Ši tema itin nepopuliari ypač tarp okupacinių laikų istorikų. Na, o politikai – įstatymleidėjai bei kitos partinės valdžios bijo garsiai ir išsižioti apie mūsų Tautos teisę į istorinę restituciją, nors kuluaruose ir kalba apie tai. Reikalas štai kame. Atkovojus Nepriklausomybę vis garsiau kalbama apie istorinės tiesos atstatymą, kad būtina atsisakyti mums primesto nuo carienės Jekaterinos laikų žeminančio požiūrio į mūsų istoriją – į valdovus, mūsų Tautą.
Aš savo istoriniuose romanuose, – o ir viešuose renginiuose, pokalbiuose, – mūsų valdovus – ir Gediminą, ir Traidenį, ir Vytenį, ir Vytautą, ir … – tituluoju karaliais o ne kunigaikščiais. Už tai susilaukiu aštrios kritikos iš vis dar sovietinę istoriją propaguojančių asmenų. Į tai aš atsakau aiškiai: Kas jums suteikė teisę atimti turėtus titulus iš mūsų valdovų? Juk mūsų Lietuvos valdovus visas to meto pasaulis – Europos karaliai, imperatoriai titulavo karaliais. O ir jie patys save titulavo Lietuvos ir Rusios žemių karaliais. Kodėl juos be jokio pagrindo pažeminame iki kunigaikščių? Ar vis dar gajus sovietmečiu į galvas įkaltas vergiškas nevisaveriškumas, paklusnumas, nusižeminimas dėl duonos kąsnio, aukštesnio mokslinio laipsnio? Ar ne gėda klausyti kuomet tūlas europietis paklausia: o kam gi jūsų kunigaikščiai buvo pavaldūs? Juk nepavaldūs niekam tik karaliai, valdovai o ne kunigaikščiai. Taigi, vis dar užsispyrusiai tituluojant mūsų didžiuosius valdovus kunigaikščiais ir istorijos vadovėliuose, žeminama mūsų istorija, mūsų Tautos valdovai.
Priešistoriniais laikais mūsų protėvių Baltų žemės klestėjo. Klestėjusi apie aštuonis tūkstantmečius viena pažangiausių ir galingiausių tų laikmečių besiformuojančių civilizacijų – Baltų civilizacija, prieš pusantro tūkstantmečio, vykstant istorinei raidai – tautų kraustymuisi – per ilgus, kruvinus amžius buvo beveik nušluota nuo savo istorinės žemės – sudeginta, išžudyta. Baltų žemėse jau formavosi kitos tautos, valstybės su kuriomis mums šiandien ir tenka kaimynystėje gyventi.
Traidenis tapo didžiuoju Lietuvos valdovu. Iš karaliaus Mindaugo perėmė ne tik karingumą, bet ir sumanaus diplomato ypatybes. Jį visa Europa titulavo karaliumi. Ir jis save titulavo karaliumi.
Karalius Butvydas (Pukuveras) krauju šlakstytą Lietuvos sostą perdavė savo įpėdiniui sūnui Vyteniui. Perdavė į tvirtas rankas, nutraukdamas tarpusavio vaidus ir žudynes, tarsi įteisinęs ir įpėdinystę. Šitaip garbingai, kaip teisėtas sosto įpėdinis ir paveldėtojas, Vytenis į Lietuvos karališkąjį sostą atsisėdo ilgam – net dvidešimčiai metų. Visą valdymo laikotarpį Vytenis pašventė kovoms dėl savo protėvių Baltų žemių atgavimo, narsiai puolė mūsų žemėse prieš keletą amžių įsikūrusius ir lenkus, ir volyniečius, ir haličėnus rusėnus, ir kryžiuočių bei kalavijuočių ordinus. Kaip sumanus diplomatas Vytenis per tą laiką susigrąžino ir prijungė prie Lietuvos žemių ne tik protėvių Pinską su Turovu, bet ir Polocką, įkurdino savo įgulą net Rygoje, ryžtingai žygiavo per savo protėvių dabar mozūrų žemes. Ne kas kitas, o Vytenis išdraskytą ir nykstantį karališkąjį Mindaugo miestą, mūsų protėvių Baltų istorinį Vilnių vėl ėmėsi atkurti sosto miestu. Jam karaliaujant, Vilnius virto tikru miestu.
Tą darbą galutinai užbaigė jo brolis karalius Gediminas, po Vytenio perėmęs Lietuvos karalystės, Lietuvos valstybės laivo vairą į savo tvirtas rankas. Jis nedelsiant ėmėsi vykdyti savo žemėms ir dievams duotą priesaiką – atstatyti jų protėvių Baltų tūkstantmečiais turėtas žemes. Ir vėl prasidėjo ilgi Lietuvos galybės klestėjimo amžiai.
Karališkasis Lietuvos valdovų kraujas, davęs pradžią didingajai Gedimino dinastijai, dar ilgai tekėjo Gediminaičių gyslomis.
Beje, vertėtų priminti kad to meto bei ir vėlesni metraščiai apie tą laikotarpį rašė taip:
„… Ir valdė Lietuvos karalystę po karaliaus Mindaugo mirties narsūs Lietuvos karaliai – ir karaliaus Mindaugo sūnus krikščionis Vaišvilkas, ir savų dievų išpažinėjai Traidenis bei Vytenis… Karaliavo jie, pakeisdami vienas kitą, pakeisdami savo brolius ir tėvus, virš pusės amžiaus, kol perdavė Lietuvos sostą su herbu Didžiajam Gediminui…
Ir visi jie, vieni iš pagarbos, kiti iš baimės prieš juos, tačiau svarbiausia – dėl nenutrūkstamų giminystės ryšių su karališkuoju Lietuvos Mindaugo sostu buvo tituluojami Lietuvos ir Rusios žemių karaliais…“
Taigi, nuo karaliaus Mindaugo sumanios diplomatijos laikų, mūsų atsigavusios žemės dėka sumanių valdovų, gerai žinojusių ir pagarbiai puoselėjusių savo protėvių praeitį, širdyje ir protuose nešiojusių mūsų tautos dvasinę galią, klestėjo dar apie penkis šimtmečius. Klestėjo tol, kol nepradėjo valdyti samdomieji valdovai, kol dėl asmeninės gėrovės neišsigimė parsidavusi lėbaujanti, nutautėjusi bajoriškoji – klerikalinė ir dvasiškai, ir tautiškai nusmukusi „aukštuomenė“. Ši, mūsų garbingą praeitį niekinusi, susvetimėjusi „aukštuomenė“ išparceliavo žemes, parsidavė svetimtaučių įtakai. O reikalaudami vergiško, mūsų Tautai nebūdingo nusižeminančio nuolankumo, vos nepražudė ir mūsų seniausią pasaulyje kalbą. Šis procesas kolaborantų „dėka“ tęsėsi ir okupaciniais metais. Klausiu: ar šis gėdingas vyksmas mūsų protuose ir širdyse jau sustabdytas?
Mūsų Šventaragio slėny Gedimino pilies papėdėje turėtų atgimti mūsų Tautos istorija – ir mūsų protėvių šventykla ir aukuras, ir visų mūsų valdovų panteonas iš kur jie, laiminami krivių ir vaidilų, lydimi žmonių, žygiuodavo ginti mūsų žemių. Tai būtų ne tik mūsų dvasinis centras, bet būtų ir itin patrauklus turistų traukos centras ar ne tik vienintelis toks ne tik Europoje.
Vaikštant po Vilnių į akis krinta jau baigiami (irgi didelio kai kurių „istorikų autoritetų“ pasipriešinimo sulaukę) atstatyti mūsų Vadovų Rūmai. O užsukus į Vilniaus karininkų Ramovę akis malonina Karaliaus Gedimino svetainė. Labai vangiai vykdoma istorinė restitucija, vis dar neatstatyti mūsų valdovų garbingi titulai bei kitos mūsų protėvių garbingos istorinės, Laisvės kovų vietos. Ar ne per lėtai vyksta restitucinis virsmas mūsų galvose bei kartų kaita? Seniai laikas prablaivėti ir liautis garsiai nepelnytai, žeminančiai šaukti, kad: „lietuviai nužudė Brunoną… žydšaudžių tauta…“
Tad mes, mūsų protėvių palikuonys, sumaniai garbingai pasinaudodami mūsų pačių valios dėka ir mūsų rankomis sukurtomis palankiomis istorinėmis aplinkybėmis, sutelkę mūsų Tautos dvasines galias, darniai surėmę pečius, drąsiai kelkime iš nebūties nepelnytai užmirštą, ilgai ir nuožmiai iš atminties trintą, naikintą mūsų Tautos garbingą praeitį, pagrįstai, drąsiomis įžvalgomis tieskime dvasinį tiltą tarp, į tūkstantmečių glūdumas nutolusių ir ateities nežinomybės, krantų. Sveikinu ir Lietuvos Karo akademijos, karių, ir Ramovės iniciatyvą atstatant istorinę tiesą. Ateitis už tai bus dėkinga.
Autorius yra atsargos pulkininkas leitenantas, rašytojas, kūrybinio projekto „Lietuvos istorija romanuose“ autorius
Taigi, visas istorinis pakilimas nuo karaliaus Mindaugo sumanios diplomatijos laikų. Tai ir laimėta Nepriklausomybės metais įtvirtinus įstatymu Liepos 6-tąją Mindaugo karūnavimo Valstybės diena. Tai teikia šlovę visai Lietuvos istorijai ir vėlesniems valdovams, kurie, nors ir buvo pavadinami karaliais ar patys taip pasivadindavo – esmės nekeičia. Viduramžiais galiojusia teise tik oficialus vainikavimas tvirtino karaliaus titulą.
problema ne valdovo vadinime kunigaikštis. Karalius – kilęs iš vardo Karolis, caras, kaizeris – iš Cezario vardo, o kunigas, kunigaikštis – mūsiškas atitikmuo.
Problema tame, kad žodis “kunigaikštis” į užsienio kalbas išverčiamas ne kaip karalius atitikmuo, o kaip titulas skirtas aukštą padėtį užimantį karaliaus vasalui – pvz., kas angliškai angliškai vadinama “duke”, o dabartinėje lietuvių kalboje ktiklaus atitikmens ir nėra (gal hercogas).
Tokia tradicija nusistovėjo ne be kryptingai dirbančių istorinio įvaizdžio srityse dviejų slavų tautų (manau atspėsit) politikų ir istorikų.
Dar viena istorinė neteisybė yra tai, kad žodžiu kunigas pradėti vadinti katalikų šventikai – sutikite, žodus kunigas lietuvių kalboje atsirado tikrai anksčiau, negu katalikybė mūsų žemėse ir katalikų šventiko sąvoka.
Teisybės dėlei žodį kunigaikštis reiktų laikyti karaliaus (ar imperatoriaus) sinonimu, surasti lietuvių kalboje atitikmenį vasaliniam titului “duke”, “kniazj” (kuris dabar verčiamas kaip kunigaikštis) ir vadinti katalikų šventikus jų tikrais vardais, atnejusiais kaip ir katalikybė iš lotynų, o gal lenkų kalbų, o ne senoviniu kunigo pavadinimu.
Sunkus dalykas ta istorinė restitucija, ypač tokiu atveju, kai su istorija yra tokia apleista padėtis. Per tuos 25 metus faktiškai nieko tikresnio Lietuvos istorijoje nepadaryta. Viskas yra, kaip ir buvo, miglose. Vadinamo Saulės mūšio, Pilėnų, Vorutos pilies kiek nors tikresnės vietos nėra surastos, o tai kertiniai dalykai istorinei restitucijai.
Pvz., akivaizdu, kad tai, jog šiandien Užnemunė yra Lietuva, yra Vytenio kovų su mozūrais (Vokiečių ordinu) rezultatas, tačiau to nenorima matyti. O ar ne dėl to, kad iš Vytenio svetimtaučiai yra “surentę” Gediminaičių dinastijos pamatus… Taip, kad istorines restitucijas lengva daryti literatūros kūriniuose, o ne istorijos moksle – gyvenime.
Lietuvos karalystės laikmetis dėl kaimyninių valstybių politizuotų siekių nuneigti valstybingumo istorinį prioritetą ilgą laiką buvo apeinamas iškeliant vėlesnius valdovus, kurie pasuko Lietuvos valstybę į jungtis su lenkais. Tad į ką gairiuojame? XX a. atkurta valstybė rėmėsi etnografinėmis, iš esmės tai karaliaus Mindaugo valstybės ribomis, o ne vėlesne suslavinta teritorija. Be to Saulės mūšio vieta prie Mūšos ties Pamūšiu, Vorutos pilies vieta Vilniaus aukštutinės pilies vietoje abejones kelia tik norintiems abejoti. O didžiojo kunigaikščio titulo vertimo klausimas yra tik išprusimo, bet ne istorijos reikalas.
O kas buvo iki istorijos, jei yra priešistoriniai laikai?
Nematau problemos…,čia gal greičiau vertėjų problema su titulų pavadinimais..vokiečiai vadina,,kionig”anglai,,king”lenkai,,krul”rusai,,car”o męs lietuviai,,kunigaikštis arba karalius”.
LIETUVOS praeities šaknys siekia proistorinius laikus!. O tai ne vienas tūkstantmetis! Kiek jų buvo mūsų kelyje?
Į šį klausimą gali atsakyti tiktai lietuvių kalba, kuri yra seniausia gyvoji kalba Žemėje! (Vytautas Narvilas “Gangas prasideda Himalajuose” psl.100 – Mahatma Gandis:”Lietuvių kalba senesnė už sanskritą”).
Lietuvos praeitis yra be konkurencijos! Lietuvių kalbos pėdsakų šleifas per daugelį tūkstntmečių aptinkamas ir Indokinijoje, ir visoje Azijoje, ir visoje Europoje, ir net Afrikoje.
Beje, lietuvių kalbos dėka pasisekė įminti ir “prakalbinti” seniausiųjų kultūrų šaltinius (jų per 300).
Lietuvių kalbos dėka šaltiniuose rastą informaciją susiejus su mūsų laikų žiniomis atrasti III ir IV Žemės judėjimai!
Kokia dar kita Žemėje kalba kalbantys gali tuo didžiuotis?!
Bus bergždžios pastangos atstatinėti Lietuvos praeitį (istoriją) nesiejant jos su Žemėje vykusiais fiziniais procesais. Gausis vėlgi falšas ir šnipštas!
Laikas jau mūsų praeities mylėtojams- patriotams liautis atradinėti “dviratį” ir paimti į rankas inž. Romualdo Zubino, kol kas dar mokslininkų nepripažintas, knygas “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis” bei “Praregėjimas” ir patiems praregėti bei priversti tai padaryti kitus! O tada jau imtis tikro darbo!
Teisingai, bet čia kalba ne apie proistoriją, o apie istorija, kuri itin ryškiai nušvinta nuo 1219 m., o nuo karaliaus Mindaugo vainikavimo 1253 m. žymimas Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas. Tuo įkvėpimu poetas Simonas Stanevičius sueiliavo – „Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! / Sveiks, Mindauge, karaliūnai! / Garbę jūsų skelbdink, Dieve, / Kuri linksmin mumis nūnai“.
Straipsnio autorius aiškiai plaukioja tarp savo parašytose knygose sukurtų vaizdinių apie tūkstantmetę baltų civilizaciją ir istorinės realybės. O kalba ir civilizacija nėra tapatūs dalykai. Kokia sena mūsų kalba bebūtų, ji dar nėra aukštos civilizacijos pagrindas. Tam reikia ir kitų tarpusavyje sąveikaujančių struktūrų. O gerbiamo Romualdo Zubino mintys apie “proistorinius laikus Himalajus” nejučia veda link paralelės rusų interneto portaluose pasirodžiusių išvedžiojimų apie “rusų galingą civilizaciją”, kuri prasidėjusi Karpatuose, buvusi “pati seniausia ir protingiausia”, siekusi dabartinės Kalifornijos valstijos ribas ir tt. ir pan. Norint mylėti Lietuvą, nebūtina pakilti į gigantomaniją, nes aukštai skrajodami kartais nebematom ir nebegalim blaiviai įvertinti to gero ir gražaus, ką mums Dievas ar likimas davė čia ir dabar.
Tamsta galvoji, kad mūsų protėvių arijų-baltų civilizacija buvo menkesnė nei yra mūsų laikų civilizacija?! Labai ir labai apsirinki!
Ar ne mūsų protėviai paliko mums šaltinius ir juose užkoduotą informaciją, kuri leido pažinti, mokslininkams dar nežinomus, Žemės Trečiąjį bei Ketvirtąjį fizinius judėjimus?!
Kas dėl “rusų galingos civilizacijos”, tai jos nereikia pervertinti.
Pirmiausiai, dar 1956 metais rusų akademikai Toporovas ir Ivanovas pripažino, kad “rusų kalba gimė lietuvių kalbos pokyčių išdavoje”. O tai įvyko ne ankščiau kaip 1-jo tūkstantmečio antroje pusėje.
Tamstos minima “rusų civilizacija” atsirado tiktai po 996 metų, kai provoslavų tikėjimą priėmė mūsų Gardarikijos, kuri buvo “nuo Baltijos jūros iki Juodosios”, pietinės sostinės Kijevo rikis Valdemaras (nuo – valdo marias) ir priėmė provoslavų tikėjimą bei karūną ir pasivadino – Vladimiru I (rus.- valdau pasaulį).
Jeigu Kalifornijoje rusai ir užčiuopia kokias šaknis, tai jos priklauso rusų gimdytojams- lietuviams!
Sveikintina iniciatyva,palaikome,aiškiname tautiečiams.