Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno. Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose buvo ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių atstovai. Tie, kurie tikėjo tokios Lietuvos ateitimi ir norėjo su ja susieti savo likimą, gynė jos nepriklausomybę. Tai matome ir Berznyko kapinėse, kur viename žuvusiam Lietuvos savanoriui skirtame kryžiuje iškalta Abraomo Zibermano pavardė.
Seinų kraštui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas taip pat nebuvo netikėtas. Anuo metu Seinuose leisto „Vadovo“ redaktoriaus, „Žiburio“ draugijos įkūrėjo ir būsimo Telšių vyskupo ordinaro Justino Staugaičio parašą matome Lietuvos nepriklausomybės akte. Seinų vardą randame ir daugelio ano meto Lietuvos valstybės kūrėjų biografijose. Tačiau šis kraštas XX a. pradžioje išgyveno ne tik pakilias nuotaikas. Čia gyveno ne tik istoriografijoje minimos asmenybės, bet taip pat eiliniai lietuviai. Prasidėjus karo audrai jų sprendimai ir pasirinkimai kartais buvo labai sudėtingi ir dramatiški. Tai lėmė istorinės aplinkybės, apie kurias taip pat jau daug rašyta. Bepigu šiandien rašyti apie 1920 metų rudenį Seinuose. Kartais pagalvoju: o jeigu mums būtų tekę tada čia gyventi? Kokie būtų buvę mūsų ar mūsų kaimynų sprendimai? Gerai, kad šiandien jau be didelių emocijų apie tai galime kalbėti ir rašyti.
Dveji metai po Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo Seinai vis dar buvo tarsi karo laukas. Keliolika kartų miestas ėjo iš rankų į rankas ir kiekvieną kartą nebūdavo žinoma, kuo tai baigsis. Tokį klausimą sau užduodavo ne tik čia gyvenantys lietuviai, bet ir vietiniai lenkai. Vyko ne tik ginkluoti susirėmimai. Pastaruosius atsimename labiausiai, tačiau lygiagrečiai vyko nuožmus propagandinis karas, kuris turėjo paskatinti šio krašto gyventojus apsispręsti, kurią valstybę remia ir kurios teritorijoje nori gyventi. Nevengta platinti vaizdingų žinių apie vienos ir kitos pusės žiaurumus, civilių gyventojų žudynes, skatinti kaimynus nepasitikėti kaimynais. Tai šis propagandinis karas padarė daug žalos eilinių gyventojų sąmonėje, o nuoskaudos išliko ligi šių dienų. Net šiandieniai profesionalūs istorikai ne viską sugeba išnarplioti ir vis dar patenka į anuo metu pastatytus spąstus.
1920 metais Seinų krašto gyventojams reikėjo apsispręsti. Galime pabandyti įsivaizduoti, ką tai reiškė karo sąlygomis. Buvusi Seinų apskritis ir jos valsčiai (Barzdūnai, Berznykas, Gibai, Alnai, Kapčiamiestis, Krasnavas, Krasnapolis, Kučiūnai, Leipalingis, Lazdijai, Meteliai, Miroslavas, Pokrovskas, Seirijai, Šventežeris, Veisiejai ir Seinai) – suskilo. Tai nereiškia, kad ligi šiol nebuvę nesutarimų ar kad nebuvo aišku, kur prasideda ir kur baigiasi lietuvių ir lenkų kalbinės ribos ar kultūrinis dominavimas. Šį kartą vyko sudėtingesni procesai. Po ilgos pertraukos kūrėsi Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Besikuriančių valstybių administracijos reikalavo besąlygiško lojalumo. Tą lojalumą periodiškai „patikrindavo“.
Anuo metu Kučiūnų valsčiui priklausiusio Rakelijos (Rachelany) kaimo gyventojai beveik 4 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šaukėsi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pagalbos. 1921 m. lapkričio mėn. ministerijai rašė: „Mes, žemiau pasirašiusieji Rakelijos kaimo, Kučiūnų valsčiaus, Seinų apskr. gyventojai, protestuojame prieš lenkų žiaurų veržimąsi į mūsų kaimą. Mūsų kaimas yra šiapus Focho linijos ir mes visą laiką priklausėm Lietuvos valdžiai. Mūsų sūnūs tarnauja Lietuvos kariuomenėj, mokesčius mokame, rekvizicijas duodame nuo pat susitvėrimo Lietuvos valstybei… (…) Lenkų agentai daug prikalbėjo mums meilių žodžių, žadėdami visokių gerybių, bet mes, žinodami jųjų intrigas, griežtai atsisakome. Matydami, kad mes jų žodžiams netikim, pradėjo mus žiauriausiu būdu persekioti. Kasdien paima mūsų važiuotes, ir be jokio pasigailėjimo varinėja po Suvalkus ir kitas vietas… (…) Nors mes ir visokiais būdais persekiojami, bet viską kantriai kenčiame ir laukiame pagalbos iš Lietuvos Valdžios, o prieš lenkus griežtai protestuojame, kurie nori pagrobti mūsų laisvę ir begėdiški be paliavos mus kankina. Atsižvelgdami į laisvės brangumą, atsisakome barbarams vergauti ir prašome Gerbiamosios Užsienio Reikalų Ministerijos mus gelbėti…“ („Trimitas“, 1921-11-26, Nr. 46 (66), p. 31)
1920 m. rugsėjo 20 d. Rakelija, kaip ir visas Seinų kraštas, galutinai atiteko Lenkijai, nors tuo metu dar nieks nežinojo, kad būtent taip susiklostys šio krašto likimas. Todėl tai nereiškė ginkluotų susirėmimų pabaigos. Dvylikos kilometrų pločio neutraliosios zonos nubrėžimas jos gyventojams reiškė nuolatines bėdas. Daugelis šio krašto lietuviškų kaimų atsidūrė šiame ruože. Iki 1923 m. vasaros vyko dažni ginkluoti susirėmimai, plėšimai, turto konfiskavimas. Negausios policijos pajėgos neužtikrino gyventojų saugumo. Kūrėsi kaimų savigynos būriai. Gyventojus kamavo taip pat sudėtinga ekonominė padėtis ir visokiausi suvaržymai.
1923 m. vasario mėn. Tautų taryba priėmė sprendimą panaikinti neutraliąją zoną, o Seinų krašte gyvenantys lietuviai tapo tautine mažuma. Jie gyveno savo tėvų žemėje, tačiau krašto šeimininkai jau buvo lenkai. Nebuvo kitos išeities, reikėjo prie naujų sąlygų prisitaikyti. Kaip teigia lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), 1919–1923 metų patirtis nulėmė lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius dešimtmečiams. Seinų miesto taryba sumokėjo už „Seinų sukilime“ žuvusių lenkų antkapinius paminklus, suteikė jiems miesto garbės piliečių vardą, vieną gatvių pavadino sukilėlių vado Zavadzkio (Zawadzki) vardu, kiekvienais metais rengė mitingus, kuriuose demonstravo priešiškumą lietuviams ir protestavo dėl Lietuvoje gyvenančių lenkų padėties. Seiniškių nuotaikas audrino ir centrinė Varšuvos valdžia, kurios paliepimu buvo rengiami masiniai mitingai, ypač tuomet, kai blogėdavo Lenkijos santykiai su Lietuva (Litwini, Krzysztof Buchowski. Geneza antagonizmu polsko-litewskiego na Suwalszczyźnie. Warszawa, 2013, p. 180).
Pasienio gyventojų gyvenimą akylai stebėjo taip pat Pasienio apsaugos tarnyba (KOP). Ši karinė struktūra vykdė įvairias užduotis pasienio ruože. Ne tik saugojo demarkacijos liniją, bet taip pat „prižiūrėjo“ lietuvių tautinį, kultūrinį ir kitokį aktyvumą. Lietuva stengėsi padėti šiapus sienos gyvenantiems lietuviams, tačiau dėl susiklosčiusios padėties galimybės buvo ribotos. Vien tarpukario Lietuvos spaudos ano meto pranešimai (korespondencijos, trumpos žinutės) liudija, kad Lietuva akylai sekė šio krašto gyvenimą, fiksavo incidentus pasienyje, neoficialiai rėmė lietuvių švietimą, rinko informaciją net apie mažiausius lietuvių veiklos ženklus (pvz., klojimo teatrus, poezijos vakarus ir pan.).
Berznyko ir Krasnapolio valsčiuose kurį laiką dar veikė 1920 metais atkurtos lietuviškos mokyklos. Valdžia siekė jose šalia lietuvių dėstomosios kalbos įvesti taip pat lenkų kalbą. Blogiausia švietimo padėtis buvo Krasnavo valsčiuje, kuris beveik visas buvęs neutraliojoje zonoje ir dėl to jokios valstybės įstaigos negalėjo normaliai veikti. Absoliučią gyventojų daugumą čia sudarė lietuviai. Tik 1922 metų viduryje pavyko įsteigti kelias vienklases mokyklėles, kuriose mokyta lenkų ir lietuvių kalbomis. Tačiau 1924 m. įstatymas panaikino mokymą lietuvių kalba valstybinėse mokyklose. Todėl Seinuose įsisteigė „Ryto“ švietimo draugijos skyrius, kuris pateikė prašymą leisti atidaryti 4 lietuviškas mokyklas Seivuose, Krasnapolyje ir Krasnave. Leista veikti dviem mokykloms. Šv. Kazimiero draugijos skyrius, bandydamas užkamšyti mokyklų stokos spragas, organizavo bibliotekas, skaityklas, svetaines.
Pažymėtina, kad centrinė valdžia, neturėdama aiškios koncepcijos, kaip elgtis su lietuvių tautine mažuma, daug sprendimų priimti leisdavo vietinei valdžiai, neigiamai nusiteikusiai lietuvių atžvilgiu. Tik po 1926 m. gegužės perversmo Lenkijoje lietuviai tapo platesnės politikos dalimi. Bandyta išnaudoti jų padėtį darant spaudimą Lietuvai. Panašią politiką greit pajuto taip pat Vilniaus krašte gyvenantys lietuviai. 1930 metais įvestos didelės piniginės baudos tėvams, kurie neleisdavo vaikų į valstybines mokyklas. Tai ypač palietė tuos, kurie vaikus leido į lietuviškas „Ryto“ mokyklas.
Nuo 1935 m. Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu dar labiau sugriežtėjo. Lenkija bandė jėga priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Lenkijos lietuviai tapo šios politikos įkaitais. 1936 m. rugsėjo mėn. buvo uždarytos visos (trys) „Ryto“ lietuviškos mokyklos, o metų gale uždrausta Suvalkų apskrityje veikti Šv. Kazimiero draugijai. Jau cituotas lenkų istorikas K. Buchovskis teigia, kad faktas, jog Suvalkijoje gyvenantys lietuviai tarpukariu tapo Lenkijos valstybės politikos įkaitais aiškinantis santykius su Lietuva, ne švelnindavo, bet didindavo konfliktus Suvalkijoje. Senos žaizdos ir toliau negijo.
Pabaigoje norėtųsi pasidžiaugti, kad praėjus daugeliui dešimtmečių, Lenkijos lietuviai gali ramiai minėti abiejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos – nepriklausomybės metines. Nebeliko 12 kilometrų pločio neutraliosios zonos, demarkacinės linijos, geležinės uždangos, sienos. Kaip ir 1918 metais vėl galima eiti ir važiuoti keliais ir takeliais, jungiančiais buvusius Seinų apskrities valsčius. Senos žaizdos dar neužgijusios, kadangi tam reikia kantrybės, supratimo ir išminties. Skiriasi požiūriai, kaip tas žaizdas greičiau užgydyti. Vieni siūlo ilgainiui aptvarstyti ir užmiršti, kiti – priešingai – įleisti gaivaus oro, susitaikyti su diagnoze ir tęsti gydymą.
Neseniai Seinų miesto taryba neoficialiai „Tigriuko“ vardu vadintam miesto vaikų darželiui suteikė Maršalo Juzefo Pilsudskio vardą. Vaikų darželio bendruomenėje kilo diskusijos. Vieni abejojo, ar tokie maži vaikai supras gana komplikuotą būsimo globėjo biografiją, kiti kėlė klausimą, ar dera vaikų darželiui suteikti tokios rimtos ir iškilios asmenybės vardą. Ši diskusija svarbi ir reikalinga, mat paskatina gyventojus atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo ir pamąstyti apie krašto praeitį, kaimynus ir ateities perspektyvas. Tokios diskusijos, net pačios karščiausios, taip pat gydo senas žaizdas. Suaugusiesiems jos naudingos. O ant vaikų darželio sienos nupiešti Tigriukas ir Paršiukas, tikėkimės, ir toliau džiugins mažylius.
