T. Baranauskas. Šarlatanų taikinyje – Lietuvos istorija (apie „tikrąjį“ Jogailą)

Prorusiškas „švietėjiškas“ sambūris „Mūsų gretos“ (jie gi – ir studija „Šauksmas“) toliau „dirba“ su Lietuvos istorija. Priminsiu, kad šią vasarą šie simpatijų dabartiniam Kremliaus režimui neslepiantys veikėjai sugebėjo meistriškai apmulkinti mūsų Krašto apsaugos ministeriją, kuri sudalyvavo provokatorių inicijuotame 1655 m. rugpjūčio 8 d. įvykusio Žaliojo tilto mūšio „pergalės“ minėjime. Iš tiesų tą dieną įvyko vienas skaudžiausių pralaimėjimų Lietuvos istorijoje – Lietuvos kariuomenei atsitraukiant, Rusija pirmą kartą užėmė ir nusiaubė Vilnių bei laikė jį okupuotą 6 metus…

„Pergalingiems“ metams baigiantis, tie patys „švietėjai“ išplatino vieno iš anos „pergalės“ šventės iniciatorių Prano Valicko paskaitą „Kita Jogailos istorija“ (filmavo ir parengė kolegos „šauksmininkai“ Vaida Juozapaitytė ir Kazimieras Juraitis, renginį organizavo ir vedė įvairius pseudomokslo mėgėjus vienijančio „Gaublio“ klubo vadovas Leopoldas Tarakevičius). Pats P. Valickas filmuotoje medžiagoje nesikuklinant įvardintas kaip „mokslininkas, tyrinėtojas“.

Nežinau ar yra pavojus, kad kokia nors valstybės įstaiga vėl liptų ant to paties grėblio ir imtųsi kokių nors veiksmų įamžinant kokius nors istorinius įvykius pagal tų pačių, jau pagarsėjusių, šarlatanų rekomendacijas ir iniciatyvas, bet socialiniuose tinkluose pastebiu, kad menkiau su istorija susipažinę žmonės jau kimba ant naujo provokatorių pametėto jauko.

Ką gi šį kartą bando įteigti profesionalūs Lietuvos istorijos klastotojai? Šį kartą bandoma sujaukti patiklesnių istorijos mėgėjų supratimą apie vienus iš svarbiausių mūsų istorijos veikėjų – Jogailą ir Vytautą. Jogaila išaukštinamas ir Vytautas pažeminamas, keliant pseudopatriotinius lozungus ir kuriant įspūdingas pseudomokslines vizijas.

Paskaitos pradžioje pristatęs Jogailą kaip ilgiausiai – net 57 metus – ir paskutinį 250 metų trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais Lietuvą valdžiusį valdovą, Valickas leidžiasi į ilgus samprotavimus apie Kliuni reformą (neva nutylimą, nors apie ją negirdėjo tik tas, kuris beveik nieko apie viduramžius nėra girdėjęs), pasakojimą pagardindamas smagiais nusišnekėjimais, kurių betgi neturėtų pastebėti tie, kuriems pati Kliuni reforma – tik Valicko dėka padarytas atradimas. Antai, esą šią reformą dar IX a. sumąstė Kliuni vienuolyno vienuoliai (iš tikrųjų pats vienuolynas įkurtas tik X a.), kuriems „pabodo vyną gerti“ ir jie sumanę „atkurti Romos imperiją“ bei perimti valdžią į kunigų rankas. Kadangi jie buvo gerai susiorganizavę, tai surengę sąmokslą, atėmę valdžią iš karalių ir, pagaliau, imperatoriaus ir privertę visus paklusti popiežiui.

Tik Bizantijos imperatorius išsigelbėjęs, nes „staigiai“ suorganizavęs Šventojo rašto vertimą į 25 kalbas, ir taip išvengęs lotynų kalba pagrįsto popiežiaus dominavimo… Kadangi tokiu būdu kliuniečiams buvęs užkirstas kelias į Rytus, šie ėmę organizuoti kryžiaus žygius. Tai, beje, – gana originali kryžiaus žygių genezės teorija – manau, kad istorijos mokslas šioje vietoje neišvengiamai suklumpa prieš Valicko talentą, netenka žado ir neturi komentarų…

Negana to, su savo popiežiais užvaldę Vakarų ir Vidurio Europą iki Lenkijos imtinai, kliuniečiai bei jų agentai pradėjo kryžiaus karą prieš Lietuvą. Tame kare jiems labai talkino Landsbergiai, mat Edvardas Landsbergis buvęs vienas iš dviejų pirmųjų kryžiuočių generolų, o jį gerbia beigi prisimena ir dabartinis jo palikuonis Vytautas Landsbergis – pabrėžia „mokslininkas-tyrinėtojas“, nutiesdamas istorijos gijas į dabartį ir leisdamas suprasti, kad žilame IX amžiuje prasidėjęs sąmokslas tęsiasi ir mūsų dienomis…

Ir štai šioje jaudinančioje vietoje, atkalbėjęs jau ištisas 20 minučių, mūsų „mokslininkas-tyrinėtojas“ iš visuotinės istorijos aukštumų nukrenta tiesiai į Lietuvą, į Jogailos laikus, ir kukliai pradeda nuo Jogailos vardo reikšmės – ji esanti „už kitus narsesnis ir pranašesnis“ (pagal J. Otrembskį), arba „galingas raitelis“ (pagal Valicką, dar neskaičiusį Otrembskio, o tiksliau – jį cituojančių J. Kšyžaniakovos ir J. Ochmanskio). O iš tiesų, matyt, – ir vienas, ir kitas, nes abu apibūdinimai – teigiami, o Jogaila kaip tik toks ir buvo… Gi sukeitus vardo skiemenis vietomis, išeina Galijotas – „o taip, su kuo žydai kariavo Palestinoje!“ – sušunka „mokslininkas-tyrinėtojas“. Tai – tiesiog balzamas ant širdies panašių lingvistinių klejonių mėgėjams… Belieka tikėtis, kad tai bent – ne iš rusų pseudoistorikų nusikopijuotos lietuviškos „naujosios chronologijos“ pradmenys…

Taigi, per dešimt minučių išaiškinęs kilnią Jogailos vardo prasmę ir pacitavęs keletą Jogailą bei jo tėvą Algirdą giriančių autorių, P. Valickas skuba įsirašyti į Jogailos riterių ar šiaip nepaprastų drąsuolių gretas, pareikšdamas, kad dabar Lietuvos istorikai neva visaip menkina Jogailą, „na, ir kuo dabar prasčiau apie Jogailą rašo, tuo aukštesnius postus gauna – ir moksle, ir visur kitur“. Tad postų moksle „ir visur kitur“ nesivaikantis Valickas, žiūrėk, jau ir visą tiesą išklos… Ši primityviai išgalvota situacija leidžia pasakotojui pakilti į kovą su „JAIS“ – galingaisiais ir klastingaisiais…

Tokiu dramatišku būdu, po pusvalandžio tauškalų, „mokslininkas-tyrinėtojas“ pamažu prieina ir prie savo herojaus – Jogailos – istorijos. Patiklų klausytoją iškart „pradžiugina“ prasimanyta žinia, kad jo žmona „Jadvyga buvo Gedimino proanūkė. Žinot šitą? Ne? Vengrai rašo, reiškia, nutekėjo į Vengriją Gedimino dukra čia, ir paskui čia per moterišką liniją proanūkė, o Jogaila – Gedimino anūkas. Lenkiško kraujo Jadvyga neturėjo nė lašelio.“

Ką gi, vengrai ir lenkai, manyčiau, žino ir rašo, kad Jadvygos senelė iš tėvo pusės buvo Lenkijos karalaitė Elžbieta (karaliaus Vladislovo Lokietkos dukra), o senelė iš motinos pusės – kunigaikštytė Elžbieta Kujavietė, abi – tikros lenkų Piastų giminės atstovės, gimusios maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Gedimino sūnūs bei dukros… Kaip galima suprasti iš mūsų „mokslininko-tyrinėtojo“ pasakojimo apie Gediminaitės nutekėjimą į Vengriją, į Gediminaites jis norėtų įrašyti ne ką kitą, kaip pačią Elžbietą Lokietkuvną – asmenybę pakankamai žymią ir žinomą, apie kurią Lenkijoje ir monografijos rašomos…

Na, tegu sėdi tie mokslinės istorijos rašinėtojai ausis suglaudę ir klauso, ką toliau mūsų apsiskelbęs „mokslininkas-tyrinėtojas“ iš šauksmininkų „švietėjų“ komandos paporins…

Su gausybe klaidų ir netikslumų, kuriuos čia būtų ilgu dėstyti, Valickas papasakojo apie Jogailos konfliktą su Kęstučiu ir Vytautu, ir kiek sėkmingiau – apie Vytauto veiklą pirmojo pabėgimo pas kryžiuočius metu (tik trimis mėnesiais pavėlino jo susitaikymą su Jogaila), ir vėl grįžo prie Jogailos vedybų, kaip jau „žinome“, su artima savo „giminaite“ Jadvyga. Pasirodo, priešingai nei rašinėja neišmanėliai istorikai, Jogaila su lenkais gražiuoju nesitarė, o, nužygiavęs į Lenkiją su kariuomene, Jadvygą paėmė jėga, ją vedė ir „savavališkai“ pasikrikštijo. „Mokslininkas-tyrinėtojas“ nepatikslino savo tokio egzotiško „atradimo“ šaltinio, tad lieka tik spėlioti, ar tai išskaityta iš lubų, ar iš žvaigždžių, ar iš Mėnulio pilnaties… Paskui gi, kad viską įteisintų, „Jogaila Lenkiją nusipirko“ – taip mūsų „švietėjas“ supranta išpirkos už nutrauktą Jadvygos santuoką su Vilhelmu Habsburgu sumokėjimą. Ką gi, galima atsidusti – bent jau iš Mėnulio vėl grįžtame į žemę, kurios įvykius suprantame taip, kaip pavyksta suprasti… Bet kuriuo atveju sumokėti tuos pinigus Jogaila juk įsipareigojo 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu – sutartimi su Jadvygos motina Elžbieta Bosniete… Bet ne… Šioje vietoje vėl kylame į kosmosą.

Vieninteliai Valickui žinomi lenkų istorikai Jadvyga Kšyžaniakova ir Ježis Ochmanskis, kurių knyga „Jogaila“ buvo lietuviškai išleista 2010 m. ir Valicko netgi perskaityta (ar bent kokia pusė jos), rašydami apie Krėvos unijos aktą, anot Valicko, pripažino: „Keista tik tai, kad šis reikšmingas dokumentas kažkaip pradingo, nors beveik visi kiti unijos aktai išliko amžiams“ (p. 104). Tas lenkų istorikų „pripažinimas“ mūsų „mokslininko-tyrėjo“ galvoje sukėlė tikrą audrą: „Ir dar įdomiausia tai yra, kad Krėvos unijos nėra niekas niekada matęs. Niekas niekada! Nėra jokio nuorašo – yra tik visokie komentarai, kad va, reiškia, unijoj parašyta tas, tas, tas, anas. Tai Dlugošas visko ten prifantazavęs, o Dlugošas rašė 80 metų praėjus po tos Krėvos unijos sudarymo – jis dar nė gimęs nebuvo, ir jo tėvas buvo, po stalu dar vaikščiojo, o jis jau rašo, reiškia… Nu ir prirašė, prifantazavo visokių…“

Visa bėda, kad J. Kšyžaniakova ir J. Ochmanskis cituotame sakinyje rašė visai ne apie Krėvos aktą, o apie kitą, jų spėjimu turėjusį būti dokumentą, kurį Jogaila turėjęs išduoti lenkų ponams 1386 m. vasario mėnesį, kai atvyko į Krokuvą…

Paminėto mūsų „mokslininko-tyrinėtojo“ atradimo proga į savo „Veidaknygės“ (Facebook) paskyrą įsidėjau Krėvos akto nuotrauką su komentaru: „Jeigu jau taip, tai suteiksiu unikalią galimybę pamatyti tai, ko niekas (su Valicku priešaky) nematė.“ Mūsų „švietėjas“ netruko apie tai sužinoti ir it įgeltas puolė ieškoti kokio nors šiaudo, už kurio užsikabinęs išgelbėtų savo susvyravusį „mokslininko-tyrėjo“ autoritetą. Tiksliau, įvairiakalbes vikipedijas už jį perskaitė ir tinkamas vietas jose atrinko kitas „Žaliojo tilto pergalės“ minėjimo herojus ir iniciatorius Eugenijus Paliokas. Mat ką reiškia – „švietėjiškas sambūris“. Čia juk visi – už vieną ir vienas – už visus. Intelektualinė pagalba – realiu laiku. Šiaudelis, vikipedijų duomenimis, atsirado, iki tol „mokslininkui-tyrinėtojui“ nežinotos išganingos Jono Dainausko hipotezės, kad Krėvos aktas esąs falsifikatas, pavidalu.

Tad dabar, nutaisęs rimtą miną ir kilstelėjęs antakius, „mokslininkas-tyrinėtojas“ jau išdidžiai ir kiek su panieka pareiškia: „Labai ačiū Tomui. Aš tą „originalą“ žinau ir todėl cituoju patį pirmutinį tariamo Krėvos unijos originalo sakinį…“ Ir jau iki soties visko prisicitavęs, pasikoreguoja: „Iki 1835 metų „Krėvos unijos“ originalo niekas nematė, bet visi apie ją ir jos turinį skaitė iš Jono Dlugošo kronikos.“ Džiugu, kad bent jau ne „niekas niekada“ to akto nematė, ir ne tik pats Valickas jį pagaliau pamatė, bet ir kitiems bent nuo 1835 m. leido į jį žiūrėti… O istoriografijoje pripažinimo nesulaukusi falsifikavimo teorija, kurios turinys Valickui taip ir liko paslaptimi, su jos egzistavimu jau susipažinusio „mokslininko-tyrėjo“ dėka praturtėjo „lemiamu“ argumentu – Jogaila Krėvos akte tituluojasi „didžiuoju kunigaikščiu“, o Valicko įsitikinimu taip būti negali, nes jis gi „žino“, kad Jogaila galėjęs tituluotis tik karaliumi, ir ta proga visą šūsnį „karaliaus“ titulo vartojimo XIV a. kronikose atvejų išrašė…

Betgi grįžkime į grubiai nutrauktą „mokslinę-šviečiamąją“ paskaitą, kuri štai, nusikapsčius iki Krėvos akto, jau beveik įpusėjo…

Pranešėjas tuo tarpu prakaituoja, aiškindamas, kodėl Jogaila ėmėsi tokių veiksmų, kuriuos jis pats išgalvojo – t. y. surengė karo žygį į Lenkiją (anot Valicko – Vengrijos provinciją) ir jėga paėmė Jadvygą? „Kiekviename Ordino kryžiaus žygyje… Kiekviename žygyje! Dalyvavo Vengrijos kariai,“ – žeria naujus „faktus“ Valickas.

Ir iš tiesų ir kas tik XIV a. nėra dalyvavęs kryžiuočių žygiuose į Lietuvą! Tik štai vengrai beveik nedalyvavo… Išskyrus tą pirmą ir paskutinį kartą 1345 m. Žinoma, jei Lenkiją laikysime Vengrijos provincija, kaip tai regisi Valickui (su šiokiu tokiu, nors ir gerokai iškreiptu pagrindu), tai tų atvejų (ypač pavienių eilinių riterių) bus daugiau, nors ir ne kiekviename žygyje…

Bet leiskime tęsti „mokslininkui-tyrinėtojui“: „Taigi, fronto liniją Jogaila nukėlė toli į pietus – iki pat Karpatų kalnų nuo Lietuvos. Jau karas persikėlė tenai, o ne čia pas mus“. Tiesa, apie Karpatų kalnų fronte vykusius kryžiaus žygius „mokslininkas-tyrėjas“ papasakoti užmiršo – matyt, mūsų čia dar laukia nauji „atradimai“ beigi regėjimai.

Toliau „sužinome“ itin svarbią socialinės istorijos naujieną – kad iki Jogailos, girdi, Lietuvoje „nebuvo jokių bajorų ir jokių kunigaikščių – ir tie visi, kurie rašinėtojai rašo, kad va ten, Gedimino laikais, ten bajorai šiokie, anokie, ten kunigaikščiai, tai yra kliedesys ir nesąmonė, nes jų nebuvo!“ Štai taip mūsų „švietėjas“ vienu stipriu sakiniu „nukala“ visą ligšiolinę istoriografiją ir daugelį to meto Lietuvos istorijos šaltinių, kuriuos, kaip ir nelaimingąjį Krėvos aktą, teks paskelbti begėdiškais falsifikatais, kadangi jie naudoja terminus, kurių, Valicko įsitikinimu, negalėjo tuo metu būti… Na, o kunigaikščius ir bajorus, jei kam liktų neaišku, sukūręs Jogaila 1387 m. vasario 20 d. privilegijoje…

Toliau, pasirodo, kad Jogaila ne tik savavališkai priėmė krikštą, bet ir pats vienas be popiežiaus žinios tvarkė visą Lenkijos ir Lietuvos bažnytinę organizaciją, skyrė vyskupus ir pan. Popiežius tik žymiai vėliau viską pripažinęs… Galingajam Jogailai įvedinėti naują tvarką vidurio Europoje trukdė tik Vytautas, kuris maištavo, pas kryžiuočius antrą kartą pabėgo… Ta proga Valickas perskaitė ilgą to meto karo veiksmų konspektą, tiesa, be didesnių atradimų ir sensacijų, tad jo klausydamas renginio vedėjas Leopoldas jau, matyt, ir knapsėt pradėjo, ir pertraukė prelegentą klausimu: „Nepavargai dar, Pranai? Daugiau kaip valandą kalbi!“ (52-a minutė).

Gavęs tokią karčią pastabą pranešėjas susiėmė – juk ne to – tikrai ne to – iš jo „Gaublio“ publika laukia! Ir pagreitintai užbaigęs konspekto skaitymą, žiebė ilgai lauktą beprotišką etimologiją: žodis „kunigas“ reiškia „kūningas“, tai yra daug kūno turintis – suprask, tvirtas žmogus. Ir štai visa Europa šį žodį iš lietuvių pasiskolino – visi „kūningi“, kaip lietuviai, būti panoro… O štai „kunigaikštis“ – tai toks menkas kūnelis, silpnas…

Sužibėjęs šia etimologija Valickas ėmė kartotis – vėl ėmė pasakoti apie tai, kad „Krėvos akto niekas nematė“, apie „fronto linijos“ nukėlimą Jogailos dėka prie Karpatų ir Oderio… Papildė: be to, Jogaila, iš Vengrijos atimdamas Moldovą, „Šventosios Romos imperijos valdas labai sparčiai naikino“, mat Valicko supratimu, visa katalikiškoji Europa ir yra toji imperija, valdoma, kaip pamename sąmokslininkų kliuniečių ir jų popiežiaus…

„Įdomus dalykas. Iki Jogailos Vytis šuoliavo į dešinę. Šuoliavo į dešinę. Jogaila apsuko Vytį į kairę. Ir dabar. Kaip apsuko, tai ir dabar… Pažiūrėkite ant monetų – Vytis lekia į kairę. Kodėl? Ką tai reiškia „dešinė – kairė“?“ Prieš atsakydamas į šį fundamentalų klausimą „tyrinėtojas“ pametė į šoną savo tirštai prirašytą popiergalį ir nuklydo į plačias archeologinių tyrimų ir indų mitologijos lankas, iš kurių po 6 minučių sugrįžęs, pareiškė: „Orientacija žirgo į dešinę – į Rytus lekia. Jogaila apsuko žirgą į kairę – į Vakarus, ir matome, jo visi pagrindiniai veiksmai – kovėsi prieš Romos tą šventąją imperiją Vakaruose: Lenkiją patvarkė, Pamarį, iš Vengrijos atėmė Moldaviją… Reiškia, tai yra labai simboliška. Ir Vytis turi būti baltas ir lekiantis.“

Linksmame pirminiame šitos „moksliškai-švietėjiškos“ koncepcijos aptarime „Veidaknygėje“ prof. Alvydas Butkus suformulavo klausimą: „Tada kovai su Livonija Vytį turėjo vaizduoti sėdintį. O jei kryžiuočiai būtų buvę į pietus nuo Lietuvos, tai kaip P. Valickas jį vaizduotų?“ Mano manymu, kovai su Livonija Vytį galima būtų vaizduoti iš viršaus, bėgantį kartografiškai į šiaurę… Bet, žinoma, autentiškiausią atsakymą į šios klausimus galėtų duoti tik pats maestro Valickas…

Po viso to Valickas dar rado jėgų įnešti savo indėlį ir į Žalgirio mūšio analizę, tiesa, ties militariniais dalykais ilgai neužsilaikė, o verčiau nuklydo į Vokiečių ordino likimo peripetijas iki mūsų dienų. Taip pat pabrėžė, kad valdovas buvo tik Jogaila, o ne Vytautas, ir visi Vytauto aktai esą galiojo tik Jogailos patvirtinti. Jogaila gi buvęs „princeps supremus“, kas esą reiškia „imperatorius“. Na ir būtent šis „imperatorius“ laimėjo mūšį prieš „popiežiaus imperiją“, sukeldamas joje tokią didelę paniką, kad net husitai sukilo… Vadinasi, ir reformacija Europoje prasidėjo nuo Jogailos… Ir „popiežiaus kurta“ Šventoji Romos imperija būtent dėl Jogailos laimėto Žalgirio mūšio suiro ir numirė… O Vytautas? Ką ten Vytautas, taigi jis – niekas šalia Jogailos. Net ne antras žmogus valstybėje – juo esą buvęs „Kaributas Žygimantas“ – „oficialus sosto įpėdinis“ (oficialūs raštai, matyt, žinomi tik mūsų „mokslininkui-tyrinėtojui“). Ir tą Žygimantą Kaributaitį, pasirodo, ne Vytautas, o Jogaila į Prahą padėti husitams pasiuntė…

Baigdamas „tyrinėtojas“ dar apsidraudė, apgailestaudamas, kad savo atradimų kupiną paskaitą parengė pernelyg skubotai, renginio organizatoriaus Leopoldo Tarakevičiaus genamas ir „prievartaujamas“. Tai ponui Leopoldui ir tenka atsakomybė, jeigu kas nors ne taip buvo pasakyta.

Mat kaip… Netgi ir taip gali būti? Po tiekos istoriografijos „kliedesių“ paneigimo? Ne, ką jūs, Pranai! Nusišnekėti reikia drąsiau, nesuklumpant iš kuklumo net pabaigoje. Sėkmės jums, „Gaubliui“, „Šauksmui“, „Mūsų gretoms“ ir kitiems beprotybės mėgėjams, plėtojant savo teorijas ir dalinantis jomis kuo siauresniame „gaublininkų“ būrelyje!

Sėkmės ir šiaip istorijos mėgėjams – neužkibkite ant šarlatanų kabliuko! Tegul šiais metais jų švęsta „Žaliojo tilto pergalė“ bus paskutinė ir te nepersikelia panašios pergalės į Naujuosius, 2016-uosius metus!