V. Sinica. Tautos apologija

Nors absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų klausimas apie tautų egzistavimo prasmę pats savaime yra beprasmis ir apskritai nekyla, Lietuvoje vis dažniau galima išgirsti keliant būtent tokią abejonę. Nebe pavieniams pažangiais save laikantiems politikams, visuomenės veikėjams ir akademikams tautinė tapatybė tampa tik „atsilikusia, uždara, samanota ir skaldančia“ XIX a. atgyvena. Ypač akademinėje bendruomenėje tokia nuostata pasigirsta vietose, kurios turėtų būti valstybinės ir tautinės sąmonės ugdymo židiniai – istorikų, filosofų, politologų ir net filologų cechuose.Yra susiklosčiusi keista padėtis: tie, kurie kelia tautų reikalingumo klausimą, siūlo jas išmesti į istorijos sąvartyną, o tie, kurie mato, kad tautų egzistavimas prasmingas, laiko tai arba aksioma, o pačias tautas savitikslėmis, arba tiesiog nesivargina apie tai kalbėti. Praktikoje tai reiškia, kad dažnėja siūlymai tautiškumą „marinti“ skatinant kitokius, atviresnius ir labiau individualizuotus tapatumus, o atsakymai tokiems siūlymams nėra itin argumentuoti. Suvokiant, kad tauta neegzistuoja kaip tikslas savaime ir eina tik iš paskos žmogaus, galima suprasti ir tai, kad būtent tautos laiduoja daugelį dalykų, kuriuos ypač vertina būtent susirengusieji į tautų dekonstravimo žygį.

Ne paslaptis, jog kad tokiai diskusijai kelią nutiesė pokariu pasirodžiusios modernistinės tautiškumo aiškinimo teorijos, teisingai atkreipusios dėmesį, jog nacionalizmą (siekį, kad tautos turėtų savo valstybes ir valstybinę sąmonę) sukūrė moderno sąlygos, ir politinis tautiškumas tėra XIX a. įsivyravęs reiškinys. Tiesa, šios teorijos suplakė politinį tautiškumą su tauta kaip visose epochose egzistavusia kultūrine bendrija – nors priklausymas kuriai konkrečiai tautai nėra prigimtinis, tačiau pati kolektyvinės kultūrinės tapatybės būtinybė yra žmogaus prigimties dalis. Svarbu tik tai, kad XX a. pabaigoje padaryta nepagrįsta išvada, jog jei tautos yra sukurtos savo meto sąlygų, tai jų galima valingai atsisakyti siekiant atviros Kitam ir nuo tautinių konfliktų apsaugotos žmonijos.

Tauta kaip kultūrinio egzistavimo forma

Išsikeliant tokį tikslą, užmirštama keletas nenutraukiamų jungčių, siejančių tautiškumą su žmonijos kultūros raida, modernia demokratija, žmogaus teisių užtikrinimu ir pilietiniu įsipareigojimu apskritai.

Visų pirma, tauta yra žmogui būtino kultūrinio egzistavimo forma. Cituojant Juozą Girnių, „Kultūra yra pagrindas, kuriuo žmogus gali gyventi, lyg antroji prigimtis, [kuri] priklauso ne atskiram žmogui, o visiems drauge, dėl to, kad yra jų pačių susikuriama, o ne gimimu suteikiama. /…/ Tik perimdami kultūrą išaugame į savo amžiaus žmogų. Niekas neišauga tik savo paties dėka. Visa, ką pasisaviname, yra kitų sukurta ir mums perteikta“ . Čia viso labo atkreipiamas dėmesys į dažną klaidingą įsivaizdavimą, kad žmogus pats kuria save ir savo kūrybines galias realizuoja lyg tuščioje vietoje, atsietai nuo jį išugdžiusios kultūrinės bendruomenės. Nė vienas kūrėjas neišaugo kitaip, kaip tik perimdamas savosios, o vėliau ir kitų tautų kultūrinį lobyną.

Būtent šiam kultūriniam lobynui tarnauja tautos. Neįmanoma nesutikti su liberalų teiginiu, kad įvairovė praturtina. Tačiau kalbant apie kultūrą taip pat reikia suvokti, kad ši įvairovė yra kuriama ne iš niekur išaugančių individų, o iš juos įkultūrinančių bendruomenių. Tai verčia įvertinti ir tautų kultūrinę įvairovę. Tiesa, tik patys radikaliausi tapatumų naikintojai pasisako už kultūrinio tautiškumo ir iš jo kylančių skirčių atsisakymą. Europos Sąjungoje nėra ginčijama būtinybė saugoti etninių kultūrų šokius, dainas, amatus, architektūrą, literatūrą ir kitokį paveldą. Tačiau bėda čia dvejopa. Pirma, tautinė kultūra suprantama kaip kažkas iš praeities, kaip saugotinas paveldas, bet ne kasdienės praktikos. Antra, mąstymo nuostatos atsiejamos nuo kultūros ir nelaikomos jos dalimi.

Tačiau yra priešingai – būtent vertybinės nuostatos sudaro kiekvienos kultūros šerdį, turinį, kurio raiškos forma ir yra tas vertybes išreiškiantis, simbolines ir estetines formas suteikiantis menas. Čia susiduriame su tautų egzistavimo teisę pripažįstančiųjų nenuoseklumu: tautiškumo raiškos formos esą gali egzistuoti, tačiau jas formuojančios ir tautų savitumo turinį sudarančios unikalios vertybinės nuostatos turėtų būti „europeizuotos“ suvienodinant jas su teoriškai išgalvotu „europiniu standartu“. Pavyzdžių nė nereikia – su jais nuolat susiduria ne tik „atsilikusios“ posovietinės šalys, bet ir elementarius Europos tautų kultūros simbolius – kryžius ir Kalėdų eglutes slėpti turintys Olandijos, Norvegijos, Italijos ir kitų senbuvių Europos šalių gyventojai.

Kaip bet kokia kultūra, taip ir bet kokia universali vertybė tegali egzistuoti ir būti realizuota tik individualiu pavidalu konkrečioje kultūroje. Atitinkamai ir joks žmogus neegzistuoja kaip tiesiog žmogus apskritai ar žmonijos narys. Kiekvienas konkretus žmogus yra savo meto ir savo kultūrinės bendruomenės narys, savo mąstymu ir prielaidomis apie tai, kas yra savaime suprantama, esmingai besiskiriantis nuo kitų laikotarpių ir kultūrų žmonių. Jokia – nei Rytų, nei Vakarų – civilizacija nėra kultūrų sulydžiusi, ir itin abejotina, ar pastarosios siekis tą padaryti nėra pražūtingas, kadangi, kaip minėta, žmonių kultūrinės raiškos skirtumai gimsta iš juos išugdžiusių bendruomenių mąstymo skirtumų.

Tauta ir demokratija

Antroji tautos funkcija, kurią ji Vakarų pasaulyje nuosekliai atlieka jau porą šimtmečių, yra moderniosios demokratijos įgalinimas. Demokratija Europoje neatsitiktinai istoriškai atsirado kartu su nacionalizmu ir politinėmis tautomis. Priešingai, būtent tautinis sąjūdis ir jo sukurta nacionalinė politinė sąmonė tapo būtina prielaida moderniai demokratijai atsirasti. Demokratijai kaip visus piliečius bent iš dalies įtraukiančiam ir iš jų valios pačią politinę valdžią kildinančiam valdymo būdui būtinas valdomos bendruomenės savęs apsibrėžimas. Paprasčiau kalbant, kitaip nei savo valią primetantis monarchas, demokratinė valdžia atstovauja savo piliečių valiai ir gėrio supratimui ir tuo pačiu negali atstovauti bet kam. Viena vertus, tai, kam atstovaujama, turi būti aiškiai apibrėžta kokiu nors konkrečiu pagrindu, antra vertus, tas pagrindas turi atspindėti realias tos valdomos bendruomenės savivokos ribas. Demokratijai būtinas demosas – politinis kūnas, – kuriam valdžia bent normatyviai atstovauja ir kuriam atsiskaito. Atsisakius atstovavimo ir atskaitomybės idealo, prasmės netektų ir pati demokratija. Istorijai žinomas vienintelis realiai veikiantis tokio politinio kūno variantas – politinė (nemaišyti su pilietine) tauta.

Tai, koks realus yra politinį kūną apibrėžiantis pagrindas, nulemia, kokia stabili yra tokia santvarka, koks joje yra piliečių solidarumo ir pareigos bendruomenei jausmas ir ar gilios yra visuomenę skaldančios skirtys. Iš čia kyla trečioji tautos funkcija – įgalinti įsipareigojimą bendruomenei. Žmogus negali būti įsipareigojęs abstrakčiai žmonijai. Žmonija apskritai yra nepolitinė kategorija, nes politika egzistuoja ten, kur yra įsitikinimų konfliktas ir jo pagrindu susiformuojantys kolektyviniai draugo–priešo santykiai. Žmonija neturi ir negali turėti jokio politinio priešo, juolab neįmanomas ir įsipareigojimas tokiai abstrakcijai. Dar Ruso (Rousseau) taikliai nurodė, kad politiniam įsipareigojimui būtinas tam tikras empatijos lygis, kuris įmanomas tik žmones siejant pakankamam kultūriniam bendrumui, ir jeigu jo trūksta, neįmanomas įsipareigojimas žmonėms, su kuriais nesieja niekas, išskyrus buvimą žmonėmis. Pastarasis sulaiko nuo prievartos ir vadinamojo nežmogiško elgesio, bet neužtikrina pozityvių pastangų tiesiog dėl svetimo žmogaus. Žinoma, lygiai taip pat visais laikais egzistuoja žmonės, kurie yra pašventę gyvenimą visiškai svetimoms problemoms, pavyzdžiui, pagalbai Trečiojo pasaulio šalių vaikams. Tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę.

Šis bendrumo jausmas akivaizdžiai būtinas siekiant solidarumo, kurio šiuo metu taip trūksta ir neišvengiamai trūks Europos Sąjungai, reikalaujančiai iš euro zonos narių finansiškai remti dėl itin neatsakingos finansų politikos prasiskolinusias Viduržemio jūros regiono šalis (vadinamąsias „P.I.G.S.“). Dažnai natūralus klausimas, kodėl estai ar slovėnai turėtų mokėti už gerokai didesnes nei jų pačių graikų pensijas, kyla būtent dėl to, kad neegzistuoja joks savaime suprantamas politinis įsipareigojimas už savosios politinės-kultūrinės bendruomenės ribų. Šių ribų plėtimas iš esmės turėtų būti naujas „nation-building“ tipo ir masto projektas visai Europai sulydyti į vieną tautai kokybiškai prilygstantį darinį.

Politinis įsipareigojimas ir žmogaus teisės

Taigi politinis įsipareigojimas tautai yra dvejopas – žmogaus ir valstybės. Žmogus yra skirtingu mastu įsipareigojęs aukotis dėl savo tautiečių, su kuriais jį sieja kultūra, istorija, bendro likimo pojūtis, o valstybė – ginti ją steigiančios ir legitimuojančios tautos bei su ja gyvenančių kitataučių piliečių teises. Tai dar viena tautų funkcija. Seniai suvokta (B. Disraeli, E. Burke, H. Arendt ir kt.), kad moderne sugalvota ir išplėtota žmogaus teisių idėja be tautinių valstybių telieka tik abstrakčia idėja, nes žmonija kaip tokia iš principo negali pagarbos žmogaus teisėms laikymosi užtikrinti praktikoje. Todėl visos žmogaus teisės egzistuoja teoriškai, o praktikoje įgauna konkrečias formas kaip piliečių teisės konkrečioje jų apsaugą laiduojančioje valstybėje. Ne veltui kai prancūzų revoliucionieriai pompastiškai skelbė universalias žmogaus teises, anglai gūžčiojo pečiais suvokdami, jog tokias teises galima tik deklaruoti, bet nėra nieko, kas galėtų jas užtikrinti, išskyrus savo piliečiams atskaitingą valstybę.

Istorija aiškiai rodo, kad nors valstybė gina visų savo piliečių teises, tačiau ne piliečiai steigia valstybes, o pastarosios steigia piliečius, pačios būdamos vienos ar kelių tautų daugumos narių valios kūriniai. Didėjant tarpvyriausybinių organizacijų įtakai ir gausėjant deklaratyvių žmogaus teises įtvirtinančių dokumentų, lengva pasiduoti klaidingam įspūdžiui, jog būtent jie yra mūsų teisių garantas. Iš tiesų bet kokias žmogaus teises užtikrina (o ką užtikrinti, Konstitucija ir ratifikuojamais dokumentais atsirenka) suverenios valstybės valdžia, ir jeigu ji neatlieka šios savo funkcijos, tarptautinė bendruomenė tegali post factum bausti pačią valstybę už neapsaugotas žmogaus teises arba, būtinai konstatavusi valstybės nesugebėjimą vykdyti šios funkcijos, kitų valstybių (tačiau vėlgi ne abstrakčios žmonijos) rankomis užtikrinti, kad suirutės ir masinės prievartos kamuojamose šalyse būtų laikomasi žmogaus teisių.

Pilietybė nepakeičia tautybės, o ją papildo, galima sakyti, išauga ant jos pamatų. Plačiai paplitęs neatleistinas istorijos supaprastinimas, pagal kurį Vakarų Europos tautos susiformavo grynai pilietiniu, o Vidurio ir Rytų Europos – etniniu pagrindu. XIX a. formuojantis politiniam tautiškumui ir nacionalizmo sąjūdžiui, Vakarų Europos tautos jau seniai buvo kultūriškai susiformavusios ir tik „įtraukinėjo į tautą“ savo teritorinių pakraščių narius (plačiau apie tai E. Weber „Making Peasants into Frenchmen“, A. Hastings „The Construction of Nationhood“, A. Smith „The Cultural Foundations of Nations“ ir kitur). Kultūrinis tautinis sąmonėjimas čia nevyko, nes buvo sėkmingai įvykęs moderno pradžioje ar net vėlyvaisiais viduramžiais. Jokia politinė tauta neišaugo kitaip, nei steigiama vienos (kaip Prancūzijoje ar Lenkijoje) arba kelių (kaip Šveicarijoje ar Jungtinėje Karalystėje) kultūrinių tautų, todėl ir grynai pilietinės, nuo etninio tapatumo laisvos tautos egzistavimas yra kosmopolitinis mitas, reikalaujantis atskiro aptarimo.

Nėra nieko bloga, kad žmonės suvokia savo tautinį tapatumą, skiria tautiečius nuo kitataučių, jaučia istorinį, kultūrinį ir politinį bendrumą su konkrečia apibrėžta bendruomene. Blogybės prasideda, kai tautinė tapatybė yra kildinama iš kraujo ir virsta smurto, patyčių bei diskriminacijos pagrindu. Tačiau ir tada tikroji problema yra tautiškumą sugyvulinančių žmonių ugdymas ir socializacija, o ne tautybė kaip vienas iš daugybės pretekstų, kuriuos nepripažįstantieji žmogaus orumo randa savo veiksmams pateisinti. Tautos reikalingos tiek demokratijai ir politiniam įsipareigojimui, tiek žmonių kultūros ir teisių užtikrinimui, o kvietimai atsisakyti tautų tėra neatsakingos sudėtingų visuomenės problemų greito sprendimo paieškos.