Graikijoje sekmadienį vyko referendumas, kuriame du trečdaliai rinkėjų pasakė „Ne“. Tiesa, niekas nežino, kam jie pasakė šį „Ne“. Kad neaišku dėl ko buvo balsuojama šiame referendume, kurio organizavimas ne iki galo atitiko demokratijos principus, parodė ir balsavusiųjų apklausa: tiek balsavusieji „Taip“, tiek balsavusieji „Ne“ teigė, jog jų balsas buvo už Graikijos ir Europos išsaugojimą.
Graikijos valdžios manymu, šis „Ne“ turėjo suteikti jai geresnę derybinę poziciją derantis dėl pagalbos Graikijos ekonomikai. Ar taip iš tikrųjų, parodys ateitis, kai šalys vėl sės prie derybų stalo.
ES institucijų ir valstybių narių manymu, Graikijos žmonių pasirinktas „Ne“ reiškia neišvengiamą šios šalies pasitraukimą iš eurozonos ar net Europos Sąjungos. Bet nėra jokio teisinio mechanizmo nei pašalinti šalį iš šių struktūrų, nei pačiai valstybei vienašališkai tai padaryti. Tokio mechanizmo sukūrimas bet kokiu atveju užtruktų ilgai ir reikalautų visų ES valstybių narių (įskaitant pačią Graikiją) pritarimo – kai kuriose valstybėse toks pritarimas turėtų būti išreikštas net referendumais.
Tačiau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos – šis Graikijos referendumo „Ne“ yra vienas svarbiausių pastarųjų metų įvykių Europos Sąjungos integracijos kelyje. Europos Sąjungos integracijos procesas buvo ir yra nuolatinės varžybos tarp ES institucijų ir ES valstybių dėl galios balanso.
ES institucijos visuomet siekė gilesnės integracijos (ir perimti naujas galias iš valstybių), o valstybės – išlaikyti atskiras politikos sritis savo kompetencijoje. Visos iki šiol vykusios ES krizės susijusios su šiomis varžybomis. Ansktyvuoju Europos integracijos laikotarpiu, septintajame dešimtmetyje tai buvo klausimas dėl galimybės vetuoti, valstybių manymu, joms svarbių klausimų priėmimą su jomis nesitariant. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje – klausimas dėl Europos Sąjungos įsteigimo ir bendros užsienio politikos sukūrimo. Prieš dešimtį metų – klausimas dėl ES Konstitucijos priėmimo ir pačios ES tapimo kvazivalstybe. Dabar – tiesiogiai susijęs su ES institucijų siekiais formuoti bendrą Europos Sąjungos fiskalinę ir ekonominę politiką.
Kiekviena tokia krizė jos dalyviams ir stebėtojams atrodydavo kaip artėjanti Europos Sąjungos apokalipsė. Vis tik Europos Sąjunga dar nesugriuvo ir kiekvienąkart išeitis iš susidariusios padėties būdavo randama: pusiausvyra nusvirdavo atgal valstybių pusėn, o institucijos pateikdavo naujus, švelnesnius siūlymus. Nors tokia valstybių pergalė integracijos procesus laikinai sustabdydavo, tačiau šie procesai visiškai nesustodavo: tai, dėl ko būdavo varžomasi, vėliau vis tiek nepastebimai tapdavo realybe.
Labai dažnai prie išeities iš susidariusios padėties paieškų aktyviai prisidėdavo Liuksemburgas (vienas toks sprendimas net turi Liuksemburgo kompromisuo pavadinimą). Europos Komisijai nuo praėjusių metų pirmininkauja Žanas-Klodas Junkeris (Jean Claude Juncker) – buvęs Liuksemburgo finansų ministras ir ministras pirmininkas, 2004-2013 metais ėjęs ir eurozonos grupės pirmininko pareigas. Liuksemburgas šį pusmetį pirmininkauja ir ES Tarybai (beje, jau dvyliktąjį kartą). Taigi Liuksemburgas ir šios šalies politikai turi labai daug patirties, siūlant sėkmingas išeitis iš ES krizių.
Žinoma, nėra garantijų, kad ir ši ES krizė (o kad dabartinė situacija yra krizė, sunku abejoti) bus išspręsta sėkmingai. Vis tik ES integracijos istorija ir Liuksemburgo patirtis sprendžiant krizes leidžia daryti prielaidą, kad sprendimas bus surastas ir Europos projektas nesustos, o Liuksemburgas netaps „valstybe, kuri sugriovė Europos Sąjungą“. Nors kol kas sunku prognozuoti, koks bus dabartinis sprendimas, bet jis remsis prielaida, kad Europos projektas negali žlugti – nesėkmės kaina būtų per didelė, be to, Europos Sąjungos žlugimas vestų ir link taikos Europoje žlugimo.
Kaip pasiekti patį sprendimą ir koks jis bus – Europos lyderių šios vasaros (o gal ir rudens) galvos skausmas. Vienas iš variantų – susitarti dėl sąlygų Graikijai pasitraukti iš eurozonos. Toks susitarimas būtų paprasčiausias trumpuoju laikotarpiu, tačiau tuo pačiu jis taptų ir dovana Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos radikalams, siekiantiems panašių tikslų, bei Rusijai, su kurios vadovais Graikijos premjeras aktyviai konsultavosi prieš ir po referendumo, ir kurioje jau kuriamas informacinis laukas Graikijos išėjimui iš eurozonos – randasi sąmokslo teorijų, jog net Graikijos prisijungimas prie bendros valiutos tebuvo klastingas Vokietijos planas. Antra vertus, galima susitarti ir dėl naujo Graikijos gelbėjimo plano, tačiau tai būtų signalas, kad galima nesilaikyti įsipareigojimų kreditoriams, nevykdyti reformų ir išlipti sausiems iš balos. Su tokiu sprendimu nesutiks per 2008 metų krizę diržus susiveržusios valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, Airija, Portugalija.
Susitarimo paieškos greičiausiai bus ilgos ir skausmingos, o pats susitarimas – sudėtingas ir kompleksiškas, galbūt net reikalaujantis Sutarčių peržiūros. Susitarimu, viena vertus, bus siekiama išspręsti Graikijos klausimą, kita vertus, sudaromos sąlygos tokias problemas ateityje spręsti efektyviau ir greičiau (greičiausiai sprendimą ar dalį sprendimo perduodant ES institucijoms). Be to, susitarimu gali būti žengtas ir žingsnis, kuriuo valstybėms bus suteikiama (tiksliau – sugrąžinta) daugiau galių sprendžiant atskirų politikos sričių klausimus ar tariant dėl jų paskutinį žodį. Pastaroji sprendimo dalis bus skirta visų pirma skeptiškai integracijos atžvilgiu nusiteikusiems Didžiosios Britanijos rinkėjams, besiruošiant šios šalies referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje 2017 metais.
Bet kokiu atveju, artimiausiu metu Europos Sąjungos integracija nesustodama tęsis: ES kol kas netaps nei rūkstančiais pelenais, nei supervalstybe. Nors greičiausiai ir žengs dar vieną mažą žingsnelį pastarosios link.
Autorius yra Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius
Gal kas detaliau paaiškintų ką šiame tekste konkrečiai reiškia žodis – integracija? Ar jis kuo nors skiriasi nuo vienijimosi? Ir dėl ko čia reikia džiaugtis – kad išnyks tautos ir jų valstybės, kitaip sakant – jų savarankiškumas, ir jų žemes ims valdyti svetimieji atvykėliai? Kam tada reikėjo pabėgti nuo taip vadinamos TSRS, jei galutinis rezultatas bus toks pats?
Eurosajūzo šulai “integraciją” supranta ne kaip vienijmąsi, o kaip susilydymą, ištirpimą – t.y. būtent sajūzą be tautų ir valstybių. Ir – taip, galutinis rezultatas būtų tas pats, kaip ir SSRS (nors, ko gero, dar radikalesnis). Tiesą sakant, jau dabar skirtumų tarp tų dviejų sajūzų (senojo marksistinio ir neomarksistinio) ne tiek jau daug likę.
Integracija reiškia įjungimą, sujungimą ar pajungimą, bet čia geriau tiktų žodis “kolonizacija”.
KIEKVIENA DIENA ES ARTEJA PRIE ZLUGIMO- VISOS TOS INTEGRACIJOS IR TEISIU ATIMINEJIMAS IS VALSTYBIU VEDA PRIE NACIONALISTINIU JEGU PERGALIU DAUGELYJE VALSTYBIU. KAI TIK JU BUS DAUGUMA- ES PROJEKTAS BUS ISHMESTAS I TUOLETA. GAL LIKS KAZKOKIA EKONOMINE BENDRIJA, BET BE EURO IR BE PREZIDENTU, BE LAISVO DARBO JEGOS JUDEJIMO, BE EUROPINIU VERTYBIU IR T.T.
PRIE ES GRIOVIMO SKLANDZIAI PRISIDEJO BUTENT TOLERANCIJU ISHIGIMIMUI PROTEGAVIMAS: ESTRELOS REZOLIUCIJS, STAMBULO SUTARTYS IR.T.T SADOMITAI NOREJO KAIP SAU GERIAU- O ISEIS KAD JIE PRARAS NET TA KA ANKSCIAU BUVO ISHIKOVOJE.
Šitas europinis jonas savo galva nemąsto, aš galiu geriau apie Graikijos padėtį paaiškint. Pirma, viskas priklauso nuo to, ar mes vertinam pinigus kaip pagrindinę vertybę, ar ne. Aš nevertinu pinigų kaip pagrindinio rodiklio, bet tik dėl to, kad taip vertint DABAR yra kvaila ir neteisinga. Tuos pinigus atspausdina ir išdalija jų neuždirbantys žmonės. Dabar jie spausdina po 60 milijardų eurų kievieną mėnesį, t.y. kiek nori, tiek atspausdina ir SKOLINA begėdiškai su tom palūkanom visiems. Ir taip su euru buvo visada, todėl Graikijos skolą galima vertinti kaip niekinę. Aš jum žmoniškai atsakysiu, paprastai, tarkim į pastovų smerkiantį klausimą, ar paskolinsi šimtą pinigų, po to dar, o mes tau – špygą? TAIP, paskolinsiu nors ir rytoj, nors ir milijardą. Su palūkanom, aišku. Iš kur paimsiu? Taigi nupiešiu sandėliukyje arba atspausdinsiu spausdintuvu, atrodys kaip tikri! Parašysiu tokį skaičių, kokio jūs prašysit. Tada aiškinsiu jums ką daryt, kad man po to atiduotumėt su visom palūkanom. Iš esmės Graikijos padėtis, ir Lietuvos padėtis su tom skolom panaši. Todėl visiems Graikijos pasmerkėjams reiktų pričiaupti savo lesalus. Jei būtų taip paprasta ir kelių nupezusių ES globalistų ir kažkokių skolintojų nuomonė čia yra teisinga, galėjo išmesti tą Graikija ir neskolinti jau prieš dešimt metų. Tačiau, iškart suraukia šiknas ir kiša staigiai dar eurų PATYS, nes kitaip šitie veltėdžiai (skolintojai) turėtų ne sukčiaut, o pagaliau eit dirbt, kaip žmonės. Graikija imtų spausdint drachmas pati, ir pasibaigtų šitas cirkas ir pinigų gamyba iš oro. Aš nesutinku su tokių veltėdžių, kaip ECB, EK, TVF išlaikymu, pinigų spausdinimu ir skolinimu jų neuždirbus, visuomenės gyvenimu pagal šitas kvailas taisykles, todėl dabar man pinigai ne pirmoj vietoj. Ir mes turim kalbet ne apie Europos “integraciją” ir “supervalstybę”, kaip kalba šitas juokdarys mėgžiotojas Urbanavičius (KTU “lygis”…), o apie paprasčiausius teisingus dalykus, kurioj vietoj dabar yra pinigai, ir kaip mes turim tvarkytis be jokio sukčiavimo.
gerai surasete, belieka tik pritarti…
man patiko Cipro veikla. Matosi, kad jis gerai išmano šių skolintojų veiksmus ir tikslus, todėl jų norams priešinasi, o labiausiai patiko, kai jis atmesdamas jų reiklavimus pareiškė: “tai mūsų tautos pažeminimas”. Ir ėmėsi demokratijos instrumento – referendumo, taip kad Briuseliui tenka nusileisti, nejaugi jie atmes graikų tautos reikalavimą. Apibendrinant, galima sakyti: tai geras pavyzdys mūsų tautai, tik klausimas ar mūsų rinktoji valdžia to pasimokys.