Lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo dviejų dienų oficialų vizitą Vokietijoje ir atidarė Berlyno saugumo konferenciją. Šiemet Lietuva yra viena pagrindinių šio tarptautinio renginio partnerių.
Vizito metu numatyti susitikimai su Vokietijos kancleriu Frydrichu Mercu (Friedrich Merz), prezidentu Franku Valteriu Šteinmejeriu (Frank-Walter Steinmeier) ir Bundestago pirmininke Julija Kliokner (Julia Klöckner).
Svarbiausi derybų klausimai – Europos saugumas, nuolatinis Vokietijos karinių pajėgų buvimas Lietuvoje, gynybos pramonės bendradarbiavimas ir parama Rusijos puolamai Ukrainai.
Berlyno konferencijoje – Lietuvos ir Europos saugumo klausimai
Atidarydamas Berlyno saugumo konferenciją Prezidentas priminė du svarbius Europos istorijos įvykius – Berlyno sienos griūtį ir Baltijos kelią.
Pasak G. Nausėdos, šie įvykiai parodė, kokią galią turi vieningos ir ryžtingos visuomenės, siekiančios laisvės.
Šiandien, Europoje tebevykstant karui, o autoritarinėms valstybėms mėginant keisti tarptautinę tvarką, ši istorinė patirtis vėl įgauna ypatingą reikšmę.
Berlyno saugumo konferencijoje aptariamos Europos ir NATO gynybos problemos, naujos karinės grėsmės, gynybos pramonės stiprinimas ir pagalba Ukrainai.
Šiemet Lietuva yra konferencijos šalis partnerė. Renginyje taip pat dalyvauja užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, kiti Lietuvos valdžios, kariuomenės ir gynybos pramonės atstovai.
Vokietijos brigada – svarbiausias bendras gynybos projektas
Vienas svarbiausių Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimo darbų – nuolatinis Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimas Lietuvoje.
Krašto apsaugos ministerijos spalio 30 d. duomenimis, iki šių metų pabaigos brigadoje Lietuvoje turėtų tarnauti apie 2 tūkst. karių ir civilių. Iki 2027 m. pabaigos šis skaičius turėtų priartėti prie 5 tūkstančių.
Vokietijos brigada visą kovinį pajėgumą turėtų pasiekti iki 2027 metų pabaigos.
Pagrindinė jos nuolatinė dislokacijos vieta numatyta Rūdninkų kariniame poligone.
Spalį Alkas.lt rašė, kad Rūdninkų kariniame miestelyje jau baigti Vokietijos kariams skirti gyvenamieji korpusai. Juose bus galima apgyvendinti iki 600 karių.
Tuo pat metu tęsiami antrojo etapo darbai. Kaip anksčiau pranešė Alkas.lt, Rūdninkų karinio miestelio plėtra yra didžiausias karinės infrastruktūros projektas nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Ukraina ir Europos gynybos pramonė
Kitas svarbus Lietuvos ir Vokietijos derybų klausimas – parama Ukrainai ir abiejų šalių gynybos pramonės bendradarbiavimas.
Lapkričio 2 d. Berlyne lankęsis Lietuvos užsienio reikalų ministras K. Budrys susitiko su Bundestago parlamentinės ryšių su Baltijos valstybėmis grupės atstovais.
Jis pabrėžė, kad Ukrainos saugumas neatsiejamas nuo visos Europos saugumo. Ministras ragino išlaikyti paramą Ukrainai, stiprinti jos gynybinius pajėgumus ir tęsti spaudimą Rusijai.
Lietuvos įmonės Berlyno saugumo konferencijoje pristato savo gynybos ir saugumo srities gaminius bei technologijas. Dalyvavimą nacionaliniame stende remia Krašto apsaugos ministerija.
Šis bendradarbiavimas Lietuvai svarbus ne vien dėl ginkluotės įsigijimo. Gynybos pramonės plėtra gali sudaryti sąlygas daugiau karinės paskirties gaminių gaminti Lietuvoje ir mažinti priklausomybę nuo tiekėjų už Europos ribų.
Lietuva ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai
Vokietijos federalinė vyriausybė nurodo, kad derybose su G. Nausėda taip pat numatoma aptarti Lietuvos pasirengimą 2027 m. pirmąjį pusmetį pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai.
Dėmesio bus skiriama būsimiems Europos Sąjungos finansiniams įsipareigojimams, bendrosios rinkos stiprinimui ir ES plėtrai.
Šie klausimai svarbūs Lietuvai, nes nuo būsimų ES sprendimų priklausys ir tolesnis Europos gynybos finansavimas, parama Ukrainai bei valstybių galimybės stiprinti savo saugumą.
Diuseldorfe – atsparumo ir bendradarbiavimo klausimai
Lapkričio 4 d. Prezidentas lankysis Diuseldorfe, kur susitiks su Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės ministru pirmininku Hendriku Viustu (Hendrik Wüst).
Abu politikai atidarys konferenciją, skirtą visuomenės, valstybės ir ūkio atsparumui įvairioms grėsmėms.
Taip pat numatytas Lietuvos ir Vokietijos verslo forumas, kuriame bus aptariamos gamybos, inžinerijos, technologijų ir gynybos pramonės bendradarbiavimo galimybės.
Nors Vokietijos brigados perkėlimas į Lietuvą jau vyksta, abiem valstybėms dar teks išspręsti nemažai infrastruktūros, karių aprūpinimo ir ilgalaikio bendradarbiavimo klausimų.
Kokių konkrečių susitarimų bus pasiekta per lapkričio 3–4 dienų vizitą, paaiškės po Lietuvos ir Vokietijos vadovų susitikimų.
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Krašto apsaugos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos ir Vokietijos federalinės vyriausybės pranešimus.














pozicija.org/prof-dr-vytautas-radzvilas-nacionalinis-susivienijimas-pro-patria-uz-lietuviska-lietuva-be-lietuviu/
NS organizuoto spalio 3-osios d. mitingo išvakarėse jaunimo sambūrio Pro Patria tinklalapyje paskelbtas Eriko Meškonio straipsnis apie imigraciją iš tikrųjų yra programinis idėjinis ir praktinis tekstas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateities klausimu. Jame brėžiama savita lietuviškos Lietuvos be lietuvių perspektyva.
Šį tekstą aptaręs politologas M. Kundrotas yra vienas iš nedaugelio ekspertų, profesionaliai tyrinėjančių nacionalizmo problematiką ir gebančių dalykiškai analizuoti bei tiksliai atskirti į panašius žodžius įvilktas absoliučiai skirtingas tautos sampratas bei atpažinti idėjines ir praktines nacionalizmo deformacijas. Todėl šio autoriaus negali suklaidinti tokios dūmų uždangos kaip skambūs žodžiai apie būtinybę išsaugoti lietuvišką Lietuvą.
Kertinis politinio nacionalizmo ideologijos stulpas yra prielaida, kad etninė tauta yra modernios nacionalinės valstybės steigėjas ir suverenas, o kiek įmanoma didesnis valstybės etninis vientisumas yra absoliučiai būtina jos stabilumo ir tvarumo sąlyga.
M. Kundrotas įžvalgiai pastebi, kad mitingo iniciatorių nuostata, jog ,,valdoma imigracija turi daugiau pliusų nei minusų“, ne tik atspindi jų pasiryžimą pritarti šiuo metu vykdomai kontroliuojamos ir planingos ,,imigracijos“, o iš tikrųjų – organizuoto ir tvarkingo lietuvių pakeitimo svetimšaliais politikai.
Straipsnio autorius atkreipia dėmesį į už šio politikos pokyčio slypinčią kur kas gilesnę ir pavojingesnę slinktį visiškai naujos pačios tautos sampratos link.
Nacionaliniam susivienijimui primetama iki šiol buvusi svetima lietuvių tautos samprata. Sambūrio Pro Patria kontroliuojama Nacionalinio susivienijimo partija iš tiesų keičia savo ideologinę tapatybę ir politinę kryptį atsisakydama vadovautis XIX-XX a. tautinio atgimimo laikotarpiu susiformavusia lietuvybės samprata ir lietuviškojo nacionalizmo ideologija, leidusia 1918 m. sukurti ir 1990 m. atkurti nepriklausomą demokratinę etninės lietuvių tautos valstybę.
Pereinama prie propatrijinės ,,eurokontinentinės”, o toliau ir visiškai neišvengiamai – prie globalios multikultūrinės ,,Lietuvos krikščionių / katalikų tautos“ ir ,,katalikiškos valstybės“ sampratos.
Valstybę sukūrusi ir ją siekianti išlaikyti etnopolitinė lietuvių tauta yra nesuderinama su ES centralizuotos ,,integracijos” projektu.
M. Kundrotas įžvelgia ir pagrįstai teigia, kad Pro Patria sambūris renkasi ,,eurokontinentinės“ arba, pasakant paprasčiau, ,,eurolietuvių tautos“ tapatybę. Toks pasirinkimas reiškia, kad etnokultūrinis lietuviškumo dėmuo privalo užleisti vietą europinei civilizacinei, o tai reiškia – paneuropinei krikščioniškai, pirmiausia katalikiškai tapatybei.
Lietuviškasis tautinis dėmuo yra nustelbiamas ir tampa šalutiniu, veikiau dekoratyviniu ,,paneuropinės tapatybės” dėmeniu ar fonu, o svarbiausia – praranda politinį matmenį ir valstybinę reikšmę.
Tačiau, kaip teisingai pažymi M. Kundrotas, net naujoji ,,eurokontinentinė“ ir civilizacinė krikščioniškoji / katalikiška lietuvio tautinė tapatybė yra per siaura. Juk esama daugelio krikščioniškų / katalikiškų tautų kituose žemynuose. Todėl belieka vienintelė išeitis – iki galo ,,globalizuoti“ lietuvio sampratą ir atverti Lietuvą krikščionims, geriausia – katalikams imigrantams iš visų pasaulio kraštų.
Čia jie turi ,,integruotis“ – socializuotis ir nekelti sumaišties. O nors kiek pramokusieji lietuviškai taps tikrais lietuviais. Tokių ,,lietuvių“ vis daugės, kol galiausiai ,,senlietuviai“ taps mažuma.
Taigi Pro Patria sambūrio ir NS požiūriu, lietuviai senbuviai nėra būtini, kad Lietuva išliktų ,,lietuviška“ – jeigu atvykėliai pramoks lietuviškai ar net sugebės švebeldžiuoti mūsų kalba teikdami paslaugas, Lietuva bus išlikusi lietuviška. Dėl politologo keliamo klausimo, kas bus kai susidarys kritinė tokių ,,naujalietuvių“ multikultūrinė masė, mitingo organizatoriai nekvaršino sau galvos ir tokių nepatogių klausimų nekėlė.
Apskritai tikroji mitingo paskirtis buvo ,,normalizuoti“, tai yra legitimuoti, vykstančią imigraciją ir ,,optimizuoti“ atvykėlių srautus. Ši tvarkingos ir legalios imigracijos bei planingo vietos gyventojų pakeitimo svetimšaliais politika įteisinta ES Migracijos ir prieglobsčio paktu. Ją vykdo ir dabartinė Lietuvos vyriausybė.
Tačiau po buvusios vyriausybės organizuoto masinio imigranto antplūdžio sunku įtikinti visuomenę, kad legali ir reguliuojama imigracija yra esminis Lietuvos imigracijos politikos pokytis, galintis sustabdyti krašto kolonizavimo procesą. Todėl prireikė, kad pati tauta pareikalautų, jog būtų pakeista atvykėliais ne stichiškai, bet planingai ir tvarkingai.
Įtikinti visuomenę, kad ,,valdoma imigracija“ ir kolonistų ,,integracija“ yra lietuvių tautos išsigelbėjimas, galėjo būti pavesta tik nuosekliai antiimigracinei politinei jėgai.
Tokia vienintelė jėga kelerius metus buvo Nacionalinio susivienijimo partija. Pasinaudota šiuo tikrovės nebeatitinkančiu kovojančios su imigracija partijos įvaizdžiu.
Viltasi, kad nedaug kas pastebės, jog NS mitinge buvo reikalaujama to, ką jau daro dabartinė valdžia.
Visomis išgalėmis kurtas įspūdis, jog reikalaujama ko nors daugiau.
Neatsitiktinai renginys buvo masiškai reklamuojamas proimigracinėje žiniasklaidoje. Kiek yra apgautųjų – netrukus sužinosime.