R. Navickas. Europos standartai pavardžių rašyme. Iliustracija – kaip tai atrodo Lenkijoje

Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.

Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.

Tačiau prieš puolant vykdyti ponų paliepimo, visai ne prošal būtų įdėmiau pasižiūrėti – o kaip gi yra toje Lenkijoje? Kaip realiame gyvenime, o ne popieriuje ten veikia tie „europietiški standartai“ vardų ir pavardžių rašyme? Ar tenykščiai lietuviai pasuose jau susidėliojo visas varneles virš Ž ir nosines ant Ą? Juk visos sąlygos tam, kaip teigia mūsų polonofilai, yra sudarytos.

Tiesiog imkime ir pasižiūrėkime, kaip savo vardus ir pavardes rašo Lenkijos lietuviai, dirbantys lietuviško Punsko valsčiaus savivaldybėje.

Skaitome oficialų valsčiaus puslapį valstybine tos šalies kalba ir matome savo akimis:

Witold Liszkowski, Jan Wojczulis, Danuta Szymczyk, Teresa Makowska, Jolanta Makowska-Sokołowska, Biruta Balunas-Jankowska, Jolanta Słabaszewska.

Ėė, kažkaip nelietuviškai skamba ir parašyta? Palaukit, palaukit, bet juk tų Lenkijos lietuvių tikrieji vardai originalo kalba yra:

Vytautas Liškauskas, Jonas Vaičiulis, Danutė Šimčikienė, Teresė Makauskienė, Jolanta Makauskaitė-Sakalauskienė, Birutė Balunaitė-Jankauskienė, Jolanta Slabašauskienė.

Tai kodėl gi šie Lenkijos lietuviai, gyvenantys lietuviškame valsčiuje, pasuose turi sulenkintus vardus? Juk jau dvidešimt su virš metų galioja įžymioji Lietuvos-Lenkijos sutartis, pagal kurią tautinių mažumų pavardės turi būti rašomos pagal jų skambesį.

Gerbiamieji, jums tikrai Slabašauskienė skamba, kaip Słabaszewska? O Makauskaitė-Sakalauskienė, kaip Makowska-Sokołowska?

Pabandykite ištarti: „Balunaitė-Jankauskienė“ – ar pasigirdo „Balunas-Jankowska“? Tai kad tikrai ne.

Esmė yra paprasta, kaip karvės baubimas. Visos šitos mažumų teisės į pavardžių rašybą Lenkijoje iš esmės tėra formalistinis pasityčiojimas ir tariamų „europinių standartų“ imitacija.

Visuomenės opinija nuteikta ir visos sąlygos sudarytos taip, kad žmogeliams net mintis nekiltų turėti ne lenkišką vardo ir pavardės formą. Kitaip realybėje – ne popieriuje – jie patirs daug biurokratinių problemų ir gyvenimiškų sunkumų.

Todėl sulietuvina pavardes tik tiek Lenkijos lietuviai, kurie vyksta studijuoti į Lietuvą ir ketina čia pasilikti. Ir tai ne visi. Nuo 2005 m. sausio, kai įsigaliojo įstatymas, tik septyni žmonės kreipėsi į Punsko savivaldybę dėl pavardės atkeitimo. Visi jie išvyko studijuoti į Lietuvą.

Štai skaitome vieno tokio entuziasto pasakojimą:

„Nuo 2013 metų liepos mėnesio gavau lenkišką pasą su atnaujinta mano pavarde – VIKTORAS ŠLIAUŽYS“.

Beje, pakeitus – kaip Viktoras sako – susigrąžinus lietuvišką pavardę, reikėjo keisti visus dokumentus tiek universitete, tiek banke ir, žinoma, Migracijos skyriuje.

„Čia susidūriau su problema. Migracijos tarnyboje pasakė, kad mano pavardės negali užrašyti lietuviškai, kadangi, pagal naują (2013 m.) vidaus reikalų ministro įsakymą, pažymos išduodamos rašant pavardes TIK LOTYNIŠKOMIS raidėmis (taigi lietuviškos varnelės negalimos).

Man išdavė pažymą, kurioje mano pavardė užrašyta taip: VIKTORAS SLIAUZYS (be varnelių).

Analogiškai Migracijos skyrius įvedė mane į savo registrus, pagal kuriuos seniūnijoje man išdavė asmens vietos deklaravimo formą, kurioje taip pat buvo užrašyta pavardė SLIAUZYS (be varnelių)“.

Tačiau Viktoras sako, kad su didžiausia problema susidūrė SODROJE.

„Įsidarbinau Kauno Klinikose, gavau SODROS pažymėjimą, kurį išduoda pagal Migracijos tarnybos turimus duomenis. Taigi SODROS sistemoje bei SODROS pažymėjime mano pavardė rašoma taip: SLIAUZYS (be varnelių).

Čia atsirado rimtų problemų. Asmens tapatybės kortelėje mano pavardė rašoma su varnelėmis, universiteto baigimo diplome, gydytojo licencijoje – taip pat.

Klinikose personalo skyrius turėjo pakeisti mano sutartį su darboviete bei darbo pažymėjimą, įrašant pavardę SLIAUZYS (be varnelių). Priešingu atveju atsiranda problemų, perduodant informaciją SODRAI, socialinio draudimo įmokas, pensijos kaupimą…“

Bet tuo Viktoro problemos nepasibaigė.

„Metrikacijos biure sužinojau, kad mano būsima žmona perimtų mano pavardę – SLIAUZYS (be varnelių). Vėliau, be abejo, mano vaikai irgi būtų SLIAUZIAI. Taigi mano pavardė yra išdarkoma visiems laikams.“

Neblogi nuotykiai valdiškose įstaigose, ką?

Nenuostabu, jog ne tik lietuviai, bet ir kitų mažumų atstovai irgi neskuba naudotis formalia teise į pavardę originalo kalba:

„Iš kelių šimtų tūkstančių Lenkijos vokiečių pavardes pasikeitė pusantro šimto. Bet – kaip sakė Vokiečių sąjungos atstovas – žmonės vengia vokiškų diakritinių ženklų, vardus ir pavardes rašo lenkiškais rašmenimis.

Civilinės metrikacijos biuruose eilėse nestovi ir Lenkijos slovakai. Iš dvylikos tūkstančių šios tautybės Lenkijos piliečių pavardes atsikeitė vos keturi.“

Pastebėkite, kokia yra motyvacija nesikeisti vardų:

„Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas (pase – Witold Liszkowski) sako, kad atsikeis pavardę, kai jau nebebus valstybės administracijos tarnautojas. Teigia, kad dabar jaustųsi lyg ir nelojalus valstybei, kurios pareigūnu dirba. Ir dar – kad tai sukeltų nepatogumų, nes tenka tvarkyti daug valdiškų reikalų valstybės įstaigose“.

Matote? Lietuvis bijo atsilietuvinti vardą ir pavardę, nes tai… gali būti palaikyta nelojalumu Lenkijai. Ir sukels daug nepatogumų valdiškose įstaigose.

„Nuo Punsko kilusi Varšuvos universiteto Baltistikos katedros darbuotoja Irena Aleksaitė, …sako, kad dalis žmonių, kurie žino, kad teks nugyventi gyvenimą Lenkijoje, nesikeis pavardės dėl patogumo, nes suvokia, kiek tektų išgirsti priekaištų, kvailų komentarų dėl lietuviško vardo, pvz. „kaip, kaip? kas čia per keistas vardas? kur čia vardas, kur pavardė? – nors tai ir aišku, pavardė gali būti populiari, pavyzdžiui, Kalinauskas (lenk. Kalinowski).

Už tokio pragmatizmo slepiasi dažnai karti gyvenimo patirtis. Jeigu Lietuvoje komunizmo laikais buvo visur pabrėžiamas ir skatinamas daugiatautiškumas, tai Lenkijoje visuomet buvo kalbama apie vieną – lenkų tautą.“

Pagalvojau – o jeigu ir pas mus būtų įgyvendintas lenkiškas „europinio standarto“ variantas vardų ir pavardžių rašyme? Kuomet formaliai lyg ir galima, bet realiame gyvenime valdiškos įstaigos ir visuomenės opinija sudaro tokias sąlygas, kad geriau net nebandyti naudotis tokia „teise“. Jeigu nenori apturėti daugybės problemų ir nemalonumų, nei iš tolo nepalyginamų su tuo, ką neva patiria mūsų bendrapiliečiai dėl W raidės nebuvimo.

O ką – Valdas Tamašauskas mano ausiai skamba tikrai geriau, nei Waldemar Tomaszewski.

P.S. Vardai ir pavardės paimtos čia:

Oficialios versijos valstybine kalba ČIA.

Tikrieji vardai originalo kalba ČIA.