D. Stancikas. Paskutinis Tautos referendumas

Ar daug iš jūsų girdėjo apie kitą sekmadienį, birželio 29-ąją, vyksiantį referendumą?

Praeitą savaitę Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad referendumo organizatoriams nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti Nacionalinės televizijos ir radijo laidomis referendumo agitacijai.

Užvakar opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir pagrindinė opozicinė partija Tėvynės sąjunga paskelbė pareiškimą: „visus Lietuvos žmones, o ypač partijos narius primygtinai raginame referendume nedalyvauti (neiti į jį)“.

Gegužės 7 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė per Lietuvos radiją pagąsdino, kad „referendumų pagalba, tokiu demokratiniu instrumentu naudojasi diktatūrinės ir autoritarinės valstybės“, „referendumas yra dalies (žmonių – D.S.) prievarta kitai daliai“, todėl „žmonės savo nuomonę gali ir kitomis formomis pasakyti – yra apklausos“.

Galima vardyti ir daugiau ženklų, kad politinė valdžia (tiek valdanti koalicija, tiek opozicija) daro viską, kad birželio 29-osios referendumas neįvyktų.

Būtent – kviečiama ne balsuoti už vieną ar kitą nuostatą, kviečiama iš esmės ignoruoti pačią demokratiją. Juk lygiai taip pat skambėtų, jei politikai, partijos, užuot agitavę už save ar savo programą, kviestų rinkėjus išvis nedalyvauti rinkimuose.

Ką po tokių raginimų reiškia ugningi jų prašymai neemigruoti, patiems tvarkyti savo tėvynę, jų programinės gražbylystės apie pilietinės visuomenės kūrimą, apie tvirtas bendruomenes, savivaldas, nuolatiniai virkavimai apie vis mažėjantį rinkėjų skaičių rinkimuose?  Kam po to visi tie rinkimai, kai valdžia ir opozicija susivienija vienam tikslui: pasipriešinti  net 300 tūkstančių (daugiau kaip dešimtadalio) piliečių siekiui įvykdyti pamatinę Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“?

Pabrėžtinas antidemokratinis bruožas: politikai kaip su sau lygiais nediskutuoja su referendumo organizatoriais, pagal pačių įstatymuose įtvirtintas taisykles nebando visuomenę įtikinti savo teisumu, nesistengia išgirsti piliečių nuomonę svarbiausiais Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimais, kaip jiems liepia Konstitucija, bet daro viską, kad ta nuomonė išvis nebūtų pareikšta.

Nežinokite, neikite, nedalyvaukite, ignoruokite – štai tokia teisinga patriotiška pozicija!

Taip pokario partizanai elgėsi su okupuota valdžia: ragino gyventojus nevykti į okupantų rengiamų „rinkimų“ ar „referendumų“ farsą, nes tie rinkimai netilpo į jokias demokratines taisykles ir tarptautinės teisės normas, nes visiems buvo aišku, kaip okupantai suskaičiuos rinkėjų balsus, nes, pagaliau, dalyvavimas tokiuose renginiuose reiškė okupacinės valdžios pripažinimą.

Kodėl nepriklausomos valstybės politikai su savo tauta elgiasi taip, kaip partizanai su okupantais? Kodėl juos išrinkusius žmones laiko kvailiais, nesugebančiais teisingai pasirinkti? Kodėl ragina nedalyvauti svarbiausių klausimų sprendime ir taip esmingai pažeisti Konstitucijos – pagrindinės visų Lietuvos piliečių sutarties dvasią?

Konservatorių, socialdemokratų, liberalų, pačios Prezidentės tvirtinimas, kad šis referendumas yra antikonstitucinis, tik parodo, kaip nedaug teisine ir demokratine prasme Lietuva yra nutolusi nuo XVI amžiaus Prancūzijos, kurios karalius Liudvikas XIV, dar vadinamas karaliumi Saule, buvo pareiškęs: Valstybė – tai aš.

Nes Lietuvos Konstitucija nesuteikia jokiems politikams, net ir prezidentams, galių aiškinti, koks teisės aktas ar  referendumas prieštarauja Konstitucijai. Nes toks žmonių klaidinimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl referendumų (1994 m.). Nes vadovaujantis tokia logika visos Seimo priimtos Konstitucijos pataisos, net ir suteikiančios teisę parduoti žemę užsieniečiams, taip pat ir referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, yra antikonstituciniai – juk prieš priėmimą jie taip pat prieštaravo tuomet galiojančioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Ir prieštaravo taip esmingai, kad net dabar Konstitucijos aiškintojai nesusitaria, kas viršesnis: ES teisė ar Lietuvos Konstitucija?

Pagaliau, jei politikai tikrai manytų, kad birželio 29-osios referendumas „antikonstitucinis“ ar kuo nors žalingas Lietuvai, pirmiausia turėtų reikalauti valstybės institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos, leidusios rinkti parašus, atsakomybės. Ar girdėjote, kad nors viena partija būtų nubaudusi – pakeitusi savo žmogų šioje Komisijoje? Ne? Štai jums ir atsakymas – bijoma ne kažkokių antikonstitucinių veiksmų, ne išmetimo iš Europos Sąjungos, o nekontroliuojamos demokratijos. Šveicariškos demokratijos, kur valstybę realiai, o ne tik popieriuje valdo piliečiai.

Dar labai bijoma, kad iš tokių pilietinių iniciatyvų neišaugtų nauji politiniai oponentai rinkimuose, kad nesugadintų aprūdijusių kairės – dešinės politinių sūpuoklių. Todėl ir leista rinkimuose dalyvauti piliečių bendruomenėms tik su tokiais pavadinimais, kaip komitetas Nr.1, komitetas Nr.2 ir t.t. Labai informatyvu, ar ne? Įsivaizduokime tokiomis pat lygiomis teisėmis dėl rinkėjų balso besivaržančias ir partijas: konservatoriai vadintųsi partija Nr.1, socialdemokratai – partija Nr. 2, liberalai – partija Nr.3 ir pan. Kaip Jums tokia lygybė?

Baimė netekti valdžios tokia stipri, kad dešimtis milijonų iš valstybės biudžeto semiančios partijos nedrįsta net atviroje dvikovoje susikauti su pinigų reklamai, taigi, ir jokių įtakingų rėmėjų iš Kremliaus ar žemgrobių dotacijų, kaip nuolat gąsdinama, neturinčia labai marga kelių dešimčių referendumo organizatorių komanda.

O perdėta baimė visais laikais reiškė tik viena – laisvių ir teisių suvaržymus.

Jei jau mūsų valstybės vadovė savo piliečių konstitucines teises prilygina okupacinės valdžios surengtam farsui Kryme, jei šešėlinis premjeras demokratinės valstybės pagrindus vadina „pseudodemokratine iniciatyva“, o prisiekę gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją Seimo nariai neužsikirsdami porina, kad lietuviams nereikia leisti referendumų, nes vokiečiai jų neturi (suprask, gyvenam ne pagal savo Konstituciją, o pagal vokiečių teisę), tai reiškia tik viena: daugiau referendumų, surengtų piliečių iniciatyva, Lietuvoje ne-be-bus.

Mūsų brangi valdžia nuo šiol daugiau tokių klaidų nebedarys ir iš anksto apsaugos mus nuo tokių pseudodemokratinių iniciatyvų, kuriomis naudojasi diktatūrinės valstybės ir kurios primeta vienų valią kitiems – t.y. piliečių valia tampa privaloma net Prezidentui.

Todėl ir siūlau birželio 29-ąją pasinaudoti galimybe dalyvauti paskutiniame tikrame piliečių referendume! Tada galėsite pasakoti savo ainiams: buvau tarp tų, kurie dar suvokė, jog Lietuvos valstybė – tai Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtają kalbą, raštą, papročius ir protėvių žemę.

Nes būtent taip ir parašyta vis dar galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.