Rugpjūčio 9 d., sekmadienį, Riečiuose (Marijampolės sav.) vyks Žuvinto ežero kautynių 70-mečio minėjimas.
1945 m. rugpjūčio 6–15 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Marijampolės r. sav.) Buktos pelkių ir Žuvinto ežero rajone NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos vykdė karines-čekistines operacijas. Įvairiose Žaliosios girios ir Žuvinto palių vietose atskiri partizanų būriai (Juozo Menkevičiaus-Ąžuolo, Daukšių) turėjo įsirengę stovyklas.
Rugpjūčio 7 d. nužudyta 17 partizanų, Žuvinto ežeru plaukusių valtimi kranto link. Nužudyti partizanai nuskendo ežere.
Rugpjūčio 8 d. šukuojant nedideles Žuvinto ežero salas aptiktos 3 partizanų grupės. Per susišaudymą visi partizanai žuvo.
Iki rugpjūčio 15 d. „valant“ palias nukauti dar keli partizanai.
Pasak archyvinių duomenų, tomis dienomis šiose vietovėse nužudyta per 30 partizanų, ežero pakrantėje aptikti ir sunaikinti 9 bunkeriai. Žuvusiųjų pavardės nenurodytos. Riečių k. pastatytame paminkle įamžinti šie žuvę Šarūno būrio partizanai: Jonas Kaminskas-Šarūnas, Juozas Karalius-Giunteris, Juozas Kasperavičius-Strausas, Juozas Laukaitis, Vytautas Lietuvninkas-Sakalas, Jonas Marčiukaitis-Šermukšnis, Antanas Meškelevičius-Tigras, Motiejus Overa-Žaibas, Juozas Pūkas-Griausmas, Juozas Stanynas-Vilkas, Jurgis Stanynas-Briedis ir Jurgis Žukauskas-Dagilis. Kituose šaltiniuose dar nurodomi tomis dienomis žuvę Vincas Adukauskas ir Vytautas Linionis.
PROGRAMA:
11.30 val. – vėliavos pakėlimas ir šventinis minėjimas prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę.
13.00 val. – šv. Mišios koplytėlėje už žuvusius ir mirusius Lietuvos laisvės kovotojus.
14.30 val. – žuvusių partizanų pagerbimas Gudelių kapinėse.
15.00 val. – bendras suneštinis pobūvis Gudelių seniūnijos salėje.
Šiandien sukanka 70 metų nuo garsaus Žuvinto – Palių mūšio pradžios ta proga gal ką sudomins jo eiga. Palių mūšis. Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą per dvi savaites „baigti su banditizmu“ Lietuvoje, čekistai suruošė Palių ir Žuvinto masyvų valymą. Tuo metu Žuvinto paliose ir Buktos (Žaliosios) miške jau veikė Gedimino, Klarko, Juozo Pandeikos, Edvardo ir Jurgio Lajų bei Kosto Barkausko būriai. Prie Daukšių bazavosi „Muškietininkų“ būrys, vadovaujamas Vlado Gavėno-Tarzano. Juos visus į bendrą Žuvinto-Palių junginį suvienijo ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas. 1945 m. rugpjūčio mėnesio pačioje pradžioje Palias puolė NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos. Žuvinto ežeras ir Palios buvo apsupti šarvuočių. Lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas ežero vietas, o ginkluotų kareivių pilnos valtys tuoj pat plaukdavo jų patikrinti. Pritrūkus valčių enkavėdistai nulupo Aleknonių ir Žuvinto kaimų ūkininkų kluonų duris ir jomis kaip plaustais plaukė ežeru. Partizanai be paliovos juos apšaudė ir granatomis skandino. Mūšis tęsėsi visą savaitę. Matydamas tokią priešo gausą maj. Sergijus Staniškis-Litas įsakė Dzūkų būriui trauktis į Buktos (Žaliosios) miško-Palių pakraštį. Kitas būrys užsimaskavo Žuvinto ežero salose. Jų nepastebėjo ne tik iš lėktuvų, bet ir iš valčių. Užsimaskavę vyrai atlaikė sunkiausią išbandymą. Jau temstant NKVD kareiviai, apžiūrėję kelias salas ir ten nieko neradę, įsidrąsinę yrėsi prie kitų. Būrio vadas Juozas Kasparavičius-Strausas, matydamas, kad rusų valtys suka jų link ir mūšis neišvengiamas, rusiškai šūktelėjo: „Plaukite čia, banditų nėra“. Suklaidinti priešai ėmė drąsiai artintis. Partizanai pradėjo šaudyti. Supratę apgaulę rusai ėmė trauktis, nuo kranto juos parėmė kulkosvaidžiai ir minosvaidžiai. Galiausiai viskas nutilo. Po ilgos tylos, jau naktį, manydami, kad visi partizanai žuvo, enkavėdistai valtimis ir plaustais pasileido į salą. Laisvės kovotojai, iki tol tyliai tūnoję saloje, prisileido juos iki 30–40 metrų ir, iššovę signalinę raketą, atidengė ugnį. Priešo pusėje kilo panika – valtys grimzdo dugnan. Tai buvo partizanų pergalė. Junginio vadui įsakius, partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir ėmė trauktis iš apsupimo. Mūšio padariniai. Susirinkę pagrindinėje saloje partizanai ėmė skaičiuoti nuostolius – trūko dvylikos kovos draugų. Kiek ežero dugnan nugarmėjo priešų, niekas neskaičiavo, nors, manoma, jog jų žuvo keliolika kartų daugiau. Žuvusių laisvės kovotojų kūnai buvo niekinami Simne, vėliau užkasti paežerėje. 1945 m. rugpjūčio 18 d. Alytaus NKVD slaptame pranešime LTSR Vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui rašoma, kad operacijos metu buvo nukauta 17 partizanų. Čekistai mėgdavo padidinti žuvusių partizanų skaičių, o savų – sumažinti. 1945 m. rugpjūtį patyrę didelių nuostolių enkavėdistai atsisakė stambesnių karinių operacijų, bet iki pat aktyvios partizaninės kovos pabaigos vykdė kai kurių masyvų „valymus“. Aldona Vilutienė, 2015 08 05