Linas V. Medelis. Atsiliepiant į K. Jovaišo „išmintį“ apie tautininkus ir jų muilintą virvę

Pasinaudosiu žinomo rusų/ukrainiečių žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo pasakotu ir labai jį prajuokinusiu anekdotu.

Štai prieš savaitę Maskvos viduryje atsistojo vienui vienas tipas, rankose laikydamas plakatą su jame įrašytu žodžiu iš trijų raidžių. Ir tas populiarus  žodis iš trijų raidžių prasideda rusiška „ch“ (lietuviškas variantas susidėtų iš penkių).  Subėgo mentai, užlaužė jam rankas ir apkaltino prezidento įžeidimu. Atsiprašau, pasipiktino piketuotojas, nėra čia žodžio prezidentas, nėra nei jo vardo nei pavardės, tik trys raidės. O mentai jam atsako: nėra čia ko durnium apsimetinėti, mes puikiai žinom, kas šituo žodžiu mūsų šalyje vadinamas.

Negaliu paaiškinti, kodėl kilo tokios asociacijos skaitant mokslų daktaro (dr.)  Karolio Jovaišo rašinį  „Tautininkai siūlo tautai išmuilintą virvę“ Delfyje. Gal todėl, kad  argumentuotai komentuoti  K.Jovaišo teiginius iš tiesų lyg nėra kaip. Lyg ir neturėtų ir Jovaišas jaudintis, žvelgdamas ir žengdamas į ateitį šviesią: juk ir litą palaidosim, ir žemę parduosim, ir atiduosim savo vaikus auklėti svetimiems, bet patikrintiems, ir svetimas raides išmoksim.  Tik štai, tautininkai ir į juos panašūs trukdo. Ir K. Jovaišas pyksta, erzinasi, svaidosi įžeidimais, stengdamasis savo giliamintiškumą įvilkti į „moksliško“ samprotavimo rūbą. Trukdo tautininkai ir kiti patriotai. Tik pabandykim įsigilinti (parinktos kelios kiek trumpintos citatatos, nieko nepridedant ir nenukrypstant nuo K.Jovaišo leksikos) – ak, kokie žodžiai!:

– tautininkai neslėpdami susižavėjimo antihomoseksualiais Putino įstatymais, atskleidė savo tikrąjį veidą;

– patologiška tautininkų „sveikumo“ manija, lemianti groteskiškai iškreiptą pasaulio ir Lietuvos realijų suvokimą, praktiškai yra neišgydoma;

– daugelį pagoniškos Lietuvos problemų, įskaitant ir kraštą niokojančius kryžiaus žygius, lėmė šimtmečius trukęs krikščionybės atmetimas, o dabar mūsų pažangą stabdo vilkinimas priimti Vakarų civilizacijos vertybes;

– ES yra grindžiama sutartimi, kuri ne įgeidžių bei kaprizų rinkinys, o teisiškai privalomas ES valstybių narių susitarimas; sutartys, įskaitant ir ES sutartį, sudaromos tam, kad būtų vykdomos.

– nepaneigiamas faktas: niekas nesukuria tokios šiltos bendravimo atmosferos tarp valstybių, kaip laiku neišsakytos aštrios kritinės pastabos;

– tautininkai, piktybiškai kenkdami Lietuvos reputacijai, taikosi po jos valstybingumo kryžiumi atlikti labai negražius dalykus, primenančius masinę Garliavos įvykių psichozę, kai, buvo garbinamas, neaišku minios ar kriminalinės bandos teismas;

– pankos, ozolai ir Co turi teisę siūlyti tautai gerai išmuilintą virvę, kuri per gryną nesusipratimą yra įvardyta žemės ir lito referendumais;

– net tauta negali laužyti sutartinių įsipareigojimų ir nuvilti teisėtų Europos bendrijos lūkesčių,  jeigu ji neprarado savigarbos ir brangina savo reputaciją;

– jie atsiraugėja bolševikų išminties perlais.

Iš tiesų, juk nėra ką komentuoti.  Tebūnie sviestas sviestuotas, te auksinė mintis veja dar  aukštesnės prabos auksinę mintį, o smegenų vingiai tampa tiesūs lyg styga.

Kas gi rašo? Nepatikėsite, žmogus jau pagal savo profesiją privalantis mąstyti bent šiek tiek logiškai: tardytojas ir prokuroras (tarybiniais  metais), teisėtyrininkas, baudžiamosisos ir konstitucinės teisės specialistas, pirmosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos bendraautoris ir atsakingasis redaktorius, dalykinių teisės žurnalų redaktorius… Vikipedija nerašo, kada jis tapo „Dr.“ ir ar turi kokių asmeninių sąskaitų su tomis grupėmis – pankomis, ozolais ir Co.  Gal tautininkai nepriėmė mąstytojo į savo gretas? Šiaip ar taip, buvimas „dr.“ analitinio proto ne visada prideda.

Grįžtant prie anekdoto. Aišku, kad mentai, užlauždami rankas berniokui su plakatu, buvo teisūs. Jis tomis trim raidėmis parodė savo nuostatas Putino atžvilgiu. Ir visą tiesą, savo požiūrį jis išsakė vos keletu raidžių. K. Jovaišui savo absurdui ir melui pagrįsti prireikė ilgo, ilgo straipsnio.