Lapkričio 21–23 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje mokyklų įrangos ir mokymo priemonių parodoje „Mokykla 2014“ docentė Giedrė Balčytytė-Kurtinienė ves paskaitą „Anglų (užsienio) kalbos mokymas pasitelkiant muziką“.
Pastaruoju metu, mokant anglų kaip užsienio kalbos, pernelyg mažai dėmesio skiriama tarimo ugdymui. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Filologijos fakulteto docentė Giedrė Balčytytė-Kurtinienė pastebi, kad dabar, kuomet globalizacijos procesai anglų kalbą pavertė pasaulio kalba, t. y. pagrindine bendravimo, informacijos sklaidos, technologijų, mokslo ir kitų realijų kalba, tikslaus, unifikuojančio, artimo gimtakalbiams tarimo ugdymas, natūralu, jog nebėra prioritetinis.
„Ne vienas anglų kalbos mokytojas teigia, kad vidurinėje mokykloje pakanka ugdyti tik suprantamą tarimą (Intelligible pronunciation), kad mokiniai gebėtų bendrauti, suprasti ir perteikti reikšmę suprantama, aiškia anglų kalba. Taip ugdytume komunikacinę mokinių kompetenciją, kuri yra svarbiausia užsienio kalbos mokyme“, – sako G. Balčytytė-Kurtinienė.
Pasak docentės, neturėtume anglų kalbos paversti dirbtine, o tarimo supaprastinti tarptautiniam bendravimui. Anglų kalbos mokytojai turėtų siekti, kad mokiniai ne tik naudotų kalbą kaip bendravimo įrankį, bet ir perprastų svetimos kalbos tarimo subtilybes, t. y. kartu ugdytų(si) ir kitas komunikacinę kompetenciją papildančias kompetencijas – lingvistinę, sociolingvistinę ir pragmatinę, gebėtų sklandžiai ir rišliai kalbėti, atpažinti ir suvokti anglų kalbai būdingus fonetinius procesus.
Vienas iš svarbiausių anglų šnekamosios kalbos bruožų – jungimas. Žodžiai nėra tariami atskirai, jie jungiami į kalbines frazes ir sakinius, kurie perteikia prasmę. Įvairūs fonetiniai rišlios kalbos jungimo aspektai (ritmas, intonacija, elizija, asimiliacija, stipriosios ir silpnosios žodžių formos ir kitos garsų realizacijos) padeda, kad kalba skambėtų natūraliai, greitai ir sklandžiai, vyktų natūrali artikuliacija.
Pasak LEU Filologijos fakulteto docentės G. Balčytytės-Kurtinienės, gimtakalbiai šiuos reiškinius savo kalboje dažniausiai naudoja nesąmoningai. „Tačiau tie, kurie mokosi anglų kaip užsienio kalbos, turėtų ypač atkreipti dėmesį į rišlios kalbos aspektus“, – sako G. Balčytytė-Kurtinienė.
Vienas iš būdų mokyti rišlios anglų kalbos yra pasitelkiant muziką. „Ir tarptautiniu, ir mūsų šalies lygiu vis daugiau kalbama apie teigiamą menų poveikį mokant įvairių disciplinų, taip pat ir užsienio kalbų. Ieškoma būdų, kaip kokybiškai pagerinti mokymą ne tik jį estetizuojant, bet ir pasinaudojant kai kuriomis specifinėmis menų raiškos savybėmis. O kalba ir muzika ypač susijusios. Analogijų galime rasti semantiniame, sintaksiniame ir ypač fonetiniame lygmenyje. Kalbos prozodinė esmė yra tiesiogiai susijusi su muzikos, dainų prozodine esme. Fonetiniai rišlios kalbos aspektai pasireiškia atitinkamai keičiant jų elementų stiprumą, toną, aukštį, dinamiką, tembrą, intonacinius pakilimus ir atoslūgius, o visa tai ir yra būdingiausia muzikai“, – sako ji.
Muzikavimas, ritmavimas, skandavimas, plojimas galėtų padėti įsisavinti sudėtingą anglų kalbos ritmą. „Pavyzdžiui, žinant, kad anglų kalbos ritmas reikalauja stipriųjų ir silpnųjų (redukuotų) skiemenų skyrimo, skirtingos trukmės frazėms ar jų dalims galima taikyti atitinkamus muzikinius ritmus, ritminius motyvus, juos kartoti įvairiais tempais. Toks ritminis frazavimas natūraliai padėtų atskleisti ir praktikuoti ne tik akustines stipriųjų ir silpnųjų skiemenų savybes (atitinkamą kirčiuoto skiemens sustiprinimą, garsumą, aukštesnį balso toną), bet ir balsių kokybės ir kiekybės kitimą – redukciją nekirčiuotuose skiemenyse. O įvairaus žanro dainų (liaudies, populiariosios ir kt.) tekstai padėtų mokant žodžių jungimo aspektų. Dainuojant žodžiai jungiami pagal melodijos seką, natūraliai įsiterpia ir jungiamieji garsai, taip formuojant nenutrūkstamas žodžių grandines – prasmines frazes“, – pasakoja LEU Filologijos fakulteto docentė G. Balčytytė-Kurtinienė.
