Manau, jog sutiksite su nuomone, kad naujai priimamas įstatymas visuomet privalo būti geresnis, nei ankstesnis, kad jo pagalba reguliuojamoje visuomeninių santykių srityje valstybė pasieks didesnę pažangą, gerindama visuotinę gerovę. Neturint tokių tikslų, nekeliant sau ambicingų ir visiems priimtinų sąlygų, naujo įstatymo priėmimas dažniausiai tampa ne kuriančia, o visa griaunančia jėga. Pažanga bus tik tuomet, kai valstybė, darbuotojai ir darbdaviai trauks vežimą viena kryptimi, o ne lėks į skirtingas puses, kaip I.Krylovo pasakėčioje vežimą velkantys gulbė, lydeka ir vėžys.
Suderinti visų interesus – menas, tiksliau sakant – politinis menas. O mūsų politikai, deja, bergždi. Tuo tarpu Lietuvos verslo grupės susivienijo, įsteigdamos Lietuvos verslo tarybą. Atrodo, siekiant savo tikslų, padarytas puikus žingsnis. Pasirašytas memorandumas, kuriame išdėstomi siekiami tikslai: užtikrinti sparčią ūkio plėtrą, didinti konkurencingumą ir formuoti palankią investicinę aplinką, gerinti sąlygas verslui. Bet perskaičius tai – džiaugtis nebuvo noro, nes tiesiog savaime formulavosi daug pačių įvairiausių klausimų. Kieno sąskaita bus siekiama šių tikslų? Kokie įsipareigojimai teks darbuotojams ir valstybei, o kokie verslui? Kur dėmesys socialiniam dialogui ir socialiai atsakingam verslui? Kodėl tylima apie Lietuvos verslą lydintį šešėlinį sektorių ir nesiūloma imtis jokių priemonių jo atžvilgiu? Kodėl net legalus privatus sektorius Lietuvoje ir toliau išlieka neskaidrus visuomenei? Kodėl Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra žemesnis nei Latvijoje ir Estijoje? Kodėl…, bet čia ir sustosiu.
Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovo žodžiai: „ į visą valstybės ateitį žiūrime per tris dalykus: žmogiškieji ištekliai, finansai ir konkurencinė aplinka“– abejonių beveik nepalieka. Už šių žodžių nesimato nei Lietuvos žmonių, nei įmonėse dirbančių darbuotojų, nei socialinių partnerių bei socialinio dialogo, pagaliau, nei įsipareigojimų kurti tik socialiai atsakingą verslą. Jei siekiami tikslai bus įgyvendinti, visa Lietuva savo turiniu ir forma taps panaši į Gariūnų turgų, kur viskas bei visada tik perkama ir parduodama, kur šeimininkauja ne įstatymas ar socialinis susitarimas, o šešėlis ir finansiškai stipresniojo fizinis kumštis, ten, kur politikai dažnokai užsuka ieškodami sau finansinio užnugario. Visa tai manęs tikrai nežavi. Ne veltui užsieniečiai, apsilankę mūsų turguose ir turgeliuose, patvirtina: pardavėjo tikslas įbrukti bet kokią prekę už kuo didesnę kainą.
Vienas verslo tarybos tikslų – darbo santykių lankstesnis reglamentavimas. Kiek laiko egzistuoja ši valstybė, tiek laiko darbdaviai stengėsi panaikinti juos tramdantį apynasrį – Darbo įstatymų kodeksą. Manau, jog šis kodeksas laukinio kapitalizmo sąlygomis stipriai prisidėjo prie socialinės taikos išsaugojimo ir per pastaruosius du su viršum dešimtmečius, daugeliui žmonių išsaugojo ne tik uždirbtus pinigus, kurie darbdavių būtų nugvelbti, bet ir pamintą žmogiškąjį orumą. Kas būtų be jo – net pagalvoti nesinori. Bet nuo 1990 m. darbdaviams pavyko šį kodeksą gerokai apkramsnoti.
Premjeras A.Butkevičius žada, jog „2014 metais numatyta visą Darbo kodeksą peržiūrėti. Yra užsakyta studija peržiūrėti visą europinę naudojamą praktiką, kokie yra darbo kodeksai kitose ES ir ne ES šalyse“. Tačiau reikia pabrėžti, jog tai yra labai siauras požiūris ir jo aiškiai nepakanka, kad būtų priimti reikalingi sprendimai. Būtina žinoti, kad šalyse, kur yra liberalus darbo kodeksas, istoriškai yra susiklostęs tvirtas socialinis dialogas, kurį veda stiprūs bei savarankiški socialiniai partneriai (profesinės sąjungos ir darbdavių atstovai, o vyriausybė dalyvauja kaip arbitras), o ten, kur socialinė partnerystė silpna (tai būdinga ir Lietuvai), darbo santykių srityje karaliauja Darbo kodeksas. Taigi, tarp šitų dviejų kraštutinumų yra daug variacijų. Bet žinant Lietuvos politikų „sugebėjimus“, iš anksto pradedi abejoti ar po būsimų permainų kodekso turinyje trapi socialinė taika bus išsaugota, o gal po naujais visuomeniniais santykiais bus padėtas naujas socialinis sprogmuo? Ir iš viso: ar esamomis Lietuvoje sąlygomis įmanoma, kad darbdaviai ir darbuotojai viskuo būtų patenkinti? Tai turi būti politikų galvos skausmas ne tik sprendimų priėmimo momentu, bet ir iki pat jų kadencijos pabaigos.
Prieš 23 metus Lietuva mokėjo daug gaminti ir mažai pirkti. Turėjome nepaprastai aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, kuria puikavomės prieš pasaulį. Deja, politikai ir darbdaviai nesugebėjo panaudoti turimų galimybių valstybės statybai ir šalies įsitvirtinimui pasaulyje. Todėl ši darbo jėga (virš 832 tūkst. žmonių emigravo) geriausius savo metus ir žinias atidavė ne savo valstybei, o didindama kitų valstybių gerovę. Dainuojančios revoliucijos dalyviai palengva tampa nueinančia karta.
Nuo 1991 metų Lietuva išmoko tik daug parduoti ir dar daugiau pirkti (tikras fenomenas!), bet, kas blogiausia – visai nedaug pagaminti. Ir dar – emigruoti. O kas pasikeitė Lietuvoje per šį laiką? Sunaikinus pramonę, t.y. darbo vietas, emigracijos estafetę iš tėvų perėmė jų vaikai. Dabar daugiausiai emigruoja 20 – 24 m jaunimas. 2012 m. 20 – 24 m. jaunimas sudarė 43 procentus visų jaunų emigrantų, 25 – 29 metų amžiaus – 42 proc., 14 – 19 metų amžiaus – 16 proc. Kas bus kai darbdaviams bus sudaryta galimybė lengvinti atleidimus? Kaip tai siejama su socialiai atsakingu verslu? Kremlius jau ir taip sutartinai ploja katutėmis: „gavote, labusai to, ko norėjote“. O po to tenka uždarinėti rusiškas televizijas, nes, pasirodo, kad nuo valstybės reikalų sprendimo atskirta visuomenė neturi istorinės atminties ir pilietinio stuburo, daugeliu atvejų paūbaudama, kad „prie ruso buvo geriau“. O gal taip norima įrodyti, kad verslas ir politika neturi nieko bendro?
Aš pats manau, jog dabartinėms sąlygoms Lietuvoje Darbo kodeksas daugiau yra reikalingas gamybos sferai, t.y. pramonei, kur darbo procesai vyksta nuolatos ir nenutrūkstamai. Tuo tarpu darbo santykiai paslaugų ir prekybos sferoje yra žymiai mobilesni, greičiau kinta, nes ir pats verslas yra daug mažesnis (aišku, išskyrus prekybos centrus, kur dominuoja išnaudojimas). Štai šioje vietoje galima būtų galvoti apie saikingą Darbo kodekso kai kurių nuostatų modifikavimą. Tačiau ir tik esant kelioms išankstinėm sąlygom.
Pirma, tam turi būti socialinių partnerių pritarimas – jokių sprendimų „per prievartą“ ar juos pastatant prieš įvykusį faktą. Tai reikš socialinės taikos pabaigą šalyje ir paskatins naują emigracijos bangos susiformavimą.
Antra. Privatus verslas privalo parengti savo sektoriuose skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą, kurios sąlygas galima būtų dar pagerinti kolektyvinių sutarčių sudarymo metu. Nustatyti atlyginimų dydžiai privalo galioti visoms privačioms įmonėms, nepriklausomai ar jos yra kokių nors verslo asociacijų narės, ar ne. Tai turės didžiulę reikšmę mažinant emigracijos srautus ir skatins jaunimą likti dirbti savo šalyje.
Trečia. Jau tapo įprasta, kad privatus sektorius labai atidžiai seka, kas darosi valstybiniame sektoriuje. Verslas mėgsta nurodinėti, kur valstybė privalo mažinti savo įsipareigojimus, kur ji privalo taupyti, o ką – panaikinti. Įdomiausia tai, kad panaudodami viešo ir privataus sektorių „bendradarbiavimą“, jie nuolat privatizuoja dalį „neefektyvaus“ valstybinio sektoriaus. Pasirodo, šiandieną tai lengviausias, užtikrinantis šviesią privataus savininko ateitį, biznis.
Tačiau verslas šioje vietoje elgiasi kaip toje patarlėje: „Svetimoje akyje ir krislą pamato, o savoje ir viso rąsto nepastebi“. Kalbu apie šešėlinį sektorių. Ekspertai skaičiuoja, kad jame sukuriama nuo penktadalio iki trečdalio (20 – 30 proc.) BVP. Tai gal verslui pradžioje vertėtų išsišluoti savame kieme? Juk privatus verslas puikiai žino kokiais keliais ir takeliais, ir kuriuo laiku vaikšto šešėliniai pinigai ir kokiose vietose jie yra slepiami bei plaunami. Gi valstybiniame sektoriuje tokie dalykai yra neįmanomi. Kodėl legalus privatus verslas iki šiol kenčia tokią siaubingai nesąžiningą konkurenciją ir bejėgiškai tyli? O smulkus ir sąžiningas verslas iš viso priverstas merdi. Ar šioje, bene svarbiausioje mūsų verslą kankinančioje problemoje, Darbo kodekso liberalizavimas gali padėti išspręsti šešėlio klausimą? O gal tai kaip tik ir jį – legalų verslą paskatins lįsti į šešėlį?
Ar lietuviškas verslas mokosi iš klaidų, ar nepaisydamas nieko vėl lips ant netvarkingai numesto po kojomis grėblio? „Maxima“ situacija po įvykių Latvijoje, geriausiai parodo kas gali įvykti verslui, atrodo, po visiškai nesusietų vienas su kitu dalykų. Tuomet į paviršių išlenda visos nuoskaudos bei viešai suskaičiuojamos būtos ir nebūtos nuodėmės. Todėl ir socialiai atsakingo verslo klausimas nėra toks jau beprasmis. Jeigu pavyktų sumažinti šešėlinį sektorių, politikai lengviau priimtų ir mokesčių mažinimo verslui įstatymų pataisas, lengviau įteisintų ir paprastesnę verslo pradžios bei jo apskaitos tvarką, galima būtų kalbėti ir apie tai, kad kai kurios Darbo kodekso įstatymų nuostatos būtų perkeltos į sektorinius ir kolektyvinius susitarimus, ir pan. Tačiau visi šie sprendimai turės prasmę tik tuomet, jeigu tautiečiai gyvens savo namuose. O tai gali įvykti tik vienu atveju: kuomet politikai, darbuotojai ir darbdaviai trauks Lietuvos vežimą viena – gerovės visiems – kryptimi.
Autorius yra LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas, Migracijos klausimų ekspertas.
Jo artėjo rinkimai, prasideda propaganda. Tupas tas Paukštė, ir jo samprotavimai. Teisingas posakis: „Koks žmonių gyvenimo būdas, toks jų minčių būdas” Yra kaip yra