ukrainoje ji tik sustiprėjo. Rusija šį eksklavą nuolat „iskanderizuoja“, didina čia savo karinį potencialą, tuo tarpu YES idėja išsisklaidė. Kažkada, minint paskutinės iš trijų – Potsdamo konferencijos metines, kalbėdamas apie galimą kitokį Karaliaučiaus krašto statusą, tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas teigė, kad „jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.

Kai kas, matyt, ir šiandien laukia, kada subyrės Rusija ir Vakarai tą kraštą priskirs Lietuvai. Tada jos plotas būtų jau 80 tūkst. kv. km, turėtume dar didesnį priėjimą prie Baltijos jūros, būtume dar arčiau Vakarų, o šie atsikratytų ypač pavojingos ir padėtį žemyne destabilizuojančios teritorijos.

Vilioja?