V. Sinica. Želigovskio šmėklos pamokos

Spalio 7 dieną, praėjus lygiai 95 metams nuo Suvalkų sutarties sulaužymo, karo akademijos istoriko prof. Valdo Rakučio paragintos Molėtų, Širvintų ir Ukmergės savivaldybės paskelbė kuriančios Širvintų-Giedraičių karinį istorinį parką. Tokio parko idėja perimta iš JAV, kur populiaru ir skatinama lankytis reikšmingų istorinių mūšių vietose. Istorinei sąmonei ir patriotinėms nuostatoms ugdyti nevadovėlinis mokymas apie istorines tautos pergales (kaip ir didvyriškus pralaimėjimus, ko Lietuva nesugebėjo aiškiai padaryti su 1655 m. Žaliojo tilto gynyba nuo maskviečių tvano) yra puiki ir Vakaruose plačiai taikoma priemonė. Idėja dvigubai sveikintina, nes pats 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų laikotarpis šalyje yra menkai žinomas jaunajai kartai lyginant su kitais esminiais XX a. istorijos epizodais.

Kaip gali kiršinti sava pergalė?

Būtent mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių 1920 m. lapkričio 17-21 dienomis silpnesnes pajėgas turėję Lietuvos savanoriai atrėmė ir sustabdė Vilnių okupavusią ir visą Lietuvą užimti siekusią Liucjeno Želigovskio rinktinę. Pastaroji buvo pavadinta lietuviškąja pėstininkų divizija, mat mėginta pavaizduoti, kad krašto atsiimti ateina vietiniai gyventojai, tikrieji šeimininkai. Ši pergalė aiškiai padėjo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ir suverenumą, kad ir be po Suvalkų sutarties sulaužymo okupuoto Vilniaus krašto. Atrodytų, Lietuvos piliečių istorinėje sąmonėje tai turėtų būti garbinga ir švęstina data.

Tačiau ne visada yra, kaip turėtų būti. Vieša, drąsia ir teisinga Valdemaro Tomaševskio kritika išgarsėjusi, lojalumo Lietuvai nebijanti deklaruoti lenkė Renata Underis socialiniuose tinkluose į šią istorinio parko iniciatyvą sureagavo netikėtai kritiškai. Panašią kritiką išdėstė ir kita Lietuvos lenkų tautybės žurnalistė Joana Šymanska-Godard. Jų teigimu, tokio parko kūrimas supriešins Lietuvos visuomenę, kurstys tautinę įtampą. Istoriškai jautrių momentų ir konfliktinio istorinio paveldo eskalavimas visada iškelia nemažai dilemų ir verčia rinktis prioritetus. Jei yra įtampų, gal tokių įtampų iš tiesų reikėtų vengti. Bet kokia kaina?

Viena vertus, tenka suabejoti pačia idėja nutylėti tai, kas istorijoje nepatogu. Įsivaizduokime analogiją su holokausto klausimu. Tiek Izraelis, tiek Lietuvos ir užsienio žydai visada drąsiai kėlė su lietuvių tautos vaidmeniu holokauste susijusius klausimus, reikalavo nusikaltimų pripažinimo, atsiprašymų, tragiškų  įvykių atminimo įamžinimo. Visa tai buvo daroma visiškai pagrįstai. Tautos turi teisę reikalauti tikrų įvykių įvertinimo ir atminimo, net ir pripažįstant, kad dalis apžvalgininkų lietuvių vaidmenį holokauste akivaizdžiai tirština ir išnaudoja propagandiniam karui prieš Lietuvą ir jos nepriklausomybės kovas. Siūlymai nekalbėti apie šalies pergales vien tam, kad neužgautume tautinių bendrijų ar kaimynų yra nelogiški – politikos prigimtis yra savaime konfliktiška ir visos pergalės, kuriomis galima didžiuotis, vienaip ar kitaip yra pergalės prieš kaimynus ar jų kultūros paveldėtojus.

Kita vertus, šioje Lietuvos lenkų dilemoje dėl Želigovskio žygio atminimo išryškėja pati termino „integracija“ esmė. Integruotas į valstybę yra visų pirma toks pilietis, kuris palaiko ir tapatinasi su tos šalies valstybingumo projektu. Mūsų atveju – su Lietuvos valstybe ir jos pastangomis išlikti tiek dabar, tiek praeityje. Tai politinė-pilietinė, o ne kultūrinė integracijos dimensija. Tokios paramos valstybingumui privalo reikalauti net liberaliausios multikultūrinės visuomenės.

Kyla klausimas, kaip gali būti, jog toks parkas kažką kiršina Lietuvoje. Užsigauti dėl šių pergalių įamžinimo gali tik žmonės, kurie nepaisant Lietuvos pilietybės, politiškai tapatinasi su Lenkijos valstybe ir šių įvykių atmintyje save pozicionuoja Želigovskio pusėje. Lietuvai lojalūs Lietuvos lenkai šiuo atveju lengvai atpažįstami pagal tai, jog dvišalio konflikto atveju tapatinasi su Lietuva. Jie – jeigu apskritai tuo domisi – turėtų didžiuotis Lietuvos pergale ir sąžiningai pasmerkti negarbingą Želigovskio vadovaujamų pajėgų išpuolį, sulaužant nuo pasirašymo momento įsigaliojusią Suvalkų sutartį. Turiu garbės pažinoti ne vieną tokį lojalų lenkų tautybės pilietį. Kodėl ir iš kur galėtų rasti prielaidos visuomenės skaldymui, jei Lietuvos lenkai save politiškai ir istoriškai sietų su Lietuva, o ne su Lenkija? Želigovskio šmėkla užduoda nemažai klausimų apie šiandieninę visuomenės būklę.

Želigovskio įamžinimas

Tačiau uždavę klausimą apie tai, su kuria valstybe istoriškai ir politiškai tapatinasi Lietuvos lenkakalbiai piliečiai, dar įdomesnį atsakymą galime rasti Šalčininkų rajone. Savaime įdomu tai, kad Šalčininkų centre, pagrindinėje miesto gatvėje stovi už Rusijos lėšas sutvarkytas paminklas raudonarmiečiams kareiviams, žuvusiems II pasauliniame kare. Tačiau mūsų aptariamai dilemai tarp Lietuvos-Lenkijos politinio tapatumo, įdomesnė yra istorinė atmintis lietuviškiausioje rajono dalyje, Dieveniškėse.

Šalčininkų savivaldybės oficialioje interneto svetainėje, rašoma: „Tarpukario metais Dieveniškėse prie vietinės mokyklos stovėjo paminklas, skirtas Vilniaus krašto su Lenkija susivienijimui. Šią dieną paminklas atrodo vargingai, tačiau jau artimiausiu laiku Šalčininkų rajono savivaldybės bei draugijos „Odra – Niemen“ pastangomis jis bus atnaujintas, ant pjedestalo pritvirtinta Dieveniškių bei jų  apylinkių gyventojų, nukentėjusiųjų karo metu, atminimo lentelė.“

Taigi seniūnija su Šalčininkų savivaldybės ir Lenkijos organizacijos parama planuoja restauruoti Želigovskio okupaciniam žygiui pagerbti Dieveniškėse dar nuo prieškario stovintį paminklą. Restauracija iki pradinės paminklo būklės, ko gero, reikštų, kad be kitų darbų reikia ir atgal užkelti paminklą puošusį Lenkijos herbo erelį bei pakabinti dvi anksčiau kabėjusias Lenkijos vėliavas. Pačią okupaciją savivaldybė vadina „Vilniaus krašto su Lenkija susivienijimu“. Galima suprasti, kad lygiai kaip ir 1940 metais SSRS aneksijos pasiprašęs Liaudies Seimas, taip ir 1922 m. „Vidurio Lietuvos“ Seimas, kurio rinkimai įvyko tuo pačiu principu, Šalčininkų savivaldybėje laikomas teisėta institucija, o jos prašymas į Lenkijos sudėtį – demokratinės valios išraiška.

Oficialiai šis paminklas skirtas ne tiek Želigovskio, kiek visų jo žygio dalyvių atminimui įamžinti. Ir vėl susiduriame su ta pačia dilema – su Lietuvos ar su Lenkijos pergalėmis ir didvyriais tapatinasi krašto gyventojai, ar tiksliau, jiems viešąsias istorinės atminties formas konstruojanti vietos savivalda?

Atsiimti Vilnių

Liucjeno Želigovskio šmėkla klaidžioja ir anapus Lenkijos sienos. Prieš Lenkijos Seimo rinkimus juose 9 proc. balsų gavusios ir taip trečią vietą rinkimuose užėmusio populistinio sąrašo Kukiz`15 kandidatas Aleksandras Kosas viešai pasiūlė jėga atsiimti Vilnių ir taip apginti lenkų teises. Pasiūlymo įrašas paskelbtas simbolinę Želigovskio įžengimo į Vilnių dieną. Aliuzija į istorinį tęstinumą aiški.

Sąrašui rinkimuose sekėsi, žinoma, ne todėl, kad jame esantis kandidatas agitavo ginklu apginti tariamai pažeidžiamas Vilnijos lenkų teises. Tačiau sekėsi nepaisant to. A. Koso siūlymas nuskambėjo Lietuvos žiniasklaidoje, todėl turėjo nuskambėti ir pačioje Lenkijoje. Už jį priėmusį sąrašą balsavo daugiausiai esama padėtimi nepatenkinti jauni rinkėjai. Negalima drąsiai teigti, kad Lenkijoje yra šimtai tūkstančių revanšistinių lozungų neatbaidomo jaunimo. Bet viena išvada akivaizdi: Lietuvoje bet kokie pasisakymai apie sienų peržiūrėjimą yra absoliutus politinis užribis, kurio sau niekada neleidžia net nuolatos viešumoje grėsme vaizduojami tautininkai.

Lenkijoje mintys apie Lenkijos kareivio koją, kuri žengs Lvovo ir Vilniaus gatvėmis, nėra visiška retenybė. Imperializmo likučiai gyvi ir labai keistai rezonuoja su racionaliais veiksniais nepaaiškinamu išskirtiniu Lenkijos rūpesčiu būtent Lietuvos lenkų padėtimi. Nors to, ko lenkai reikalauja Lietuvoje, nėra nei Latvijoje (2 proc. lenkų), nei Baltarusijoje (295 000 lenkų, daugiau nei Lietuvoje), nei kitose lenkų gyvenamose šalyse, nė viena kita valstybė Lenkijos spaudimo, priekaištų ir net politinio šantažo, grasinant dvišaliams projektams ar NATO sutarties nevykdymu, nesusilaukia. Už ką šis išskirtinis dėmesys – atviras klausimas. Tačiau tai, kad tiek buvęs šalies Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, tiek ir pripažinta šalies spauda („Rzeczpospolita“) iki šiol neigia Vilniaus okupaciją, pasitikėjimo ir šilumos dvišaliams santykiams tikrai neprideda. Kaip neišsklaido ir įtarimų, dėl išskirtinio Vilniaus ir jo apylinkių lenkakalbiams gyventojams rodomo dėmesio.

Po rinkimų

Po Lenkijoje įvykusių ir konservatyvios „Teisės ir teisingumo“ partijos triuškinamai laimėtų rinkimų Lietuvoje prasidėjo eilinės spėlionės, ar ir kokia kryptimi gali keistis dvišaliai santykiai. Faktas, jog Lenkijoje Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą į savo rankas paėmusi partija rinkimų naktį draugiškai priėmė į savo būstinę Valdemarą Tomaševskį, žinoma, nieko gero nežada. Kaip nežada ir dalis partijos lyderių pasisakymų, verčiančių Lietuvos politologus teigti, kad santykiai gali gėrėti tik išpildžius Lenkijos užgaidas dėl asmenvardžių ir vietovardžių nevalstybine kalba.

Tačiau geriausiai dvišalių santykių formulės moko istorija. Su ta pačia „Teise ir teisingumu“ Lietuva sugebėjo konstruktyviai dirbti lenkų tautinės bendrijos klausimą patraukdama į šalį nuo dvišalės darbotvarkės. Bėda ta, jog Lenkija pati to niekada nepadarys – neleidžia pažadai, imperialistinė prigimtis ir visuomenės nuotaikos. Tą padaryti reikia valingo pačių Lietuvos politikų veikimo, drąsiai ir principingai atskiriant abipusiai naudingus ir niekam nenaudingus klausimus. Regioninę lyderystę ir NATO svarbą akcentuojantys Lenkijos konservatoriai patyliukais net padėkotų už kuo subtilesnį koją kišančių klausimų patraukimą iš kelio link didesnių ir svarbesnių regioninių tikslų įgyvendinimo.

Prie ko čia Želigovskio šmėkla? Lietuvos uždavinys namie yra ją taip pat patraukti iš kelio. Šalies piliečių integracijai (politiniam tapatinimuisi su Lietuvos valstybingumo projektu) lygiai kaip ir dvišalės darbotvarkės „apvalymui“ reikia valios ir ne visada malonių sprendimų. Šios valios reikės surasti, o Lietuvos politikams jos visada trūksta. Lietuvos lenkams pergalė prie Širvintų ir Giedraičių anksčiau ar vėliau turės tapti ir jų pergale, jų pasididžiavimu, atspindinčiu jų politinį ir istorinį pasirinkimą. Tik Lietuvos valstybingumo projektą palaikantys ir paminklų Želigovskiui statyti negalvojantys piliečiai galės jaustis tikra ir pilnaverte Lietuvos dalimi. Karinis istorinis parkas Širvintose nėra priemonė tam pasiekti, tačiau esamas apgailėtinas piliečių integracijos lygis negali būti ir priežastis stabdyti tokius Lietuvai ir ypač jos piliečių ugdymui naudingus projektus. Nei dvišalių santykių, nei istorijos politikos Želigovskio šmėkla neturėtų temdyti.