P. Gylys. CŽV kalėjimai ir galima prekyba suverenitetu

Pradėsiu nuo konstatavimo – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) demokratija, tegul ir neideali, yra, o Lietuvoje jos požymių aptikti sunkoka. Amerikoje parlamentas savo galiomis geba pasinaudoti, o Lietuvoje į tautos atstovus galima valytis kojas, nes Seimas tai daryti pastoviai leidžia.

Kitas pastebėjimas: tai, kas šiandien yra slapta, anksčiau ar vėliau tampa vieša. Tai turėtų žinoti visi diktatoriai, tironai ir šiaip nedemokratiški vadovai, jų aplinka, apskritai galią turintys žmonės ir jų grupuotės.

Tai, dėl ko mes dar prieš savaitę nebuvome tikri, šiandien tapo viešai žinomas faktas – CŽV kalėjimai Lietuvoje buvo ir juose buvę žmonės, labai tikėtina, buvo kankinami.

O juk tik prieš keletą metų prezidentas Valdas Adamkus, reaguodamas į JAV televizijos kanalo „ABC News“ pranešimus apie tokių kalėjimų egzistavimą mūsų šalių teritorijoje, sakė, kad tai yra „fantastiškai skambantis dalykas“. Sakydamas, kad tai neįmanoma ir kad, jei tai įvyko, tai yra nusikaltimas, už kurį turi atsakyti tai padarę asmenys. Jis neigė apie tai žinojęs sakydamas, kad jo apie tai nieks neinformavo. Tą patį jis teigia ir dabar.

Tiesa, Prezidentas Rolandas Paksas maždaug tuo pačiu metu kalbėjo kitaip. Jis teigė, jog 2003-iųjų vasarį ir 2004-ųjų pavasarį mūsų saugumiečių buvo klausiamas apie galimybę įvežti į Lietuvą terorizmu kaltinamus asmenis ir kad abiem kartais yra davęs neigiamus atsakymus.

Nežinia kas – tai reikia aiškintis – visgi priėmė sprendimą dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje steigimo. Apie tokių kalėjimų egzistavimą 2009 metų rudenį kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri teigė turinti netiesioginių įtarimų dėl jų egzistavimo.

Šiandien jau nekyla abejonių dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje buvimo. Tai nustatė JAV Senato Komisija. Tačiau lieka neatsakyta į visą eilę klausimų. Pirma, kas vis dėlto priėmė galutinį sprendimą dėl jų atsiradimo mūsų teritorijoje? Ar tai buvo kuris nors iš valstybės vadovų, ar kažkas iš žmonių, neteisėtai prisiskyrusių save faktinei šalies vadovybei. Pirmu atveju politinis lyderis ar jų grupė turi visuomenei paaiškinti sprendimo motyvus. Antru atveju, situaciją neteisėtai užvaldę žmonės turėtų atsakyti už šalies politinės sąrangos laužymą.

Antra, turi būti išsiaiškinta, kas sako tiesą: ar V.Adamkus, ar R.Paksas, ar Arvydas Anušauskas (savo metu ėjęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas). Mat pastarasis yra sakęs, kad V.Adamkus liudydamas teigė apie bendradarbiavimą su JAV buvęs informuotas „bendrais bruožais“. Be to, tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius taip pat liudijo, kad tuometinis prezidentas ir jo patarėjai buvo informuoti tinkamai.

Svarbus istorijos aspektas yra joje cirkuliavę pinigai, sakoma, milijonai dolerių. Tyrimas leistų atsakyti į klausimą, kam buvo mokama? Ar pinigai buvo deklaruoti? Ar tai nebuvo prekyba nacionaliniu šalies suverenitetu?

Amerika, su visais jos trūkumais, turi pakankamai stiprų demokratijos potencialą. Šios šalies parlamentarai yra pajėgūs išgauti iš slaptųjų tarnybų labai jautrią informaciją ir ją vertinti. Iš tikro labai sudėtingoje šiai šaliai vidinėje ir tarptautinėje situacijoje.

Žiūrėsime, kaip į lietuvišką tos istorijos dalį reaguos mūsų šalies parlamentas. Ar jis eilinį kartą pademonstruos abejingumą, negebėjimą ginti šalies nacionalinius interesus, konstitucinę valstybės sąrangą? Ar vėl nugalės asmeninė kiekvieno parlamentaro baimė dėl savo kailio, nenoras veltis į „neaiškias“, rizikingas istorijas?

JAV senatoriai, CŽV veiklą tyrusios komisijos nariai nepabūgo iššūkio ir pakvietė savo šalį apsivalyti. Gal ir mūsų Seime, politiniame bei intelektualiniame „elite“ apskritai atsiras žmonės, kurie išdrįs „išspausti pūlinį“ ir taip jei ne pagydyti, tai bent apgydyti mūsų valstybę nuo antipolitikos, antidemokratijos piktžaizdžių.

Vilčių teikia tai, kad tiek premjeras A.Butkevičius, tiek Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bent kol kas palaiko idėją šį klausimą nagrinėti iš naujo. Nes paaiškėjo iki tol nežinoti faktai. Tai reikia daryti išmintingai, konfidencialiai, nes klausimas yra išties labai subtilus, daugiabriaunis.

Požiūriui, kad tyrimas reikalingas, jau imama priešintis. Pavyzdžiui, konservatorius A.Anušauskas jau viešai pasisakė prieš tokio tyrimo atnaujinimą. Tiesą sakant, jo išdėstyti motyvai nėra įtikinami.

Visgi viltingai nuteikia pirmoji Prezidentės reakcija. Ji sako, kad Lietuva turi prisiimti jai tenkančią atsakomybę. Tiesa, nuogąstavimus sukelia šalies vadovės mintis, kad informaciją turės įvertinti Generalinė prokuratūra. Kažkaip nesukelia entuziazmo Generalinės prokuratūros moralinis potencialas su „kišeniniu“ generaliniu priešakyje.

Mano manymu, daugiau galėtų pasiekti speciali Seimo komisija. Tai būtų lyg ir Amerikos Senato komisijos veiklos tęsinys. Gal ir mūsų parlamentarai pagaliau pasijustų teisingumo siekiančiais, galią turinčiais Tautos atstovais.

Pabaigai pakviesčiau: darykim kaip Amerikoj.