Senųjų veislių renesansas

Širdį primenančios ropės

V.Stokna – gamtinės žemdirbystės šalininkas. Jis su bendraminčiais ragina ieškoti ir saugoti senas augalų veisles, kurios žmoniją maitino ištisus šimtmečius.

Savo darže jis augina senovines ropes, kurių seniai jau nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Rusijoje. Ten ropės buvo labai plačiai vartojamas šakniavaisis. „Šis augalas mena akmens amžių, o mano kolegoms pavyko jį rasti Suomijoje. Gavau 120 sėklyčių ir pirmaisiais metais pasėjau 60. Išauginau gan menką ropių derlių, nevalgiau jų, nes visas palikau sėklai. Kitais metais sėklomis apdalijau bendraminčius. Šiemet jau bus ketvirtas sėklų derlius“, – džiaugėsi pašnekovas. Jis sakė, kad, kai ropės užaugo, iš širdį primenančios formos suprato, kad būtent tokias ropes augindavo lietuviai prieš šimtą metų ir daugiau. V.Stokna įsitikinęs, kad daugumą sėklų galima užsiauginti, kiek sunkiau su tais, kurie kryžminasi, – moliūgais, morkomis.

„Senųjų augalų veislių sėklų mainai prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį supratus, kad prekyboje vis dažniau platinami hibridai, kurių užaugintų sėklų sėjai nebepanaudosi. Taigi, gali puikiai augti, bet nederės“, – aiškino V.Stokna.

Kiti dėsniai

Pasak jo, selekcininkai dirba pirmiausiai stambiam žemės ūkio augintojui, o naujos veislės išvedamos siekiant komercinės sėkmės. Kuriant naujas augalų veisles, selekcininkams svarbu graži vaisių forma, atsparumas ilgam gabenimui, didelis derlingumas, galimybė ilgai laikyti. Siekiama, kad dauguma vaisių ir daržovių būtų saldūs, nes tik taip daugumai suprantamas geras skonis“, – vardijo Valdas. Tačiau, pasak jo, gamtoje nuo seno egziztuoja kiti dėsniai – jei kuris augalas veda daug vaisių, jų skonis bus prastesnis, o jei dera mažiau – vadinasi, vaisių vertė bus didesnė.

„Mainytis sėklomis nori tie, kas jau daugelį metų užsiima gamtine žemdirbyste. Yra ir ekologinių gyvenviečių, giminės sodybų gyventojų. Sėklų mainų tikslas – turėti savas gamtinei žemdirbystei tinkamas sėklas“, – pabrėžė pašnekovas. Jis priminė, kad šiuolaikinis agronomijos mokslas ir didžioji dalis žemės ūkio gamybos nuėjo komercijos keliu, kai maistas tapo brangia preke. Jo siekiama gauti kuo daugau ir bet kokia kaina. Svarbiausias kriterijus – kuo didesnis pelnas. Mokamos dotacijos iškreipia kainas, ir tai, pasak V.Stoknos, rodo norą kontroliuoti visą maisto grandinę. „Sėklų pramonės magnatai sėdi piramidės viršūnėje. Nes tas, kas kontroliuoja sėklas, gali valdyti ir kitus su žemės ūkiu susijusius procesus“, – dėstė savo nuomonę Valdas.

Tempia paskui save

Vyras patikino, kad pomidorai, agurkai ar kitos daržovės, kurias galime nusipirkti, yra greitos medžiagų apykaitos ir skirti auginti intensyviomis technologijomis. Pasodinti gamtiniame darže, tokie augalai labai greitai sunyksta.

„Sukurti sėklų, naudojamų pramoninėje žemės ūkio gamyboje, registrai nori nenori priverčia ūkininkus kasmet pirkti sėklas, kurios įtrauktos į šiuos registrus. Dauguma naujų veislių – hibridai. Naujoms augalų veislėms būtinos trąšos, cheminė apsauga, gerai įdirbta dirva. Tam reikalinga sunkioji žemės ūkio technika. Aiškiai matyti, kad sėklų pramonė „tempia“ paskui save visą technologinę komercinę grandinę“, – pabrėžė V.Stokna.

Netausojantis požiūris

Gamtinės žemdirbystės puoselėtojas ragina saugoti senąsias veisles, keisti požiūrį į žemdirbystę, grįžti prie tradicinės žembirbystės, kai dirvožemis nebuvo alinamas siekiant kuo didesnio pelno. „Kuo anksčiau susirūpinsime, tuo bus geriau. Dabartinė žemės ūkio politika, agronomija, veda į niekur. Blogiausia, kad visoje ES formuojamas toks pat netausojantis požiūris į žemę. Manau, taip elgdamiesi nusikalstame prieš savo vaikus ir visas ateities kartas. Ką paliksime po savęs? Negyvą žemę, chemikalais užterštus laukus, užnuodytas upes ir ežerus?“ – retoriškai klausė valdas.

Dirva – gyvas organizmas

Užsiimantys gamtine žemdirbyste žino, kad dirvos paviršiuje gyvena mikroorganizmai, kvėpuojantys oru, kiek giliau įsikuria vabalai, sliekai. Jie rausia urvelius, kuriasi bakterijų kolonijos. Žemė pasidaro laidi orui ir vandeniui. Pasak V.Stoknos, senesnės augalų veislės nereikalauja cheminės apsaugos, gilaus žemės dirbimo, trąšų. Derlius, galbūt, užauginamas mažesnis, bet ir energijos bei lėšų jį užauginti reikia mažiau.

„Mane stebina tai, kad žemės ūkio studijų programose nebeliko dirvožemio mikrobiologijos. Agronomai nebežino, kad žemė yra gyva. Jie lengva ranka naudoja chemines augalų apsaugos priemones, dirvoje esanti gyvybė jų nedomina. Viskas, kas trukdo žemės ūkio industrializavimui ar įrodo chemikalų kenksmingumą, atmetama. Remiantis abejotinos vertės „tyrimais“, įrodinėjama, kad žudantys piktžoles, kenkėjus ar augalų ligų sukėlėjus chemikalai dirvožemiui yra nekenksmingi. Gamtinės žemdirbystės puoselėtojai teigia, kad kiekvienas šio gyvo pasaulio sutvėrimas yra reikalingas, nes atlieka savo misiją, daro tai, ko reikia. Cheminės augalų apsaugos priemonės žudo visą gyvybę, esančią dirvoje. Vis dažniau sutinku žmonių, kuriems ima atrodyti, kad visa dirvoje esanti gyvybė yra parazitai, žmonėms pavojingas ligas platinančios bakterijos, kurias būtina naikinti“, – piktinosi V.Stokna.

Būtinas poilsis

Gamtinės žemdirbystės puoselėtojas tikino, kad nustojus į žemę pilti chemikalus, atgaivinus mikroorganizmus, davus jiems organinių medžiagų, žemė lėtai atsigauna. Kaip pavyzdį jis pateikė miškus, kurie auga milijonus metų ir niekas jų netręšia. „Žmonėms įkalta į galvą, kad be trąšų niekas neužauga. Žemdirbiui sunku nearti dirvos, kai gajus stereotipas „nearsi – neturėsi“. Ukrainoje yra kolūkis, kur žemė nearta jau 30 metų. 8000 hektarų plote nenaudojamos ir cheminės apsaugos priemonės. Viskas ten kuo puikiausiai auga ir dera, nes dirvos paviršius dirbamas negiliai, naudojamas mėšlas, apariamos žaliosios trąšos. Žemei būtina ir pailsėti. Dabar ji eksploatuojama kasmet, net sėjomainą taiko ne visi“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Žvilgsnis nukrypo į žemės ūkį

„Buvo apsižiūrėta, kad po abiejų pasaulinių karų liko dideli kiekiai cheminių medžiagų. Tada pradėta galvoti, kur galima būtų jas panaudoti. Stambiųjų korporacijų žvilgsnis nukrypo į žemės ūkį. Tuomet jis buvo beveik nepriklausomas nuo stambiųjų gamintojų. Žmonės augino gyvulius, tręšė dirvą mėšlu, arė pasikinkę arklius ir jaučius, – pasakojo V.Stokna. – Sintetinių trąšų gamyba leido panaudoti tas pačias medžiagas, kurios buvo tinkamos karo pramonei. Dar per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išrastos garstyčių dujos, kurios davė pradžią insekticidų gamybai. 1947 m. JAV buvo pagaminti pirmieji dideli į tankus panašūs traktoriai. Galime sakyti, kad naujoviško Vakarų žemės ūkio pagrindas buvo karo pramonė.“

Lentynos pilnos, o nėra ką valgyti

Būtent korporacijų noras valdyti žemės ūkį ir susikrauti iš jo milijardus tapo negailestingo gamtos eksploatavimo pradžia, kai pelnas tapo svarbiau už viską. „Užnuodyta žemė ir vanduo, naikinama gyvūnijos rūšių įvairovė, agronomija, pasisavinusi visas ekosistemos funkcijas, kad galėtų jas pakeisti dirbtinėmis, nešvariomis technologijomis – tokia realybė. Nuo chemikalais užteršto maisto serga vis daugiau žmonių, gimsta alergiški vaikai. Atėjo metas, kai lentynoms lūžtant nuo maisto, žmonės gali mirti iš bado, nes maisto yra, o valgyti nėra ko, nes beveik viskas užteršta pesticidų likučiais ar konservantais“, – samprotavo V.Stokna.

Gamtinės žemdirbystės puoselėtojas pasidžiaugė, kad pasipriešinimas negailestingai, žemę alinančiai politikai vyksta visame pasaulyje. Pasak jo, nėra kito kelio kaip tik grįžti prie švarios žemės ūkio gamybos, mažų šeimyninių ūkių, kurie leistų užsiauginti maisto, kurtų darbo vietas.

Sėklų bankas

„Prancūzijoje įkurta organizacija „Kokopelli“, kuri nuo 1999 metų dalija sėklas šimtams asociacijų ir kaimo bendruomenių visuose žemynuose. „Kokopelli“ atstovus tąso po teismus, persekioja Prancūzijos žemės ūkio ministerija. Jiems grasina įvairių žemės ūkio korporacijų lobistai. Organizacija sumokėjo 90 tūkst. eurų baudų, bet „Kokopelli“ entuziastų nelegaliai platinamas sėklas įsigyja ir kelių Prancūzijos miestų merijos, gamtos muziejus, parkai. Didžiausi Paryžiaus restoranai irgi yra šios organizacijos klientai, nes kas ragavo senųjų veislių pomidorų, į burną neima hibridų“, – šypsojosi Valdas.

Anot jo, tvarka yra tokia: žmogus gauna 100 g sėklų, iš jų užaugina tiek pat sėklų, kitais metais sugrąžina tiems, iš kurių gavo, arba duoda dar dviem kolegoms. Taip sukuriamas kolektyvinis sėklų bankas. Vienas valstietis negali auginti 400 veislių, o 400 valstiečių gali. Ar ne laikas ir Lietuvos augintojams prisidėti prie panašios veiklos?“ – svarstė Valdas. Jis pasidžiaugė, kad vis daugiau žmonių domisi gamtine žemdirbyste, ieško senųjų veislių sėklų.