Lapkričio 28 d. 19 val. „7 Fridays“ bare „Penktadieniniuose pašnekesiuose“ svečiuosis architektūros [vaikų] fondo keliaujančių architektūros dirbtuvių (KAD) organizatoriai ir plačiau supažindins su savo veikla, idėjomis, dalinsis pasaulio suvokimu bei architektų įžvalgomis.
Vilniuje veikia toks savanorių būrys, kuris skatina vaikus pažinti juos supančią aplinką ir prisidėti patiems prie jos kūrimo – tai architektūros [vaikų] fondas. Jis šią vasarą apkeliavo 16 Lietuvos miestelių su vaikams skirtomis „Keliaujančiomis architektūros dirbtuvėmis“.
Apie architektūros fondo veiklą, keliaujančių dirbtuvių idėją, eigą bei rezultatus renginio organizatoriai pakalbino savanorę Sandrą Šlepikaitę.
Kaip kilo idėją sukurti būtent architektūros [vaikų] fondą?
S.Š.: Iš tikrųjų, idėja kalbėti apie architektūrą bei aplinkos estetiką vaikams ir su vaikais kilo iš suvokimo, kad žmonės dažnai yra abejingi tam, kas vyksta už jų kiemo ar buto ribų. Supratome, kad būtent vaikai yra imliausia ir smalsiausia visuomenės dalis, būsimi pasaulio ir aplinkos kūrėjai, ir kad būtent šiai grupei yra tikslingiausia diegti pilietišką ir kritišką požiūrį, skatinti kad ir labai subjektyviais kriterijais vertinti aplinką, reikšti nuomonę ir galų gale imtis iniciatyvos keisti tai, kas nepatinka. Taip pat neabejojame, kad per vaikus šios idėjos pasiekia ir jų tėvus.
Kiek laiko jau veikiate?
S.Š.: Iniciatyva susibūrė 2010 m., pirmoji pamoka įvyko 2011 m. kovą, taigi gyvuojame jau trejus metus.
Kiek ir kokie žmonės prisideda prie fondo veiklos?
S.Š.: Architektūros [vaikų] fondas, kaip ir pati organizacija „Architektūros fondas“ yra labai dinamiškas. Tik kokie penki žmonės fonde veikia nuo pat pradžių. Kadangi visa veikla yra savanoriška, vieni išeina, kiti ateina. Žmonės prisitaiko pagal savo užimtumą ir motyvaciją. Mūsų paskutinio projekto metu savanorių skaičius pasiekė ~ 70! Didžioji dalis jų – architektai ir architektūros studentai, tačiau taip pat buvo mokytojų, informatikų, dizainerių, antropologų, sociologų… Esame atviri kitų sričių specialistams, nes dirbant su vaikais vien architektūrinių žinių nepakanka – reikia nemažai pedagoginio, psichologinio pasiruošimo, socialinių dalykų išmanymo.
Koks Jūsų pagrindinis tikslas?
S.Š.: Skatinti vaikus ir jaunimą būti aktyviais savo aplinkos kūrėjais.
Kokiomis priemonėmis siekiate įgyvendinti savo tikslus? Kaip sekasi?
S.Š.: Pagrindinė mūsų veikla – kūrybinės dirbtuvės. Esame jas rengę mokyklose, Nacionalinės dailės galerijos edukacijos centre, Vilniaus knygų festivalio metu, „Parkuok kitaip“ renginyje, dalyvavome „Archikids“ festivalyje Londone bei Kūrybinių partnerysčių projekte Kučiūnuose, o šių metų vasarą įgyvendinome savo brandžiausią projektą – per du mėnesius apkeliavome 16 mažųjų Lietuvos miestelių su „Keliaujančiomis architektūros dirbtuvėmis“.
Mūsų dirbtuvėse visada yra mąstymo ir tyrimo dalis, paskui – kūryba ir galiausiai idėjos realizavimas ir rezultatų pristatymas. Tokiu būdu vaikai patiria visas projekto realizavimo stadijas ir gali jaustis savo idėjos šeimininkais. Mums svarbu, kad vaikas pajaustų, jog jo nuomonė svarbi sprendžiant visai bendruomenei aktualius klausimus, kad jie gali patys prisiimti atsakomybę už savo aplinką, kurioje gyvena. O veiklą įgyvendinti sekasi įvairiai (šypsosi). Dažniausiai kūrybinis procesas būna ne toks kaip numatyta scenarijuje, Su vaikais reikia „džiazuoti“ – improvizuoti.
Gana sudėtinga įvertinti, kaip arti priartėjame prie savo tikslų per kelių valandų ar kelių dienų dirbtuves. Mūsų tikslas – ilgalaikis, todėl galbūt reikėtų dirbti su tais pačiais vaikais kelis mėnesius ar metus. Bet proceso metu ir per aptarimą pajunti, kad ir kelių valandų užsiėmimas pasėja vaikų galvelėse kažkokį naują suvokimą apie aplinką.
Papasakokite šiek tiek apie keliaujančias dirbtuves, ką vaikai juose veikia, ką atranda?
S.Š.: Vaikai visų pirma atrasdavo savo galimybes – dažnai būdavo nustebę, kiek daug galima padaryti per tokį trumpą laiką, jei dirba visi kartu ir turi bendrą tikslą. Iš pradžių vaikai mums aprodydavo savo miestelį, vesdavo ekskursiją – taip įvykdavo tyrimas ir pirmasis susipažinimas su vieta ir vaikais. Kitą dieną vykdavo galvojimas, diskusijos, eskizavimas, žemėlapių piešimas ir panašūs dalykai padedantys atrasti, ko miesteliui trūksta, ką būtų galima patobulinti, ir kaip, kokiomis priemonėmis to pasiekti. Paskui, dažniausiai tos pačios dienos vakarą prasidėdavo darbas – idėjos realizavimas. Tam reikėdavo susirasti medžiagų, beveik visada pagrindinių medžiagų rasdavome vietoje, mokyklų sandėliuose būdavo nereikalingų senų baldų, medienos, kartais vietinės lentpjūvės padovanodavo lentų, palečių ir pan. Vaikai ir savanoriai – visi lygiai dirbdavo – tvarkydavo aplinką, konstruodavo objektus, kuriuos sugalvojo (baldus, sūpynes ir pan.), šlifuodavo, kaldavo, gręždavo, pjaudavo… Ypač visiems patiko dažyti!
Gal galite išskirti smagiausias dirbtuvių akimirkas?
S.Š.: Turbūt kiekvienam savanoriui jos skirtingos, ir jų labai daug. Pavyzdžiui, man labai smagu, kai atsiskleidžia ir „persilaužia“ sunkūs vaikai, paaugliai, kurie iš pradžių stebi, šaiposi iš dirbančių, paskui ima ir prisijungia prie idėjos įgyvendinimo patys.
Renginys nemokamas.
Plačiau apie renginį rasite čia.
