M. Kundrotas. Daugiau niekada!

„Daugiau niekada!“ – tarė žydai po holokausto. Du tūkstančius metų išguita iš tėvynės, blaškyta po visą pasaulį, žeminta ir persekiota tauta atkūrė savo valstybę savo istorinėje tėvynėje. Pasinaudodama tarptautine politine konjunktūra, o reikalui esant ją ignoruodama, netgi drauge su tarptautine teise ir visokeriopomis „tolerancijos“ madomis, ši tauta sukūrė labiausiai nacionalistinę ir vieną iš labiausiai militaristinių valstybių šiuolaikiniame pasaulyje.

Kai šios valstybės kūrėjui Dovydui Ben Gurionui parašė kairuoliškomis madomis užsikrėtęs tautietis iš sočių rojaus sodų Vakaruose, kaltindamas dėl tolerancijos stygiaus arabų atžvilgiu, XX-ojo amžiaus Dovydas atsakė. Mielas susirūpinęs tautieti. Mes taip pat norėtume pasaulio, kuriame žydėtų gėlės, o visi žmonės gyventų meilėje ir taikoje. Bet mums pirmiausiai reikia to, kad mes tame pasaulyje apskritai būtume…

Pavyduolis sakys – bepigu jiems, kai juos remia pasaulinė žydija. Ilgametis diskusijų draugas viename pokalbyje tiesiai paklausė: o kas trukdo mus remti pasaulinei lietuvijai? Galbūt jai toli iki žydijos įtakos. Iš kur ji kilo, būtų ilga diskusija. Driežažmogių teorijų šalininkai šnekėtų apie genetiškai ir dvasiškai užkoduotą žydų klastą ir suktumą. Blaivesni pasakytų, jog viduramžių visuomenė, palikusi žydams šalutinę kapitalistinę ūkio sritį, pati sudarė sąlygas jiems iškilti kartu su pačiu kapitalizmu, pakeitusiu ankstesniąją feodalinę, aristokratinę visuomenės sąrangą.

Bet juk galėtume lygintis bent su airiais? Ne tokia jau gausi tauta, ne tokia jau turtinga. Bet airis ir dešimtoje kartoje airis. Tiek Amerikoje, tiek Australijoje. Ir jų indėlis buvo svarbiausias, tiek ilgametėse kovose kuriant Airijos valstybę, tiek po to – keliant jos ekonomiką. Atmetant tai, kuriuo keliu Airija pasuko vėliau, ši valstybė gyvuoja tik todėl, kad airiai kaip tauta, gesinta šimtmečiais, tarė sau ir pasauliui: „Daugiau niekada!“

Dar viena tauta, tarusi tai pasauliui – kurdai. Tūkstantmečius padalinti arabų, turkų, persų valstybėse, XX-ajame amžiuje daugelį kartų išduoti Vakarų sąjungininkų, kurių interesus savo krašte gynė kūnu ir krauju, vienąsyk tarę: „Daugiau niekada!“ Šiandien Irake Kurdistanas – de facto veikianti valstybė. Su sava kariuomene, administracija ir net oro linijomis. Ir tai – tiktai pradžia. Jau laiko klausimas, kada prie Irako Kurdistano prisijungs Sirijos ir Turkijos tautiečiai.

1918-aisiais lietuviai tarė tą patį. Atmušė caro ir kaizerio, bolševikų ir lenkų imperialistų gaujas. Atkūrė savo valstybę – kad ir gerokai apkarpytą. Suklestėjo kultūra ir ekonomika. Po to Lietuvą sumalė kaimynų imperialistų girnos, bet 1941-aisiais lietuviai dar sykį tarė: „Daugiau niekada!“ O paskiau daugelį metų truko epinis partizaninis karas prieš sovietines bestijas. Jį lydėjo kultūrinė rezistencija ir pagaliau kilo Sąjūdis. Darsyk tarėme: „Daugiau niekada!“

O po to Sąjūdis mirė. Jo vadai, pramaišiui su komunistinių kolaborantų liekanomis, darė nuolaidą po nuolaidos. Patvirtino LTSR sienas – ir Donelaičio žemė liko po okupanto letena be jokių tarptautinių diskusijų, numatytų dar Potsdame. Pripažino sovietinių kolonistų pilietybę, užkraudami šią naštą broliams latviams ir estams. Atsisakė desovietizacijos – ir įtvirtino konformizmą, kaip visuotinį reiškinį. Po to konformistams jau buvo tas pats, kam tarnauti.

Stojant į Europos Sąjungą, iš pat pradžių atsisakyta galimybės joje dalyvauti kaip laisviems tarp laisvų ir lygiems tarp lygių. Neišsireikalauta net Lenkijos sąlygų – moraliniais ir kultūriniais klausimais išsaugoti nacionalinės teisės viršenybę. Ką bekalbėti apie lygias sąlygas Lietuvos žemdirbiams, pramonininkams, prekybininkams? Pirmieji Europos Sąjungoje patvirtinome Europos Konstituciją, kuria valstybių sąjunga paversta valstybe, išjuokti pačioje Europoje.

Reikalaujama išdraskyti savo ūkį ir pramonę, užleidžiant juos užsienio investitoriams ir importui – klausome ir vykdome. Dargi taip uoliai, kad „privatizuojame“ savo sektorius užsienio valstybinėms įmonėms. Reikalaujama sudarkyti šeimos struktūrą, įteisinant pederastiją – klausome ir vykdome. Reikalaujama sudarkyti kalbą ir išardyti valstybės vientisumą – klausome ir vykdome. Reikalaujama užleisti savo šalį perėjūnais iš viso pasaulio – klausome ir vykdome.

Žydai, airiai, kurdai išdrįso pasauliui tarti: „Daugiau niekada!“ Niekada nebūsime pažeminti. Niekada nebūsime išduoti. Niekada nebūsime naikinami. Kad ir ką diktuotų mados ar netgi tarptautinė teisė. Ar išdrįsime tai tarti mes – lietuviai? Kur ta riba, kur sustabdysime priešus?

Marius Kundrotas