D. Tamošaitytė. Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA (video)

Romualdui Ozolui, tikrajam Lietuvos Atgimimo šaukliui (1939 01 31-2015 04 06) atminti

Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA.
Many jo niekas nenutildys.
Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
Ir naujo atgimimo viltys. 

Romualdas Ozolas, „Lietuva“, 1979 10 04

Šių metų balandžio devintąją į amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse palydėjome po sunkios ligos anapusybėn išėjusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, Kovo 11-osios Akto signatarą, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą, filosofą Romualdą Ozolą.

Tai skaudi netekties valanda Jo šeimai, bičiuliams, bendradarbiams ir visai Lietuvai, nes netekome ne tik talentingo filologo, pedagogo ir politiko, bet dvasios ir minties galiūno, kurio asmenyje esmingai susipynė giliausiai apmąstyta lietuvių kultūros perdava ir aštrus nacionalinio atgimimo stratego protas, aukščiausias valstybės veikėjo rangas ir apgaulingai paprasta, jaunatviška bei tapsmui nuolat atvira Jo asmenybė. Neabejotina, jog dar tik prasideda įvairiapusės R. Ozolo visuomeninės, politinės minties ir veiklos, vykdytos iki paskutiniųjų gyvenimo metų, įvertinimas, Jo indėlio į  kultūrą ir švietimą, pagaliau kūrybos ir rašytinio palikimo studijos, kurias papildys gausėjantys atsiminimų raštai. Todėl norėčiau šį didį žmogų ir humanistą prisiminti tokį, kokį pažinau paskutiniaisiais Jo gyvenimo metais, ir ypač dėl to, kad Jis, tvirtai įsiašinęs į savo išsvajotą Lietuvos viziją, ištikimas visą gyvenimą formuluotai Tėvynės idėjai, beliko apsuptas ištikimiausių bendražygių, o viešojoje erdvėje – kaip uola skalaujamas galingos globalėjančios šalies bangos, net teisiamas už tiesos sakymą, todėl 2013 metais Kovo 11-ajai skirtoje kalboje Mokytojų namuose garsiai pakartojęs Martino Liuterio žodžius: „Stoviu čia, nes kitaip negaliu“.

Kas tie keli svarbiausi R. Ozolo gyvenimo akcentai, kuriuos, manyčiau, šiandien reikėtų iškelti mums, kultūros žmonėms, rūpima prasme, ir iš kurių išaugo valstybės vyro drąsa ir veikla? Pirmiausia tai studijos Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultete (baigė 1962), „Kultūros barų“ redagavimas (1965-68, taip pat atsakingasis sekretorius), darbas „Minties“ leidykloje vyr. redaktoriaus pavaduotoju (1980-89) ir filosofų žurnale „Problemos“, laikraščio „Atgimimas“ (1988-92) ir žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (nuo 2012) steigimas bei vyriausiojo redaktoriaus pareigos. Toks kryptingas darbas su žodžiu ir istorijos faktais, jų dokumentavimas kartu su originalia publicisto, filosofo  ir laisvesnio žanro veikalų (novelių, eilėraščių, dienoraščių) rašytojo, taip pat dėstytojo VU (1973-89) raiška liudija R. Ozolo suvokimą, kokia svarbi yra metraštininko ir švietėjo misija. Šį supratimą vainikavo paskutinė valia, visą gyvenimą kauptos bibliotekos – daugiau nei 15 tūkst. tomų – dovanojimas Šiaulių rajono Bazilionų miestelio mokyklai ir daugiau nei 12 tūkst. hektarų iš senelių ir tėvų paveldėtas miškas, užrašytas miesteliui. Bibliotekų tuštėjimo metais tai svarbus gestas, parodantis, kad pasipriešinimas kultūros naikinimui gali būti veiksmingas ir asmeninėmis pastangomis.

Šiandien turbūt nedaugelis žino, jog R. Ozolas kurį laiką bendradarbiavo iš pradžių nelegaliame „Meno saviveiklos“ žurnale, mušė kontrabosines kankles Vlado Bartusevičiaus vadovaujamame liaudies instrumentų sekstete (trejos kanklės ir trys birbynės), su kuriuo VII Pasauliniame studentų ir jaunimo festivalyje Vienoje (Austrija) laimėjo aukso medalį – tai buvo visoje Sovietų Sąjungoje aiškiai matomas didžiulis pasiekimas. Pasak prof. Algirdo Vyžinto, „R. Ozolas buvo didelis Dainų švenčių patriotas, rašė ta problematika į spaudą, turėjo gerų užmojų, apibendrinančių bei prognozuojančių patarimų, siekė išgryninti tautiškumo požiūrį“ (Iš pokalbio su str. autore 2015 04 12).

Tokia tarsi nepirmaeilė veikla, pomėgiai, kaip antai fotografavimas ar eiliavimas Jam pačiam, regis, buvo itin svarbi, kaip būdas kūrybiškai perkurti racionalią mintį ir tą sielos kertelę atverti tik bičiuliams. Štai jis parengė autoironišką poezijos rinkinį trimis egzemplioriais ir padovanojo savo draugams, kurie jį išleido 2014 metais 300 egz. tiražu. Ir ačiū Dievui, nes Romualdas jį man pats su šypsena padovanojo, ir guli ši daili knygelė prieš akis pavadinimu „Septyniasdešimt penk(t)i“ su tragiškai žuvusio sūnaus Džiugo grafikos  darbu „Medis“ ant viršelio kaip subtili užuomina, kad Jis sugebėjo puikiai reflektuoti būties tragizmą ir savo paties vaidmenį jame kaip tikras, ne vien profesijos prasme filosofas. Įvardyta kaip „Autobiografija eilėmis. Iš pabaigos į pradžią“, ji pradedama haiku, „Tylos vienatvėj/Žiūriu į sielą:/Gyvenimo krešulys“ (2011) ir baigiama dešimtoko eilėraščiu, kurio paskutinės eilutės – „Virs čia pavasario srautai,/Vasara miglas paskleis,/Tu, nelaiku iškeliavęs,/Klaidžiosi žvaigdžių takais“ („Mirties šešėlis“, 1956 11 05).

Nedidelėje rinktinėje taupiais ir dažnai ironiškais žodžiais nusakytos patirtys žiojėja egzistenciniu nerimu, ir tarp tų žodžių  yra eilių, skirtų laisvei, tautai ir Lietuvai: „Kas tik apsvaigęs laisvės kvapu – Vergu niekam nebebus. Prieše, drebėk! Traukis! Bėk! Karde, kaip pridera tau, kalbėk!“ (poema „Mūšis už laisvę“, 1957 04 10-27), sklando būsimų uždavinių nuojauta: „Kelti žmones į mirtiną kovą turiu!“ („Ką dainuoti noriu“, 1957 03 10); „Šaltas plieno spindesys/Slepia baisią jėgą./Tartum plieno spindesys/Mano dienos bėga./ Net jei rūdžių dėmėmis/Metai pliene sėda –/Bomba ir po rūdimis/Slepia baisią jėgą.“ („Bomba“, 1957).

Štai toks – tiesus, ryžtingas, lakoniškas ir širdy besijuokiantis – iškyla R. Ozolas kasdienybėje, sugebėjęs išlaikyti atvirą ir pagarbų santykį su pasauliu, Jį supančiais žmonėmis, ir tai buvo įmanoma tik todėl, kad esminiais klausimais Jis niekada sau nemelavo, ir todėl negalėjo meluoti kitiems. Jam nereikėjo dirbtinio didingo įvaizdžio, neprieinamo patriarcho aureolės, kuri būtų saugojusi Jį nuo tautos, nors tokio titulo Jis daugiausiai vertas. Kerštas, pyktis ir intrigos Jam buvo svetimos kategorijos. Jo toliaregiškas Lietuvos tikslų ir uždavinių strategavimas, iškalba, rafinuotas filosofinis mąstymas ir iškeltus idealus atitinkantis gyvenimas Jį iškėlė į pačias tikrojo Lietuvos elito aukštumas, kuris lemtingai atsisluoksniavo nuo pat Sąjūdžio ištakų ir tapo vienintele atsvara, skvarbaus ir objektyvaus proto bastionu nuo pramogų ir pasipinigavimo baigiančioje išlepti visuomenėje. Galima tarti dar daugiau: Jis priklausė tam mažam vidiniam elito branduoliui, kuris pajėgė ir pajėgia atskirti realią naudos politiką nuo tikslų, kurie tautos ir valstybės išlikimui bei klestėjimui yra egzistenciškai svarbūs, antlaikiniai, kurie visais laikais iš visų tautų reikalavo aukos ir asmeninės gerovės atsisakymo, jei reikia.

R. Ozolas buvo vienas tų retų strategų, sąmonės lygmeniu pakilęs virš visų įmanomų susiskaldymo veiksnių ir mėginantis suvienyti Lietuvą būtent egzistenciniais pagrindais; Jis vidine pajauta išgirsdavo ir visada palaikydavo kiekvieną žmogų, kuriam Kudirkos idealai tebebuvo ne tušti himno žodžiai. Jo gyvenimas buvo ryškus pavyzdys  chrestomatinių didvyrių, kurie miršta, nesuprasti pagedusio, dekadentinio laikmečio.

Tačiau nemaža valdžioje esančiųjų, besižavinčių tokiomis asmenybėmis pasauliniame kontekste, nesuvokė, kaip smarkiai Jis skiriasi nuo jų, nesuprato, jog realiame gyvenime jų oportunizmas, egoizmas ir merkantiliškumas tokias asmenybes šalia jų ir pražudo, ir kad jų yra tarp mūsų.  Labiau nei liga, apie kurią žinojo bent penketą metų iki mirties,  R. Ozolą pakirto lemtingi pokyčiai Lietuvos gyvenime, kuriais esmiškai nutolta nuo Sąjūdžio tikslų. Jis bene vienintelis aiškiai įvardijo, jog Lietuva antrąją nepriklausomybę iš tikrųjų turėjo nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo iki 2004-ųjų gegužės 1-osios, kai įstojo į sparčiai federalizuojamą Europos Sąjungą. Ir vėlesni procesai iki pat nacionalinės valiutos atsisakymo šią tezę patvirtino. 2003 metų gruodžio 31 dieną gėlą išliejo sau, eilėmis: „Šitiek dėl laisvės kovojusi/Kam tu vėl galvą lenki?/Darsyk savęs atsisakiusi,/Lietuva, kas tu esi?“ („Kas tu?“).  „Nepaklusnių“ signatarų parodomieji teismai, „nepataisomų“ sąjūdininkų šalinimas iš Sąjūdžio (ir kaip tai įmanoma?), Tautininkų ir Centro partijos, kurios vadovu, vėliau nariu Jis buvo, koalicijos pralaimėjimas 2012 metų Seimo rinkimuose, pagaliau lemiamas referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams sužlugdymas politinėmis priemonėmis padarė tai, ko nepadarė sunki liga. Tačiau niekada R.Ozolo nemačiau nepasitempusio, rezignavusio. Jis suvokė, jog visa tai tik „pelenai ir dulkės“, jog Lietuva, jo didžioji Motina Tėvynė, yra amžina ir ji visa atlaikys. R. Ozolas tapo „kaltas“ dėl to, kad tęsė pagrindinę lietuvybės saugotojų tradiciją, kad sakė tiesą apie grėsmes ištirpti kitų tautų bendrijoje, jei savastis bus nesaugoma valstybės. Dieve duok kiekvienam tokią kaltę…

Su R. Ozolu susipažinau jau Jo ir kitų didžiavyrių dėka atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Susitikdavau Jį „Naujosios Romuvos“ bičiulių renginiuose, į kuriuos ateidavo Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Raimundas Banionis, Ramūnas Abukevičius, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, Bronislavas Kuzmickas, Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris, Edmundas Gedgaudas, Jonas Balčius, Raminta Gamziutaitė, Vacys Bagdonavičius, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Jūratė Baranova, Naglis Kardelis,  Vytautas Girdzijauskas, Benediktas Januševičius ir kiti filosofai, aktoriai, poetai, muzikai.

Bendraudavome kaip to paties rato kultūros žmonės, vėliau ir kolegos filosofai. Manęs su Juo nesiejo jokios hierarchinės struktūros, Jis niekada man nedėstė ar kitaip nevadovavo. Kiekvienąkart, kai kreipdavausi į Jį „Jūs“, subardavo ir liepdavo kreiptis „tu“. Pats susirado ir skaitė mano straipsnius, knygas, ypač politikos kritiką. Kaip, beje, ir aš – Jo. To, regis, ir pakako, kad pasijustume dvasios bičiuliais. Todėl, kai vyr. redaktorius Vitas Tomkus pasiūlė „Respublikos“ dienraštyje įsteigti visuomeninės redakcinės kolegijos puslapį, Romualdas man tik paskambino ir nieko neaiškindamas pasiūlė ateiti į steigiamąjį posėdį. Jis buvo to puslapio nerašytas autoritetas. Posėdyje, vykusiame 2013 metų lapkričio viduryje, buvo išrinkta redkolegija: Romualdas Ozolas, Romas Gudaitis, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, Arvydas Juozaitis, Audrius Rudys, Daiva Tamošaitytė ir Diana Veleckienė. Pirmajame numeryje redkolegijos skiltyje „Gimtinės sargyboje“ R.Ozolas rašė:„Ką mes, du su pakabučiais milijonai iš vis sparčiau tirpstančios tautos, galime septynių milijardų pasauly? Negi tik rezignacija ir emigracija yra mūsų likimas? Tikrai ne /…/ Mūsų visuomeninė Redkolegija telks tas intelektines pajėgas, kurioms rūpi lietuvių gyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje ideologija ir tautos tęstinumą garantuojantis Lietuvos projektas.“ („Respublika“, 2013 12 06). Daug puikių, aktualių autorių rašė ir teberašo mums, o štai 69-ame numeryje – jau atsisveikinimas su Juo.

Būtent redkolegijos tribūnoje R. Ozolas paskelbė, o vėliau atskiru leidiniu išleido lietuviškosios ideologijos metmenis „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“ (2014). Apie juos pasakė: „Tai mano viso gyvenimo apmąstymų vaisius“. Jam buvo būdinga esminius, svarbiausius dalykus pasakyti trumpai ir tarsi tarp kitko. Šiam veikalui reikia atskiros išsamios studijos, tačiau keliais žodžiais galima pasakyti, jog jame R. Ozolas ištyrė lietuvių tautos ir valstybės sunykimo prielaidas, nusakė dabartinę būklę ir pasiūlė išeitis. Daug kelia svarbių klausimų, į kuriuos dar neatsakyta, iškelia grėsmių, nuo kurių neapsisaugota.

Šis Lietuvos gyvenimo pjūvis toks lakoniškas, taiklus ir negailestingas, jog iš tiesų susimąstai, kiek daug esame įpratę nematyti, negirdėti, nesuvokti. Pacituosiu tik porą minčių: „Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, kad ir kiek žiaurių ydų turi ir globalizmas, ir nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba turi ideologiją, arba ideologija turi tave“ (p. 9); „Vienintelė niekada niekur nedingusi, visus visada kėlusi ir prasmėn jungusi lietuvių istorijos galia yra laisvė“ (p. 19); „Kai Europos Sąjungos konstruktoriai savo konstitucijoje sąmoningai atsisakė net krikščioniškojo paveldo, paskutinė žmogiškumo su protu, valia ir viltimi priebėga lieka tauta, kurią privalo vesti jos kūrimo ideologija – nacionalizmas. Nacionalizmas apibrėžia žmogaus protingo (=atsakingo) gyvenimo ribas. Štai kodėl jis yra tikrasis humanizmas. Žmogaus teisių be atsakomybės humanizmas jau išsigimė į mažumų totalitarizmą. Štai kodėl jis yra praeities humanizmas, vakarykštis žmoniškumas“ (ten pat, p. 31).

Sunku pasakyti, kas ir kaip pratęs, papildys R. Ozolo kurtos lietuviškosios ideologijos projektą, ir kas jį įgyvendins. Nors tarp kitų svarbių postų, narystės tarptautinėse organizacijose R. Ozolas buvo ir 1992 metų LR Konstitucijos narys, o vienas paskutinių jo svarbių darbų – „Tautos istorinės atminties įstatymo“ projektas, faktas, kad prieš jį balsavo net 51 Seimo narys, ir jis bus perrašomas, rodo, jog, anot profesoriaus Bronislovo Genzelio, „istorinės atminties vis dar bijoma“. Nutylint tikrąją Lietuvos istoriją ir neišmokus jos pamokų neįmanoma kurti ateities Lietuvos, o ypač tos, apie kurią svajojo Romualdas, sakęs, jog „tauta ne tik nežino, ji netgi nėra pasirašiusi savo tikrosios istorijos“ („Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“, p. 25). Nesuprasti lieka Jis ir Jo bendraminčiai vien todėl, kad išmano tautos istoriją ir jos skaudulius, myli gimtąją žemę, didžiuojasi lietuvių liaudies kultūros tradicijomis ir papročiais, kad nori taikiai teigti lietuvių kalbos ir viso paveldo senumą ir savitumą. Jie smerkiami už tai, kad drįsta visa tai laikyti prigimtine lietuvių teise ir už tai, kad lietuvių kultūra, kalba ir istorija pasaulį praturtina vieninteliu būdu – unikaliu buvimu, todėl ją reikia ginti!

Romualdas Ozolas – amžiams nurimęs ąžuolas, proto ir veiksmo galiūnas, kurį ateinantys laikai anksčiau ar vėliau pastatys šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Atkreipčiau dėmesį į tai, jog Jis buvo pirmiausia filosofas („netikiu jokia absoliučia esatimi“) ir iki gyvenimo galo išliko laisvai mąstantis žmogus, kurio nevalia įsprausti į jokius religinius rėmus. Vienintelė Jo religija buvo Lietuva, jos baltiškoji kultūra ir menas, lietuvių kalba, Lietuvos valstybė. Jis meldėsi tautai ir jos didvyriams: „Tauta lietuvių savivokoje yra ne tik fundamentali, bet ir sakrali sąvoka/…/ Kone tūkstantmetį iš savo kalbos, istorijos ir žemės varytieji ir nutautusių didikų bei bajorų luomus praradusieji pagaliau tarė autentišką lietuvišką žodį ir atkūrė valstybę su tautos prigimtine kalba! Jeigu kas aprašytų šitą revoliucinį įsiveržimą istorijon kaip dvasios polėkį, o ne įvairių jėgų sąveiką!“ (ten pat, p. 15).

Man ypač brangu tai, kad R. Ozolas atėjo į mano renginį Rašytojų sąjungos klube 2014 lapkričio mėnesio 24 dieną, kuriame pristatinėjau iš anglų kalbos išverstą Nirodbarano biografinę knygą „Dvylika metų su Sri Aurobindo“ apie žymų bengalų politiką, poetą, filosofą ir jogą Šri Aurobindą Ghosė ( শ্রী অরবিন্দ ঘোষ). Reikšminga ir lemtinga man pasirodė ir tai, kad jis rado laiko ir intereso knygą perskaityti („ji mane prieš mano valią įtraukia…“, – telefonu sakė Jis), ir tai, kad knyga ši – apie žmogų, kuris suformulavo indiškojo nacionalizmo idėją, pagrindė jos ideologiją, išdėstė dienraštyje „Bande Mataram“ ir, būdamas vienas pagrindinių indų Atgimimo strategų, įkūrė nacionalistų partiją. Tai yra, Sri Aurobindo XX a. pradžioje buvo asmenybė, kurios veiklą amžiaus pabaigoje esminėmis paralelėmis (nacionalizmo ideologijos kūrimas, Atgimimui skirto dienraščio steigimas, redagavimas ir rašymas, darbas kongrese) Lietuvoje atkartojo R. Ozolas. Taip pat Sri Aurobindo daug rašė  kultūros klausimais, dėstė universitete… R. Ozolo žodis, pasakytas per renginį (žr. „Naujoji Romuva“ 2015 m. Nr. 1), buvo vienas paskutinių, o gal ir pats paskutinis viešas pasisakymas, kaip ir pasirodymas viešumoje. Netrukus prieš Kalėdas Jis buvo paguldytas į ligoninę ir iš jos jau nebeišėjo.

Kai Romualdą kuo greičiau aplankiau jau gulintį mirties patale, Jis vėl tarstelėjo: „Skaitau Simoną Daukantą“. Tame sakinyje – visa esmė. Versmė. O esmių esmė, Jo pripažįstama kiekvienam mąstančiam žmogui – tai laisvė; užtat paskutinis Jo palinkėjimas man buvo: „Kurk savo diskursą…“ Nebuvo per laidotuves nė religinių apeigų, nei kryžiaus ant kapo nerasi – norėjo išskristi į Dausas laisvas kaip paukštis. Galiausiai širdy Romualdas buvo tikras poetas. Todėl šią man sunkią ir liūdną misiją palydėti žodžiu Romualdą Ozolą į Amžinybę baigiu Jo paties eilėmis:

tau, Žeme,
skiriu vienintelę
savo poemą –
savo gyvenimą.

„Poema Žemei“, 1963
2015 balandžio 12
Vilnius

Rašinys skelbtas žurnale „Liaudies kultūra“, 2015 Nr. 2