R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar D. Grybauskaitė privalo nusilenkti Putinui?

Praleidus visus dar per rinkimų kampaniją girdėtus ir naujai sugalvotus keiksmus, lieka suktas klausimas, daugybę kartų pakartotas skirtingais žodžiais: ar pagalvojo šalies vadovė apie Lietuvos žmonės,

kurių gerovė tariamai priklauso nuo bendradarbiaujančio su Rusija verslo sėkmės?

Pavadinau šį klausimą suktu, nes jame glūdi propagandinis teiginys, neva mūsų šalies ūkis yra tik didžios ir galingos Rusijos ekonomikos priedėlis, gaunantis iš ten dujas, naftą, elektrą ir kitas žaliavas bei parduodantis savo dešras ir sūrelius bekraštėje Rytų kaimynės rinkoje. Kremliui lojalioje žiniasklaidoje Baltijos šalys vaizduojamos kaip nuskurdęs ir ištuštėjęs merdėjančios Europos Sąjungos pakraštys, kur tarp sovietinės pramonės bei kolchozų fermų griuvėsių be darbo šlitinėja paskutiniai dar nespėję emigruoti alkani gyventojai, nostalgiškai prisimenantys sovietinio rojaus laikus, valdomi saujelės JAV papirktų nacionalistų, tyčia gadinančių savo šalių ir visos Europos santykius su Rusija.

Nieko naujo jie neišrado – 1990 m. mus taip pat gąsdino, kad išstoję iš Sovietų sąjungos nesugebėsime išgyventi. Išgyvenome, sugrįžome į Europą, sukūrėme demokratišką valstybę ir gerovę savo piliečiams, kurios Rusija ir jos įtakos sferoje likę šalys su visais savo naftos, dujų ir dvasingumo ištekliais dar ilgai negalės pavyti.

Jeigu vieną rytą nutiktų stebuklas ir atsibudę ryte sužinotumėm, kad jokios Rusijos nėra ir niekada nebuvo, o Rytuose už Baltarusijos tyvuliuoja per geografijos mokslininkų klaidą pavadinimo iki šiol neturintis vandenynas, sunkiausia išgyventi būtų politikos apžvalgininkams, užsidirbantiems duonai su saliamiu svarstant apie Rusijos grėsmę. Visi kiti arba tokio dingimo nė nepastebėtų, arba labai greitai perorientuotų savo verslus į kitas rinkas.

Tai kodėl jie to iki šiol nepadarė? Juk būta tiek krizių, blokadų, produktų gabenimo draudimų… Jeigu turėtumėte kaimyną, kuris kartą jau buvo pakvietęs jus drauge švęsti Naujųjų metų, bet po vidurnakčio įkaušęs išsiuntinėjo visus svečius ant trijų slaviškų raidžių ir išvijo šaudydamas į gipsines lubas medžiokliniu dvivamzdžiu, tikriausiai pradėtumėte vengti bet kokio bendravimo su juo. Net jeigu baliaus pradžioje balta mišrainė buvo išties pakenčiamo skonio.

Mūsų verslininkai nedrįsta visiškai nusispjauti į Rusijos rinką ne todėl, kad negalėtų be jos išgyventi, o tik dėl naivoko tikėjimo, kad Ukrainos įvykiai ir dėl jų prasidėjusi konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų, jei ne rytoj, tai kitą savaitę, pasibaigs. Bus kažkaip susitarta dėl sankcijų panaikinimo ir tada jau vėl visi puls prekiauti su Rusija, o lietuviai kaip visuomet bus pirmi.

Būtent todėl aiškus ir griežtas prezidentės kalbėjimas šiandien pirmiausia reikalingas mums patiems čia, Lietuvoje. D. Grybauskaitė elgiasi visiškai nuosekliai, nes, kartą pasakiusi, kad Rusija yra teroristinė valstybė, tiesiog privalo su jos vadovais atitinkamai elgtis. Su teroristais nebendraujama ir nesiderama – jie teisiami. Net ir po tokių žodžių apsisprendusios toliau dirbti Rusijos rinkai įmonės jau negalės apsimesti, kad nežinojo, kas vyksta pasaulyje, kažką kaltinti, reikalauti kažkokių kompensacijų. Jeigu sugalvočiau pardavinėti Varnėnų lentpjūvėje gaminamus karstus Islamo valstybės teroristų grupuotės kontroliuojamose Irako ir Sirijos dalyse, vargu ar ką Lietuvoje sugraudintų mano žmonos prašymai susilaikyti nuo griežtesnių pasisakymų apie islamistus, nes dėl to jos vyrui gali nupjauti galvą.

Nesavanoriškas pasitraukimas iš Rusijos rinkos išgelbės mūsų verslą nuo to, kas jo lauktų ten pasilikus tuomet, kai dėl Vakarų sankcijų ir atpigusios naftos grius visa tos šalies ekonomika, o Vladimiro Putino režimas pradės represijas prieš nepatenkintus piliečius ir užsienio šnipų medžioklę. Tarptautiniuose vandenyse užpulto ir Murmansko uoste laikomo laivo „Jūros vilkas“ byla galėtų būti pamokančiu pavyzdžiu visam Lietuvos verslui.

Kas pasikeistų, jeigu mūsų prezidentė pasiprašytų į priėmimą pas V. Putiną, padėtų jam prie kojų lietuviškų sūrelių, grietinės ir dešrelių pavyzdžius, išsižadėtų paramos Ukrainai ir pasaldintu balseliu maldautų sušvelninti Lietuvai taikomas sankcijas? Neįsivaizduoju, kad D. Grybauskaitė galėtų taip pasielgti. Premjerą, Seimo pirmininkę, kai kuriuos ministrus ir savivaldybių vadovus įsivaizduoti tokiame Ivano Rūsčiojo laikų paveiksle man pavyksta, o prezidentės – negaliu. Nes vertybės, dėl kurių laisvi piliečiai ją išrinko antrai kadencijai, yra tos pačios, kuriomis vadovaudamiesi jie sukūrė šitą šalį. Kartą jas išdavę ir pripažinę Rusijos teisę prievarta plėsti savo teritoriją pagal įsivaizduojamas savo interesų zonos ribas, nebeturėsime moralinės teisės nė cyptelėti, kai agresorius nuspręs, jog atėjo laikas atsiliepti į kokių nors reguliariai laiškus V. Putinui rašančių pseudožemaičių pagalbos prašymus ir ta pačia proga sujungti Kaliningradą su likusia Rusijos dalimi.

Neberasčiau argumentų, kaip įrodyti savo dukrai, jei tik kažkur kitur ji turėtų galimybę uždirbti bent vienu euru daugiau, kad yra kažkokia prasmė pasilikti šitoje šalyje, kuri vadovaujasi tik vienadieniais verslo interesais dar kurį laiką gauti pelno sąžinės praradimo sąskaita. O dabar galiu sakyti, kad būti Lietuvos piliečiu yra gerokai įdomiau negu kažkokiu prancūzu, italu ar, apsaugok Viešpatie, vengru. Tarsi kokiu antikiniu spartiečiu, ginančiu perėją iš Rytų despotijos į Vakarus.