Birželio 13 d. Kluoniškių kaime (Zapyškio sen., Kauno r.), buvusioje Zigmo Balsio sodyboje, paminėtos čia vykusio mūšio tarp partizanų ir enkavedistų 70-osios metinės.
Likęs gyvas šių įvykių liudininkas, Lietuvos laisvės armijos štabo vadas Vytautas Balsys prisimena, kaip 1945 m. birželio 13 d. kautynėse su NKVD trisdešimties kareivių būriu žuvo, o vėliau sode buvo palaidoti „Tauro“ apygardos partizanai Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis, Vincas Vaidelys, Patašius. Tai buvo dar visai jauni vaikinukai: jauniausiam jų V. Balsiui buvo vos 17 metų, o vyriausiam V. Vaideliui – 26-eri.
Netoli Kluoniškių, Drapakampio miške esančioje Papiškės–Novos partizanų žeminėje 1944–1945 m. slapstėsi devyniolika partizanų. Tarp jų buvo ir Uosio slapyvardžiu pasivadinęs Vytautas Balsys. Tris kartus išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs lageriuose, vyras išsaugojo tvirtą dvasią.
Buvęs partizanas pasakojo, kad Zapyškio apylinkėse po karo siautėję stribai. Jiems niekas atlyginimų nemokėjo, tačiau sovietų valdžia leido grobti gyventojų turtą. „Labai apmaudu, bet tarp lietuvių buvo parsidavėlių, jie mus ir išdavė“, – prisiminė to meto įvykius V. Balsys.
Kai sovietai suprato, kad pamiškės gyventojai remia partizanus, ūkininkai iš Zapyškio pamiškių 1946–1948 m. buvo ištremti į Sibirą.
Pasak V.Balsio, po karo Lietuvos miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie stojo į kovą su okupantais. Aktyvus pasipriešinimas truko beveik dešimtmetį, o paskutinis partizanas žuvo 1965 m. “Tautos pasipriešinimo dvasia neišnyko per visą mūsų šalies okupaciją ir atvedė į Nepriklausomybės atkūrimą“, – tvirtina 93-ejų metų Vyties Kryžiaus ordino ir Kauno rajono garbės ženklo kavalierius V. Balsys.
Renginyje dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad pakaunė visada pasižymėjo stiprios dvasios žmonėmis. Zapyškio, Garliavos, Babtų, Raudondvario ir kitų valsčių vyrai 1918-1919 m. stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, net 96 jų buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinais.
Didžiulės dramos pakaunėje virė ir pokario laikotarpiu. Neretai į mišką išeidavo ištisos šeimos. „Labai svarbu, kad mūsų krašto istoriją žinotų ir suprastų jaunoji karta“, – kalbėjo V. Makūnas.
Savo pasiryžimą ginti Tėvynę pareiškė grupė jaunuolių, papildę Lietuvos šaulių sąjungos gretas. Renginyje dalyvavę Ežerėlio kultūros centro saviveiklininkai dainavo partizanų dainas, o jaunieji šauliai vaišino kareiviška koše.
Balsiai buvo mūsų kaimynai. Nors man tada buvo vos pustrečių metų, bet atsimenu tą didžiulį gaisrą. Tėvai galvojo, kad užsidegs ir mūsų namai, tad mus vaikus buvo nunešę į šalią buvusį lubinų lauką. Dalyvavau šiame tragiškų įvykių minėjime ir ten perskaičiau šiai datai skirtą šį eilėraštį:
Diena, kurios pamiršti negaliu
(Minint partizanų Balsių žūties ir jų sudegintų namų 70-metį)
Nedaug man buvo dar tada, tikrai nedaug.
Dar vos trečiuosius vaikiškus savuosius įpusėjau.
Vieni kalbės, kad siautęs karas baigės jau,
Tik mano atmintis gaisru tą dieną prasidėjo.
Žaliavo lubinais platus užsėtas laukas,
Jų vidury, krūvoj drabužių, sėdėjom mes, basi vaikai.
Per dangų kibirkštys ir juodas dūmas draikės,
Kažkas lyg griaudė ir sklido aimanos, žmonių balsai.
Kaimynas žilas, kuris lazdos vis nepaleisdavo iš rankos,
Ant savo namo kertės vandenį su kibiru vis pylė.
Senosios kriaušės lapai raitėsi, vėliau pakildavo į dangų.
Tada nesupratau, kad ne tik juos, ugnis ir žmones skynė.
Po metų, po kelių, kada griuvėsiais laikas lėtai slinko,
Tarp plytgalių atžėlusios alyvos vėl žydėjo.
Sodo gale raktažolių žiedai kažko prie žemės linko,
Lyg atrakinti ją, ar ten kažką daugiau, norėjo.
Vasarą, per patį karštį, laukai pražysdavo lelijom,
Raudoni jų žiedai žolėj, rugiuos mažom liepsnelėm švietė.
Atrodė, tiktai čia gražiausiom gėlėmis naktis išlijo,
Ateit ir prisimint palaidotus be kapo, pavardės ir vardo kvietė.
Tiktai tiesa per žmonių lūpas ėjo.
Jos sulaikyt juk niekas neįstengia.
Tada tik supratau, kam atrakint žadėjo
Rakteliai Švento Petro Dangų.
Tai kraujas už Tėvynę, tada lelijom lijo,
Vardus didvyrių, jų kapą saugo kryžius.
Mano basa vaikystė, čia bėgusi žarijom,
Nulenkti galvą, pražilusią, sugrįžo.
Leonas Milčius
2015-06-13
Kluoniškiai