P. Stonis. Seksualinių mažumų teisės susiaurino žmogaus teises

Teiginys, jog mažumų teisės susiaurino žmogaus teises šiandieniame kontekste gali skambėti radikaliai ir kaip mat pavadintas „homofobišku“. Tačiau tokia reakcija reikštų, kad buvusios JAV valstybės sekretorės Hilari Klinton (Hillary Clinton) pasakymas, jog „gėjų teisės yra žmogaus teisės, ir žmogaus teisės yra gėjų teisės“ tapo visuotinai priimta ir neabejotina tiesa.

Dar gerokai prieš Airijos referendumą dėl tos pačios lyties asmenų santuokų, ar net JAV Aukščiausiojo teismo sprendimą tuo pačiu klausimu, seksualinių mažumų sąjūdis plito ir stiprėjo vien todėl, jog savo politinio spaudimo pagrindine priemone pasirinko žmogaus teises. Tačiau visas LGBT judėjimas nuo pat pradžių turėjo vadovautis ir pripažinti teiginį, kad gėjų teisės – faktiškai  nėra žmogaus teisės. Tik priimant tokią sąlygą atsiranda loginis pagrindas burti sąjūdį ir pradėti „kovą dėl lygių teisių“.

Po to, kai 2001 m. Olandija tapo pirmąją pasaulyje valstybe įteisinusią tos pačios lyties santuokas, LGTB judėjimas „už žmogaus teises“ įgavo pagreitį. Didėjo  šio tarptautinio mažumų judėjimo politinis spaudimas ne tik įvairių valstybių valdantiesiems, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Palaužta Olandija padėjo pralaužti ledus: 2003 metais tos pačios lyties santuokas legalizavo Belgija, 2005 – Ispanija ir Kanada, 2006 – Pietų Afrika, 2009 – Norvegija ir Švedija, 2010 – Argentina, Islandija, Portugalija, 2012 – Danija, 2013 – Brazilija, Anglija, Velsas, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Urugvajus, 2014 – Liuksemburgas ir Škotija. Šiais metais tos pačios lyties asmenims tuoktis teisę suteikė referendume balsavę airiai, o visose JAV valstijose – istorinį politinį sprendimą priėmę Aukščiausiojo teismo teisėjai.

Panašu, kad per tuos 14 metų nuo pirmosios tos pačios lyties asmenų santuokos legalizavimo H. Klinton ištara jog „gėjų teisės  yra žmogaus teisės“ pradėjo pildytis. Tačiau tuo pat metu pradėjo vykti keisti dalykai.

Nacionalinės vyriausybės ir tarptautinės organizacijos vis dažniau prabildavo apie būtinybę riboti žodžio laisvę, prisidengiant motyvais drausti taip vadinamą „neapykantą kurstančią kalbą“. Darbus prarado daugybė „nekorektiškai“, t.y. prieš vienalytes „santuokas“ pasisakiusiu žiniasklaidos ir kitų sektorių darbuotojų. Europos ir kitų kontinentų valstybių mokykloms primygtinai peršamos lytinio švietimo programos. Jose vaikai ne tik ugdomi„pakantesniais“ tos pačios lyties asmenų santykiams, bet ir neretai skatinami anksčiau pradėti lytinį gyvenimą ir drąsiai tyrinėti galimą jo įvairovę. Neretai – visiškai nesvarbu su kuria lytimi. Galiausiai seksualinių mažumų teisės pradėjo riboti net savo pobūdžiu, regis, visiškai vertybiškai neutralią ekonominę veiklą – chrestomatinis pavyzdys, kai už paprasčiausią atsisakymą kepti vestuvinį tortą homoseksualų porai, kepyklos savininkams buvo paskirtos šimtatūkstantinės baudos, o per kelis pastaruosius metus toks likimas ištiko daugybę juvelyrų, fotografų, floristų, kepėjų, vedybų planuotojų ir kitų, savo nelaimei, vestuves aptarnaujančių profesijų atstovams.

Tokių keistų žmogaus teisių ribojimo atvejų pasaulyje daugėjo, tolygiai augant LGBT judėjimo spaudimui nacionalinėms vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms. Visiškai neabejotina, kad tokių atvejų Europoje ir pasaulyje bus tik daugiau. Ir jų daugės ne todėl, kad žmonės yra nepakantūs tos pačios lyties asmenims. Jų daugės, nes įvyko didžiausias, bet neišvengiamas paradoksas, kuris buvo tiesiog užprogramuotas pačiose LGBT teisių judėjimo idėjinėse ištakose. Pradėjo pildytis antroji Hillary Clinton ištaros dalis – žmogaus teisės iš tikrųjų tapo gėjų teisėmis.

Pasakymą, kad žmogaus teisės buvo paverstos gėjų teisėmis, reiktų suprasti kaip ypatingą žmogaus teisių susiaurinimo faktą. Jei prisiminsime istoriją, modernių žmogaus teisių idėjinės ištakos yra sietinos su XVIII politikos filosofais. Jiems visų pirma rūpėjo atrasti priemones, kurios padėtų apsaugoti žmogų nuo absoliučios valdžios kišimosi ar net nežaboto valdžios galios pasireiškimo. Taip gimė modernių prigimtinių, taigi ne valstybės suteikiamų ir todėl neatimamų teisių koncepcija, kuria turėjo būti grindžiamas valstybės valdymas. Tai reiškia, kad žmogus, gyvenantis menamoje prigimtinėje būklėje, egzistavusioje dar iki valstybės atsiradimo, turėjo prigimtines teises į gyvybę, laisvę, nuosavybę ir panašias. Susikūrus valstybei, šios teisės niekur neturėjo dingti – valstybės valdžia turėjo įgyvendinti teisingumą, išreikštą visų pirma per šių prigimtinių teisių apsaugą. Visos kitos teisės, kurios buvo sukuriamos jau įsikūrus valstybei, buvo vadinamos ne prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o pilietinėmis arba civilinėmis teisėmis. Tačiau bet kuriuo atveju jos negalėjo prieštarauti prigimtinėms teisėms. Pavyzdžiui, valdžia neturėjo teisės be universaliai taikomos priežasties pasmerkti žmogų mirčiai, neteisėtai atimti jo nuosavybę ar apriboti jo laisvę. Tokios modernios žmogaus teisės buvo grindžiamos įsitikimu, kad žmogus turi nelygstama prigimtinę vertę arba orumą, kuris tiesiog negali būti pažeidžiamas.

Nepaisant modernių prigimtinių teisių sampratos ribotumų ir prieštaringumų, kurių čia neapžvelgsime, jų pakako, kad istoriškai atsirandančios nacionalinės valstybės valdžia ir jos galia būtų apribota. Tuo pačiu nacionalinė valstybė tapo ne tik politiškai susiorganizavusios laisvos tautos išraiška, bet ir pagrindine žmogaus teisių saugotoja. Nacionalinės valstybės valdymas neturėjo ignoruoti prigimtinių žmogaus teisių. Priešingai – gebėjimas laiduoti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą buvo gero valdymo sąlyga.

Šis istorinis žmogaus teisių atsiradimo kontekstas leidžia išskirti kelis pagrindinius „teisių“ aspektus. Visų prima žmogaus teisių idėjos centre stovėjo pats žmogus. Tai reiškia, jog buvo pripažįstama, kad žmogus iš prigimties yra sukurtas laisvas, bet jo laisvė valstybės būklėje nėra absoliuti. Jis turi teisę į gyvybę iki tol, kol nesukelia grėsmės savo bendrapiliečiui arba jo valstybei nekyla karo pavojus. Jis turi teisę į nuosavybę, tačiau ne į neribotus būdus ją kaupti ir gausinti. Jo nuosavybė neatsiranda socialiniame vakuume, nes ją sukurti padeda būtent ta visuomenė, kurioje gyvena pats jos savininkas. Galiausiai žmogus turi ir prigimtinę teisę į šeimos kūrimą, nes šeima yra sukuriama dar prieš atsirandant visuomenei ar valstybei. Ne veltui šeima vadinama pagrindine visuomenės ląstele.

Visos šios teisės gali būti vadinamos prigimtinėmis dar ir todėl, kad jos buvo būdingos žmogui, siekiančiam gero arba pilnavertiško gyvenimo. Nuosavybė reikalinga žmogui tam, kad jis galėtų pasirūpinti savo paties bei artimųjų išlikimu bei prisidėti prie bendrojo gėrio. Šeima reikalinga ne institutų tenkinimui, bet gyvybės kūrimui, visuomenės išlikimo laidavimui, galiausiai ir paties šeimą kuriančio asmens tobulėjimui bei dvasiniam augimui. Taigi, prigimtinės teisės visada gali būti vertinamos tikslo prasme.

Turėdami tai omenyje, galime palyginti prigimtines žmogaus teises, kad ir tas pačias, kurios išvardintos 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje su LGBT teisių samprata. Netgi ta pačia, kuri apibrėžiama Džakartos principuose. Akivaizdu, jog pastarosios teisės nėra grindžiamos neliečiamą ir prigimtą orumą turinčio asmens samprata. LGBT teisių centre – tikslo požiūriu nepagrįsti, todėl neriboti poreikiai, kurie tiesiog legalizuojami, pasinaudojant valstybės valdžios galia.

Į akis krenta dar vienas paradoksas. LGBT judėjimas tik iš pirmo žvilgsnio kovoja su nacionalinės valstybės valdžia. Valdžia yra LGBT priešas tik iki to momento, kol sutinka vienu ar kitu būdu legalizuoti šio judėjimo interesus. Vos tai padariusi, valdžia sukuria precedentą ir tampa LGBT įkaite, nes tokio sprendimo iš principo atšaukti nebegali – juk tuojau pat būtų apkaltinta žmogaus teisių pažeidimu. Todėl įteisinusi vienas seksualinių mažumų teises, valdžia automatiškai užprogramuota būti LGBT partnere ilguoju laikotarpiu. Sukurtas precedentas valdžiai nebeleis atsakyti nė vieno prašymo „įsteigti“ dar daugiau naujų teisių.

Tačiau valstybės būklėje kuriamos teisės negali būti vadinamos prigimtinėmis žmogaus teisėmis, nes prigimtinės žmogaus teisės egzistuoja dar iki valstybės sukūrimo. Todėl valstybinio aparato kuriamos naujos žmogaus teisės apskritai panaikina prigimtinių žmogaus teisių koncepciją ir prasmę. Valstybės aparatas įgyja absoliučią galią „iš nieko“ kurti naujas teises. O kuomet valstybė – žmogaus kūrinys – tampa žmogaus teisių šaltiniu, nebelieka jokių loginių prielaidų kalbėti apie nekintamą žmogaus prigimtį, prigimtines laisves ir teises. Principai, už kuriuos daugiau nei 200 metų galvas guldė liberalai, šiandien tyliai laidojami tų pačių liberalų palaikomo, nors idėjiškai ir istoriškai jiems absoliučiai svetimo LGBT judėjimo bei jo lobistų rankomis.

Žmogaus teisės nuo šiol yra gėjų teisės. Šį pasakymą iškodavus iki jo loginės pabaigos, nesunku suvokti, kad žmogaus teisės nuo šiol kuriamos atsižvelgiant į seksualinių mažumų poreikius. Absoliučių prigimtinių teisių tiesiog nebėra. Visos kažkada prigimtinėmis vadintos teisės nuo šiol pagrįstai gali būti vadinamos sąlyginėmis – tokiomis, kurių galiojimas bus toleruojamas ir leidžiamas tik  tol, kol netrukdys naujam pagrindiniam visų teisių šaltiniui – seksualinių mažumų poreikiams. Tokia nuostata tikrovėje reiškiasi ir tai liudija jau ne vienas kuriozinis įvykis, pradedant nuo baudų vestuvinio torto homoseksualų porai nepanorusiems ruošti kepyklėlės savininkams iki grasinimų sankcijomis tos pačios lyties porų santuokas atsisakantiems laiminti dvasininkams.

Šios keistos praktikos neabejotinai pasieks ir Lietuvą. Nors mūsų Konstitucijoje taip pat rašoma, kad visos žmogaus teisės yra prigimtinės, mūsų visuomenė po truputį tampa joms abejinga. Vadovaudamiesi keista, matyt, nuo sovietmečio užsilikusia nemeile savarankiškam mąstymui, dalis lietuvių tiesiog aklai tai kompensuoja arba absoliučiu abejingumu ir atsiribojimu („tai ne mano reikalas“, „man tai netrukdo“), arba primityvokomis  emocijomis pagrįsta, kiek iškreipta ir selektyvia empatija neva visada skriaudžiamam ir silpnesniam. Vietoje to, kad protestuotų ir priešintųsi teismų kuriamiems precedentams finansiškai bausti taikiai dėl neteisingo atlygio streikuojančius gamyklų darbuotojus, dalis lietuvių dažniau renkasi eiti pasižiūrėti kuo baigsis seksualinių mažumų eitynės. Spektaklio žiūrovų, o ne valstybės šeimininkų mąstymas ir elgesys brangiai kainuos teises prarandantiems piliečiams. Šio politinio spektaklio užsklandai nusileidus visi turėsime tiek teisių, kiek jų trupinių liks nuo LGBT stalo.