A. Lapinskas. Lenkų diskusijų klubas – rezultatų dar nesijaučia

Pernai rudenį grupė jaunų Lietuvos lenkų inteligentų nusprendė įkurti Lenkų diskusijų klubą –  „platformą, kurioje gimtų naujos Lietuvos lenkų padėties bei lenkų-lietuvių santykių gerinimo idėjos“. Be abejo, naujų idėjų, tiksliau naujo požiūrio į lietuvių-lenkų santykius jau seniai reikėjo.

Įdomiausia, kad prelegentais pirmuosiuose klubo susitikimuose buvo ne lenkai, bet lietuviai – žymūs Lietuvos diplomatai ambasadoriai Antanas Valionis ir Remigijus Motuzas. Kaip tik tai man tuomet ir užkliuvo, nes jie tame klube nė nebandė ginti Lietuvos pozicijos, bet pūtė tą pačią lenkų propagandos dūdą: kaip Lietuvos lenkams blogai toje Lietuvoje, kaip lietuvių valdžia jais nesirūpina, neduoda to ir ano… Ta proga brūkštelėjau savo įspūdžius, deja, ne itin gražius. 

Lietuviai ambasadoriai kaltino lietuvius už antilenkiškus stereotipus, politikų nenorą spręsti Lietuvos lenkams aktualių problemų, „kadangi baiminasi prarasti nacionalistiškai nusiteikusių rinkėjų balsus“, o visą Lietuvą už tai, kad „neįvykdė savo įsipareigojimų ir pažadų, susijusių su lenkų tautinės mažumos teisėmis“. Muštasi į krūtinę už Lietuvai esą būdingą politinės kultūros stoką ir netgi už lenkų mokyklose lietuviškai mokomą Lietuvos istoriją ir geografiją.

Jau pirmuosiuose susitikimuose diskusija tuojau pat paskęsdavo Lietuvos lenkų reikalavimuose: dėl tautinių mažumų įstatymo, mažumų švietimo, vardų ir pavardžių rašymo, dvikalbių gatvių vardų, taigi, jau puikiai išspręstų arba sprendžiamų reikalų.

Netrukus tuometinis klubo pirmininkas, atsiliepdamas į mano straipsnį, viešai mane apkaltino nebūtais dalykais esą klubą pavadinau penktąja kolona, ir dar niūriai prognozavo, kad lietuvių ir lenkų konfrontacija yra natūrali jų santykių būklė, „vienintelė išeitis yra ilga, nuožmi kova, kol viena pusė primes savo požiūrį kitai“. Vis dėlto pačią klubo idėją jis teisino, nes jame bus galima „sugeneruoti naujų idėjų, kaip išsaugoti ir puoselėti Lietuvos lenkų kultūrą, kalbą, tapatybę ir tuo pačiu metu rasti sutarimą su lietuviais“. Gražūs žodžiai!

Ar pasiteisino šios viltys? Pasibaigęs klubo veiklos sezonas verčia šiek tiek suabejoti šiuo optimizmu. Paskutiniajame susitikime, pasikvietus svečią Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorių Marciną Zaborovskį (Marcin Zaborowski), ketinta kalbėti apie Ukrainos konflikto įtaką Lietuvos-Lenkijos santykiams, tačiau klubo nariai ir pats prelegentas jau nuo pirmos minutės pasuko į lietuvių-lenkų santykių aiškinimąsi pačioje Lietuvoje, triuškindami Lietuvą visais įmanomais būdais.

Svečias iš Varšuvos bei mūsų lenkai, kaip visada, nepasakė nė vieno gero žodžio apie Lietuvą: viskas lenkams čia blogai, o apie pasaulio unikumą – vienintelį lenkų universitetą už Lenkijos ribų nei svečias, nei tuo labiau vilniečiai net neketino užsiminti. Beje, ir apie lenkų kultūrą ar sutarimą su lietuviais taip pat.

„Esame Rusijos grėsmės, netgi egzistencinės akivaizdoje, todėl turime susitelkti ties tuo, kas mus jungia“, kalbėjo M. Zaborovskis. Aišku, kad mus jungia arba turėtų jungti europietiškos vertybės, taip pat ir pagarba valstybių suverenitetui. Deja, to kaip tik trūksta Lenkijos pusei, kuri savo ultimatumais dėl neva diskriminuojamos lenkų mažumos Lietuvoje, tik didina Rusijos grėsmę mūsų abiems šalims.

O toliau – kaip iš gaidų: „Lenkija negali užmiršti neišspręstų mažumų klausimų, kuriuos įsipareigojo išspręsti Lietuva pagal Lietuvos-Lenkijos sutartį“, čia apie lenkiškų pavardžių rašybą. Tai melas. Sutartyje rašoma, kad lenkai Lietuvoje, kaip ir lietuviai Lenkijoje turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje”. Tokios sutarties nėra, bet Lietuvoje lenkų pavardės iš tikro rašomos pagal skambesį, kai Lenkijoje lietuvių pavardės keičiamos į artimiausią panašią lenkišką pavardę. Tai kas nevykdo sutarties?

M. Zaborovskis primena ir esą neišspręstą lenkų mokyklų Lietuvoje klausimą, tarytum nežinotų apie beveik šimtą lenkiškų mokyklų, pusšimtį vaikų darželių, kolegiją, kelis universitetus, kur galima mokytis lenkų kalba. Kartu jis aiškino, kad Lenkijos santykiai su Lietuva nėra geresni už santykius su Vengrija, bet turėtų būti geresni. Bet kaip jie bus geresni, jei Lenkijoje, o per ją ir pasaulyje skleidžiamas melas apie esą lenkų baisius vargus Lietuvoje?

Neužmiršo Lenkijos veikėjas ir dvigubų gatvių pavadinimų, nors turėtų puikiai žinoti apie būtiną istorinį pagrindą bei kitas sąlygas tokiems pavadinimams. Apie tai rašoma ne tik Europos konvencijoje, bet ir pačios Lenkijos įstatymuose. Pagaliau tų gatvių lentelių klausimas jau seniai Lietuvoje, tame tarpe ir Vilniaus krašte, išspręstas. Problemų nėra nei Šalčininkų, nei Vilniaus rajone. Kam reikia kelti triukšmą, neturint tam jokio pagrindo?

M. Zaborovskis paminėjo Lenkijos-Vokietijos santykių modelį, kaip pavyzdį, kad galima gražiai sugyventi, netgi turint pretenzijų vieni kitiems. Vokietijoje dviejų milijonų skaičių pasiekę lenkai neturi tautinės mažumos statuso ir Lenkija dėl to priekaištauja Berlynui, bet tarpusavio santykiai vis tiek yra puikūs. Ar negalėtų taip būti ir tarp mūsų šalių? Ne, negali, sako Lenkijos valdžia, kol nors vienas Lietuvos lenkas dėl ko nors skųsis, tol mūsų santykiai liks blogi. Pabandytų taip pasakyti Vokietijai… Beje, naujasis Lenkijos prezidentas, kaip sužinojome, irgi nenusileis. Su tokia Lenkijos politika toli nenuvažiuosime.

M. Zaborovskis išreiškė viltį, kad imtis iniciatyvos patenkinti lenkų reikalavimus galėtų prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip politinės dešinės atstovė ir, palyginimui, priminė Prancūzijos prezidento Čarlio Degolio (Charles de Gaulle) poziciją Prancūzijos-Alžyro konflikte. Tačiau atsakydamas į klausimą dėl Lietuvos-Lenkijos santykių ateities, jis buvo ne toks optimistas. Iš trijų mūsų santykių scenarijų: optimistinio – visų problemų išsprendimo pagal Lenkijos reikalavimus, pesimistinio – ir toliau stovime nusisukę vienas nuo kito ir košmariško – paaštriname konfliktą ir nutraukiame bendradarbiavimą net tokį, kokį turime dabar, labiausiai tikėtinas, anot svečio, pesimistinis.

Jau po susitikimo, keliant tostus, žinomas Lietuvos lenkų veikėjas Aleksandras Radčenko išreiškė viltį po metų, dvejų ar penkerių panašiame susitikime pasakyti, kad visos dvipusių santykių problemos yra išspręstos ir mūsų santykiai yra idealūs. Pridurčiau, kad gerai būtų ir neidealūs, bet nors tokie, kaip tarp Lenkijos ir Vengrijos ar Latvijos, t.y. be kasdienių užsipuldinėjimų ir kitokio purvo.

Ar galėtų taip įvykti? Lenkų diskusijų klubo veikla su jos kilniais šūkiais ieškoti sutarimo su lietuviais, deja, parodė tokių galimybių minimumą, nes klubo keliamos pretenzijos, kaip ir sutarimo su lietuviais lygmuo liko tokie patys, kaip ir jo veiklos pradžioje. Ką daryti?

Pirmiausia, Lenkija turėtų pripažinti, kad Lietuvos lenkai yra Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai ir jie turėtų laikytis savo šalies įstatymų, kitaip tariant, būti lojalūs Lietuvai, o ne kaimyninei valstybei. Taip pat atsisakyti koncepcijos: „Nė vieno kenčiančio lenko Lietuvoje“, nes, pvz., Valdemaras Tomaševskis vis tiek kentės, kol čia bus Lietuva.

O konkretus Lenkijos žingsnis turėtų būti jau ne kartą mano siūlytas moratoriumas nesibaigiančių Lenkijos reikalavimų skelbimui, tokių, deja, nemažai buvo ir Lenkijos politologo kalboje. Pagyvenkime nors 100 dienų be Lenkijos pykčio, gal tai būtų pirmasis žingsnis į mūsų šalių sugyvenimą, gal atsirastų viltis į optimistinę mūsų santykių raidą?