Šią savaitę KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto studentai kartu su dėstytoja Jūrate Baltušnikiene lankėsi Panevėžio pataisos namuose. Tai pirmas kartas, kai šioje įkalinimo įstaigoje savo žinias gilino teisės dalyką studijuojantys studentai. Renginio metu nuteistosios klausėsi paskaitos „Smegenų mankšta – jaunystės eliksyras“, studentai apžiūrėjo moterų kalėjimo patalpas, gilinosi į nuteistųjų gyvenimo kasdienybę.
Kalbiname dr. J.Baltušnikienę:
– Kaip kilo mintis kartu su sudentais apsilankyti Panevėžio pataisos namuose?
– Pastaraisiais metais dirbant su studentais įsitikinau, kad tradiciniai “vadovėliniai” mokymo metodai “nebeveikia” taip efektyviai, kaip prieš dešimtmetį. Mokyti šiuolaikinį jaunimą, kuris it žuvys nardo interneto neaprėpiamuose vendenynuose tampa tikru iššūkiu. Jauni žmonės apsiginklavę šiuolaikinėmis technologijomis yra persisotinę be didesnių pastangų pasiekiama informacija ir specialiaisiais efektais. O tai, kas lengvai gaunama, dažniausiai lengva ranka ir paleidžiama. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė byloja: kas lengvai ateina, tas lengvai išeina. Sužadinti studentų susidomėjimą, vidinę motyvaciją mokytis ir atsikovoti mažareikšme informacija ar net informaciniu šlamštu perpildytus jaunuolių komunikavimo kanalus šiandien tapo bene pagrindine ir sunkiausia mokytojų ir dėstytojų užduotimi. Todėl įšgyvendama šiuos jausmus ieškojau naujų paveikesnių mokymo metodų. Taip ir gimė idėja organizuoti išvažiuojamąsias paskaitas, kuomet studentai patys tiesiogiai susiduria su tam tikrais reiškiniais ir problemomis, o ne išgirsta apie tai tik iš dėstytojo lūpų.
– Ar tai pirma tokio pobūdžio išvyka?
– Pradžioje studentus vedžiausi į Panevėžio apylinkės teismą. Galiausiai gimė mintis suorganizuoti išvyką į Panevėžio moterų pataisos namus. Šią idėją realizuoti taip pat paskatino ir studentų dažnai išsakomos mintys, kad “pasėdėti kalėjime” nėra didelė tragedija. Vyrauja įsitikinimas, kad kalėjimas – tai lyg sanatorija ar, blogiausiu atveju, dviejų žvaigždučių viešbutis, kuriame gana skaniai maitina, rūpinamasi nuteistųjų laisvalaikiu, psichologine savijauta ir kitomis problemomis. Negana to, visas šis “malonumas” suteikiamas nemokamai. Nemažai visuomenėje manančių, kad dažnai kaliniai daug geriau gyvena už kitus mūsų šalies gyventojus.
– O kaip gi yra iš tiesų? Kokie įspūdžiai apsilankius anapus įkalinimo įstaigos sienų?
– Geriausiai sugriauti mitus pavyksta, kai pats pamatai viską iš vidaus. Todėl visada tokiu atveju atsakau, kad tereikia nuvykti į įkalinimo įstaigą ir pamatyti ten kalinčių žmonių veidus, slegiančius vaizdus, pajusti ore tvyrančią įtampą ir jūsų nuomonė, labai tikėtina, pasikeis. Kai pati pirmą kartą apsilankiau moterų kalėjime patyriau nemenką sukrėtimą ir įsitikinau, kad pagyventi anapus kalėjimo sienų – tai mažas malonumas. Mes dažnai būdami “toli” nuo tam tikrų problemų vertiname situaciją neadekvačiai, mąstome stereotipiškai, tačiau prisilietus prie tam tikrų reiškinių, nuomonė pakinta ir iš fantazijos virsta realybe.
– Kaip į apsilankymą moterų kalėjime reagavo studentai?
– Studentų paprašiau, kad pasidalintų savo išgyvenimais. Po apsilankymo moterų pataisos namuose jie parašė štai tokius atsiliepimus:
Justinas: Pamačius nuteistųjų gyvenimą iš arti įsitikinau, kad tai ne rojus. Vien laisvės suvaržymas ir gyvenimas vienoje patalpoje su keliolika žmonių, manau, nepatiktų nei vienam, nebent iš gyvenimo jau nieko nebesitiki ir gyveni be jokių tikslų.
Gediminas: Palikus pataisos namus buvo gera žinoti, kad ten tik svečiavomės.
Karolina: Įėjus į pataisos namus “iš laisvės” pasidaro nejauku, nes pamatai visur rakinamas duris, langus su grotomis. Pradėjus vaikščioti po patalpas, kuriose jos gyvena, pasidarė netgi baisu, nes sąlygos išties ne kokios, kai vienoje patalpoje gyvena po keliolika nuteistųjų. Pastebėjau, jog nemažai moterų veiduose nebėra jokių emocijų. Man pati jaukiausia vieta pataisos namuose – tai “Motinos ir vaiko skyrius”, kuriame gyvena nuteistos moterys su mažais vaikučiais. Beje, šiame skyriuje kalinčios moterys buvo mums labai malonios: nuoširdžiai pabendravo, viską aprodė, neslėpė veidų. Tačiau labai pagailo vaikučių, kurie turi gyventi nematydami laisvės, nors jie nekalti. Susipažinti su gyvenimu pataisos namuose ir pamatyti tai, ko nesi matęs buvo labai įdomu, tačiau daugiau į tokią vietą grįžti nenorėčiau…
Gediminas: Beveik kasdien tenka praeiti šalia Panevėžio pataisos namų, todėl buvo labai smalsu pamatyti, kas darosi anapus tvoros. Niūriai nuteikiantys pasivaikščiojimai tamsiais koridoriais, kartais nukreipiant žvilgsnį į grotuotus langus, neleido pamiršti pataisos namų paskirties. Tiesa, teigiamą įspūdį paliko užuominos į čia gyvenančiųjų iniciatyvas – įvairūs rankdarbiai aktų salėje bei foto ekspozicija, pakeliui į ją, nuteistosioms sudarytos sąlygos dirbti ar kitaip produktyviai leisti laiką.
Paulius: Buvo įdomu pamatyti kalinių darbo patalpas. Gali pagalvoti, jog lankaisi įprastame fabriko ceche, bet grotuoti langai ir durys primena, jog esame įkalinimo įstaigoje. Pataisos namai mane sudomino ir savo architektūra. Įdomu pamatyti visas apsaugos priemones, naudojamas įstaigos saugumui užtikrinti. Pabandžiau įsijausti į kalinčiojo vaidmenį ir iš karto man kilo klausimas, o kaipgi aš iš čia pabėgčiau? Įsitikinau, kad gyvenimas kalėjime tikrai nėra malonus: ne tiek dėl laisvės apribojimo, bet, kaip sakė viena kalinčioji, dėl ne visada gerų santykių su kitomis nuteistosiomis. Einant į vieną iš darbo cechų, dulkėse ant turėklų pastebėjau pirštu nupieštus tris veidelius. Du iš jų buvo liūdni, o vienas – besišypsantis. Tai puikiai atspindi pataisos namuose tvyrančią nuotaiką.
– Jūs moterų kalėjime ne tik gilinotės į nuteistųjų kasdienybę, bet ir skaitėte nuteistosioms paskaitą?
– Panevėžio pataisos namų administracijos prašymu studentams ir nuteistosioms skaičiau paskaitą “Smegenų mankšta – jaunystės eliksyras”. Džiugu buvo matyti susidomėjusius moterų veidus, aktyvų dalyvavimą, norą pabendrauti ir išsakyti savo nuomonę. Todėl labai tikiuosi, kad apsilankymas pataisos namuose buvo naudingas ne tik studentams, bet ir ten kalinčioms moterims. Išsakius šią mintį iš karto prieš akis iškyla pykstantieji, kad pernelyg daug dėmesio skiriama kaliniams ir per mažai nukentėjusiesiems nuo nusikalstamos veikos bei jų artimiesiems. Tačiau žiūrint plačiau tenka pripažinti, kad ir kokia nemaloni tiesa bebūtų: kaliniai yra mūsų visuomenės dalis.
Vieną dieną nuteistosios išeis į laisvę ir gyvens šalia mūsų. Todėl dėmesys nuteistiesiems turėtų būti vertinamas ne kaip kažkas smerktino, o kaip bandymas juos integruoti į visuomenę, mažinti jų socialinę atskirtį. Dėl to pačiai visuomenei bus tik saugiau. Bet kuris kriminologas jums pasakytų, kad nusikalstamumas yra neišvengiamas reiškinys. Žinoma, mes turime rūpintis, kad jo lygis būtų kiek įmanoma mažesnis, tačiau visiškai išvengti nusikalstamų veikų neįmanoma. Čia netgi norėtųsi pacituoti labai iškalbingą M. Bulgakovo mintį iš kūrinio “Meistras ir Margarita”, kuriame velnias sako: “…ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai?”. Mokslininkai tiriantys nusikaltimus netgi teigia, kad tam tikras nusikalstamumo lygis visuomenėje yra netgi naudingas, nes mobilizuoja visuomenę bei paskatina sutelkti jėgas valstybėje kylančių problemų sprendimui. Tokie pasvarstymai jokiu būdu nereiškia, kad pateisinu žmones, darančius teisės pažeidimus. Tai tik bandymas suprasti tam tikrus socialinius reiškinius.
– Kaip manote, ar pasiteisino tokio pobūdžio paskaita? Galbūt ateityje ir dažniau lankysitės su studentais šioje įkalinimo įstaigoje?
– Mūsų šalyje yra didelis susidomėjimas gyvenimu įkalinimo įstaigose. Plačiajai visuomenei pažvelgti į nuteistųjų gyvenimo kasdienybę galimybę buvo suteikusi ir Lukiškių kalėjimo administracija. 15 žmonių ekskursijos buvo rengiamos kiekvieną savaitę, o norinčiųjų patekti už trijų metrų storio sienų buvo tiek daug, kad užsirašiusieji pamatyti kalinių buitį galėjo tik po pusmečio. Kuomet užsiminiau studentams apie galimybę apsilankyti Panevėžio pataisos namuose, jie nuolat manęs klausinėjo, kada gi aš juos ten nusivesiu. O tai rodo, kad studentus labai domina gyvenimas anapus įkalinimo įstaigos sienų. Todėl ateityje numatoma pasirašyti bendradarbiavimo sutartį tarp KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto bei Panevėžio pataisos namų ir periodiškai skaityti paskaitas nuteistosioms, o teisės dalykus studijuojančius studentus supažindinti su įkalinimo įstaigos kasdienybe.
