Pavasario švenčių papročiai ir simboliai

Balandžio 2 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“. Parodos kuratorės – Violeta Dubnikienė ir Edita Prelgauskienė – maloniai sutiko pristatyti visą parodą. Beje, svarbu paminėti, kad Lietuvos nacionalinis muziejus išleido ir šią parodą pristatantį katalogą „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“ (2015, Vilnius: LNM).

Margutis, kaip gyvybės, atsinaujinimo, vaisingumo simbolis išliko svarbus per visas pavasario šventes: nuo Velykų iki Sekminių.

Kaip teigia Marija Gimbutienė, „Pavasario šventės – tai džiaugsmo, išreiškiamo sukantis, šokant ar supantis, šventės. Ši dinamika mene vaizduojama ratais, koncentriniais apskritimais bei vainikais. Liaudies menas ir tautosaka parodo saulės galias: stiprų dinamiškumą, formų įvairovę, ypatingą spalvų kaitą bei darną. […] Liaudies ir proistoriniame mene saulė vaizduojama įvairiai: tai spinduliuojanti saulė, vainikas, ratas ar skritulys“ (1).

Per parodos atidarymą Vitenė Repšienė, kiaušinių margintoja iš Aukštaitijos, pristatydama savo margučių kolekciją, susibūrusiai grupelei parodos lankytojų pasakojo, kad iš pradžių kiaušinį reikia perleisti per vandenį ir ugnį. Po to – nudažyti. Paaukoti žemės dievybėms (Žemynai-Žemynalai), taip pat namų dievams (jiems skirti kiaušiniai būdavo marginami spiralės ornamentu), jų pakasdavo kapinėse, kryžkelėse. Žemynai skirti margučiai būdavo marginami augaliniais motyvais, numarginus juos reikėdavo padovanoti arba pakasti po žeme (per Jurgines). Kiaušinius pakasdavo, norėdami vėles į namus pasikviesti. Didįjį Ketvirtadienį žmonės eidavo į kapines pakasti margučių. Priskaičiuojama per 20 kiaušinių marginimo simbolių, meistrė teigė perėmusi juos iš motinos, bet visų nebeprisimenanti. Laimos kiaušinis su trimis lapeliais, o Dalios – su svastika (meistrė ją vadino malūnėliais). Pasak V. Repšienės, mūsų senoliai tikėjo, kad dievų yra daug. Buvo svarbus deivės Mildos kiaušinis (kad būtų pradėjimas). Svarbi ir Lazdona. Kemeriu, dvigubu, į viena suaugusiu riešutu buvo simbolizuojamos vaisingumo galios. Anot jos, madingi ir religiniais motyvais puošti kiaušiniai. Dažniausiai religiniai motyvai buvo išreiškiami kryžiumi. Nors, kai pagalvoji, kryžius kaip simbolis yra ankstesnis už krikščionybę…

Taigi kiaušiniai, kaip gyvybės simbolis, buvo svarbūs per visas pavasario šventes: jie buvo dažomi per Velykas, tai pat ir per Jurgines, Apreiškimo šventę, kurios minimos balandžio 24 dieną, o tam įvykiui dažyti margučiai buvo vadinami jurgučiais. Per Jurgines, pasak habil. dr. Nijolės Laurinkienės, „kiaušiniai ar jų lukštai (kartais ir su kitais šventinio maisto likučiais) būdavo nešami į laukus, pakasami žemėje ar išmėtomi ant lauko, tikintis sulaukti gero derliaus ir jo apsaugos […] Margučių lukštus per Jurgines išneša ant lauko ir išmeta, tada javai gerai auga (Aukštadvaris, BlLKŠ: 149, nr. 301). Be abejo, tai – auka Žemynai.“ (2). Pasirodo, kad „kartais kiaušiniai per Jurgines būdavo iškepami duonos kepalėlyje. Tokia produktų kombinacija – duonos, būdingos aukos žemės dievybėms, ir kiaušinio – dažna pavasario ritualuose, siekiant atnaujinti žemės vitališkumą, jos galias, lemiančias vegetaciją“ (3). Įdomu, kad pats šventas Jurgis, N. Laurinkienės teigimu, „esąs ankstyvesnės pagoniškos dievybės gana vėlyvas substitutas“ (3). Tyrinėtoja šv. Jurgio pirmtakais įvardija Patrimpą ir Pergrubį („Tai mirštančio ir atgimstančio dievo, atstovaujančio pačiai gyvajai gamtai ir turinčio sąsajų su jos gyvybingumo ciklais, būdingas bruožas“ (4).

Svarbu, kad ir per Sekmines, per kurias garbinama augalija ir naminiai gyvūnai (Sekminės šiais metais bus minimos gegužės 24 dieną), svarbūs kiaušiniai. Tik jie jau nėra marginami, o šeimininkės už vainikais apvainikuotas karves piemenėliams atsilygindavo „melstuvėmis“: kiaušiniais, taip pat sviestu, sūriu, pyragu. Gavę šių dovanų, piemenys suruošdavo šventę, kepdami vadinamąją piemenų pautienę.

Pasak parodos atidaryme dalyvavusio etnologo Liberto Klimkos, „lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, dažniausiai pirmiausia padalija jį pusiau kokio nors ornamento juosta. […] Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios Saulės simboliai. […] Tai ciklinė laiko samprata, būdinga žemdirbiškos kultūros tautoms. Taigi laiko juosta dalija margutį pusiau. Viršuje dangus; jame turi būti dienos saulė. Apačioje – požemio marios, kuriomis, pasak mitologinių įvaizdžių, saulė kiekvieną naktį plaukia laiveliu į rytus“ (5).

Pasak L. Klimkos, „seniausiuose margučių pavyzdžiuose rasime vėlgi su saule susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis (tai, kas yra „po saule“), lygiadienių (ar saulėgrįžų) opozicijos ženklas. Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą.“ (6).

Populiariausi simboliai: paukščių pėdelės, kryželiai, žaibo, žalčio motyvas, saulutės, svastikos, augalų / gėlių motyvai, audinių raštų, rankšluosčių, taip pat karpinių iš popieriaus, raižinių motyvai.

Lalavimai / kiaušiniavimai, kai linkima turto, skalsos, buvo paplitę visoje Lietuvoje, bet daugiau Dzūkijoje ir Aukštaitijoje. Marcelijaus Martinaičio liudijimu, lalautojai yra siejami su erotine simbolika: „Etnografų užrašyta, kaip per Velykas eidavo bernai iš mergų viliodami kiaušinius. Mergos jiems juos paduodavo per langus (kad nematytų tėvai!), žinoma, neįsileisdamos į vidų.“ (7).

 

Parodos kuratorių teigimu, per Velykas itin svarbūs ir krepšiai – karbijos, pintinės, kuriuose buvo vežami margučiai šventinti į bažnyčią. Aukštaičiai veždavo pintinėse, žemaičiai – skrynelėse. O dzūkai dažniausiai lauknešėlį perrišdavo skarele kryžmai (būdavo keturi kampai), vadindavo drobule, nes primindavo Kristaus drobulę.

Pasirodo, margutis – velykaitis – jau grįžus šeimai iš bažnyčios, vyriausio šeimos nario būdavo dalijamas: tai – simbolinis gestas: santarvės, sveikatos palinkėjimas.

Velykų apeigose itin svarbus paukštelis Velykis, Velykų bobutė. Vaikučiai norėdavo, kad Velykis atneštų kiaušinių, tad kabindavo lauke lizdelius lauke. Mažiesiems margučių paprastai atnešdavo Velykė, Velykų bobutė.

Margučių, kaip ir verbų, rinkimo pradžia siejama su 1907 metais įkurta Lietuvos mokslo draugija, kurią 1940 m. panaikinus, Senienų muziejaus rinkiniai buvo perduoti tuometiniam Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui. Taigi Nacionalinis muziejus galėjo iškelti į dienos šviesą ir keliolika eksponatų iš Jono Basanavičiaus margučių ir verbų kolekcijos. Šie keli stendai įrengti pačioje pagarbiausioje parodos salės vietoje – pačiame vidury ir natūraliai „atidaro“ visą parodą. Pasakojimu apie Jono Basanavičiaus rinkinio eksponuojamus artefaktus dr. Elvyda Lazauskaitė ir pradėjo susirinkusiesiems pristatymą. Prie jos žaibiškai susibūręs nemenkas būrys žmonių domėjosi šiomis muziejaus vertybėmis ir stebėjosi tam tikru jų „paprastumu“, ypač verbų – paprastos žolynų šakelės, tik kad dažytos, mažos iš sudžiovintų žolynų susuktos „kolonėlės“. E. Lazauskaitė pasakojo, kad dabartinėms Vilniaus verboms atsirasti labai padėjo anuometinė Vilniaus inteligentija, skatinusi verbų rišėjus, juos gyrusi, mat iki tol vyravusios popierinės „palmos“. Ne mažiau dėmesio sulaukė Jono Basanavičiaus surinkti margučiai. Dr. E. Lazauskaitė spėjo, kad kai kurie jų gali būti nelietuviški, galbūt iš Bulgarijos, kur jis ilgai gyveno, surinkti ir parvežti. Iš tiesų, raštais jie labai skiriasi nuo lietuviškųjų – smulkučiais skirtingų spalvų ar vienos spalvos atspalvių kvadratėliais išdailinti. Norint šią Jono Basanavičiaus kolekciją išlaikyti iki šių dienų, muziejininkėms reikia įdėti daug darbo, daug priežiūros. Kai kas iš šių eksponatų buvo eksponuojami vakuume, kad nė jokios drėgmės, temperatūros svyravimo nepajustų…

Aplinkui ant sienų eksponuojami šiuolaikinių meistrų kūriniai. Apėjus šį Garbės ratą, suvoki, kokį ilgą ir gražų kelią nuėjo senoji margučių marginimo ir verbų rišimo tradicija. Marginimo tradicijos gyvybingumą atspindi daugiau kaip 600 margučių iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos. Jų 21 autorius – tradiciją tęsiantys šiandieniniai margučių margintojai, tautodailininkai ir sertifikuoti meistrai, pirmapradžius raštus papildantys naujais ornamentais ir kompozicijomis juos skutinėdami, išrašydami vašku arba derindami kelias technikas ir pasinaudodami platesnėmis galimybėmis, kurias jiems suteikia tobulesni įrankiai ir didesnė dažų įvairovė.

Atskirai derėtų aptarti parodoje eksponuojamų margučių kolekcijas pagal etnografinius regionus. Eksponuojami žymių margintojų Vandos Giedrytės ir Stanislovo Prelgauskio margučiai atstovauja gausiausiems autoriniams margučių rinkiniams ir margintojams, iš kurių yra mokęsi daugelis šiandienių meistrų. Svarbu paminėti, kad 2007 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Vandos Giedrytės margučių, karpinių ir tapybos albumą (8). V. Giedrytės margučiai išsiskiria technikų (marginimas keliomis spalvomis, skutinėjimas), formų, ornamentų įvairove ir gausa, taip pat ypatingu kūrybiškumu.

Suvalkijoje, Prienų krašte, taip pat ir Dzūkijoje, labiausiai paplitęs marginimas vašku. Suvalkijai atstovauja Irenos Jauniškienės iš Kauno marginti ir skutinėti margučiai, taip pat skutinėti Ritos Juodvalkytės, keliaspalviai Valerijos Šemetulskytės margučiai.

Dzūkijai parodoje atstovauja Audronės Lampickienės vašku marginti margučiai ir skutinėti Linos Valutkevičienės margučiai.

Aukštaitijai atstovauja Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės, 2007 metų Respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainiko“ laureatės (grafika) vašku marginti ir skutinėti margučiai, išsiskiriantys augaline simbolika. Svarbu, kad 2015 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido parodos kuratorės Violetos Dubnikienės parengtą katalogą „Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai“ (9).

Mažajai Lietuvai atstovauja Angelė Rauktienė, 2012 m. Respublikinės konkursinės parodos „Aukso vainiko“ laureatė (paprotinė dailė), ir Bronislova Tutlienė. Angelė Rauktienė atkūrė Klaipėdos krašto margučių marginimo tradicijas su raugintais kopūstais, su juodalksniais ir rūdimis.

Žemaitijai atstovauja Ona Balandytė iš Plungės, Jadvyga Bulauskienė (vyriausia margučių margintoja, kuriai kovo 1 d. suėjo 90 m.) iš Telšių, Gražina Butvinskienė iš Raseinių ir kt Svarbu, kad ir Mažojoje Lietuvoje, ir Žemaitijoje vyrauja vienspalviai marginti margučiai (dominuoja juoda – žemės –Žemynos – spalva).

Pasak iš Jogalinos (Prienų r.) kilusios kultūrologės Ritos Balsevičiūtės, „seniausi kiaušinių puošimo būdai: dažymas žolelėmis, skutinėjimas, marginimas vašku. Labai įdomiai mūsų senolės ruošė „skroską“ kiaušiniams dažyti. Ją gamindavo iš ąžuolo ar juodalksnio žievių, senų gelžgalių, suodžių, smulkintų burokėlių. Viską puodan sudėdavo ir, užpylę vandeniu, pastatydavo rūgti 2 savaitėms. Į tokius dažus pamerkti margučiai įgydavo ryškiai juodą žemės spalvą. Spalvos yra labai svarbios lietuvių simbolikoje. Juoda spalva senoliams buvo viena iš pagrindinių spalvų, nes sakoma, kad ji visas spalvas sugeria. Tai pirmapradiškumas, juk tamsos gelmėse gimsta šviesa. Balta spalva – tyrumas, siela ir amžinybė. Gimimas iš tamsos, mirtis – išėjimas anapilin, ir vėl atgimimas. Kartu su juoda spalva jos atidaro ir uždaro visą amžinybės ratą. Tamsiai mėlyna spalva po juodos reiškia ribą, juodos spalvos atitolinimą. Kiaušiniai buvo dažomi žolelėmis ir vašku. Ypač gražius raštų pavadinimus išsaugojo mūsų močiutės dzūkės: strakatukas, vilkašonis, lygiašonis, šulinukas, rūtukė, kripukė, dantukas, saulukė, mėnulukas, žvaigždukė, skiltuvukas, ratukas, vežimas, linelis, rugelis, vištakojis…“ (10).

Per 100 tradicinių Vilniaus verbų parodai pateikė 13 rišėjų iš Trakų ir Vilniaus rajonų. Gausiausia kolekcija – iš Čekoniškių, etnografinio verbų rišėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ kartu su vadove Janina Norkūniene sukurtos verbos. Beje, pačiose Čekoniškėse veikia ir Čekoniškių verbų ir buities muziejus, ansamblio narės pristato ir edukacines programas.

Kaip teigė parodos kuratorės, seniausios buvo volelinės verbos, „rišamos iš dviejų ar trijų spalvų augalų išdėliojant juos rombais, skersinėmis juostomis, trikampiais ar zigzagais. Tokias verbas teberiša vyresnio amžiaus rišėjos ir tiesioginės jų pasekėjos“ (11). Vėliau atsidaro naujų formų volelinės verbos – povo plunksna, varlės akis ar povo akis – rišamos kiekvieną gėlytę apjuosiant motiejukų kilpele ir tvirtinant prie kotelio šachmatine tvarka arba simetriškai (12).

Vėliau populiarios tapo ir plokščiosios (vienpusės ir dvipusės, vadinamosios Kazimiero širdelės), o dar vėliau – figūrinės verbos. Kazimiero širdeles parodoje reprezentuoja Franciškos Rinkevič, taip pat Janinos Zamaros verbos. Rykštelinės verbos išsiskiria sudėtingomis figūrinėmis kompozicijomis. Pasirodo, kad šventintas (plokščias, širdelines) verbas kišdavo už šventų paveikslų.Nors verbos Vilniaus krašte kuriamos jau antrą šimtmetį, bet prekiauti jomis, pasak Violetos Dubnikienės, XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje pradėta pardavinėti ir Kaziuko mugėje. Beveik visos rišėjos amato mokėsi iš savo šeimos narių, kai kurios tradiciją perduoda ir savo vaikams.

Tarp gausybės verbų ir margučių eksponuojami kiaušinykai, Velykų eglutės, margučių ridenimo loveliai ir Velykė primena kai kuriuos Velykų papročius. Parodoje galima susipažinti su Lietuvos nacionalinio muziejaus Paprotinio liaudies meno kolekcijoje saugomais pavasario simbolių – margučių ir verbų – rinkiniais. Margučių rinkinys yra didžiausias, turintis apie 3800 margučių iš visų šalies regionų; Vilniaus verbų yra per 300.

 

 

Parodoje eksponuojami margučiai ir verbos gauti iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinio, kuriems daugiau kaip 100 metų. Vėliau rinkiniai buvo nuolat pildomi, kaupiami autoriniai rinkiniai.

Parodoje pristatomi pavasario švenčių simboliai – margučiai ir verbos. Kaip teigiama katalogo pradžioje, „margučiai ir verbos ne tik išlaikė ryšį su giliomis senovės tradicijomis, bet ir virto liaudies meno kūriniais, kurių spalvos, ornamentų ritmika ir saikinga kompozicija padeda atkurti praeities kartų tikėjimus, pažinti tautos charakterį. Pamažu jie tolsta nuo savo pirminės sakralinės paskirties, tampa lietuvišku suvenyru. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ir pasikeitusios senosios kultūros tradicijos lieka šiuolaikinio žmogaus etninės savimonės dalimi ir padeda pažinti dvasinį kultūrinį paveldą“ (13).

Kaip sakoma, visko parodoje yra, nėra tik sūpynių… bet kaip jas ten įtaisyti?

Paroda „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki 2015 m. birželio 1 d.

Literatūra:

1. Gimbutienė, Marija. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 15.

2. Laurinkienė, Nijolė. Žemyna ir jos mitinis pasaulis. Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 204.

3. Ten pat, p. 206.

4. Ten pat, p. 213.

5. Klimka, Libertas. Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius: Didakta, 2013, p. 107.

6. Ten pat.

7. Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 27.

8. Giedrytė, Vanda. Margučiai. Karpiniai. Tapyba. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007.

9. Dubnikienė, Violeta. Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai. Vilnius” Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015.

10. Balsevičiūtė, Rita. „Velykų savaitės renginiai“,Galvė,2015, 04-17 (interneto prieiga: http://www.galve.lt/velyku-savaites-renginiai/)

11. Pavasario švenčių papročiai ir simboliai. The customs and Symbols of Spring Holydais. Vilnius“ Lietuvos nacionalinis muziejus. 215, p. 9.

12. Ten pat.

13. Ten pat, p. 4.